— Žiūrovai visomis keturiomis nubalsavo: vesti laidą „Padainuokim“ labiausiai tinka jūsų ir Edmundo Kučinsko duetui. Tad būti ar nebūti šios laidos vedėja mąstyti nereikėjo?
— Manau, kad tai yra du skirtingi ir visiškai nesusiję dalykai. Tai, kad žiūrovai taip balsavo, man malonu, bet ar kreipti į tai dėmesį, ar ne, mąstyti reikėjo laidos prodiuseriams. O kai sulaukiau pasiūlymo grįžti visam sezonui, tikrai negalvojau, kas, kur ir kaip balsavo.
— Kuo jus žavi laidos vedėjos darbas?
— Kažkaip visi, aišku ir aš, sakau „darbas darbas“... Bet tai visai ne darbas. Na, gal tik tiek, kad pinigų gaunu, o šiaip tai smagus laiko praleidimas, nereikalaujantis didelių pastangų bei nekeliantis nervinės įtampos.
— Ar čia išmokote ko nors naujo?
— Na, gal taisyklingiau kirčiuoti žodžius.
— Šalia jūsų gerokai vyresnis estrados vilkas E.Kučinskas. Kaip jaučiatės?
— Jaučiuosi gerai ir saugiai!
— Esate vedusi ir kitokio pobūdžio laidas, pavyzdžiui, „Gelbėtojų šou“... O kokios laidos nė už ką nesutiktumėte vesti?
— Aišku, tokios, kurioje reikėtų kalbėti apie tai, ko neišmanau. Tarkim, apie augalus: nepasakyčiau, kuriuo metų laiku geriausia persodinti difenbachiją. Arba apie politiką: žinau tik tiek, kiek dauguma žino, tad vargiai, ar galėčiau diskutuoti šia tema. Juk kiekvienas dirba savo darbą...
— Kur jaučiatės geriau — būdama su mikrofonu scenoje ar prieš TV kameras?
— Scenoje, su mikrofonu rankoje ir daina — to nesulyginsi su niekuo. Tuomet vyksta tokie energijų mainai su klausytojais, kad kartą pabandęs jau negali sustoti! Televizijoje sunkiau. Ten privalu paisyti tam tikrų taisyklių, o scenoje viskas vyksta natūraliai — tekstai, jausmai, nuotaikos...
— Ar žiūrite laidą „Padainuokim“?
— Pažiūriu kartais. Stebiu ir pykstu ant savęs už kalbos klaidas, apie kurias, užvaldžius emocijoms, nebegalvoji. Matau, ko geriau nesakyti, ar kaip geriau nedaryti.
— Ar grupės „Mango“ išsiskyrimas buvo skaudžiausias smūgis, kurį teko išgyventi per 26-erius savo gyvenimo metus?
— Tikrai ne! Juk gyvenime netenkame mums brangių žmonių, išgirstame tai, ko niekada nenorėtume išgirsti, pridarome klaidų, dėl kurių graužiamės iki gyvenimo pabaigos... „Mango“ visų pirma buvo veikla, tik po to — pomėgis, nuotykis, išgyvenimas, atsidavimas, meilė... „Mango“ merginos sveikos, gyvos, aš jas dažnai matau, mes, kaip ir anksčiau, kalbamės, juokiamės, dalinamės įspūdžiais, mylime...
— Regis, po išsiskyrimo neturėjote daug laiko liūdėti — gavote pasiūlymą tapti radijo stoties „Laluna“ laidų vedėja...
— Taip, šis pasiūlymas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ilsėtis tikrai nenorėjau, nes buvau pripratusi prie aktyvaus gyvenimo būdo. Apie darbą radijuje niekada negalvojau, kaip ir apie darbą, pavyzdžiui, miesto taryboje. Ten dirbau tris vasaros mėnesius, bet taip pamilau tą vietą, tą kolektyvą, savo kolegą, kad buvo sunku atsisveikinti. Į darbą ėjau kaip į šventę. Radijuje lengviau nei televizijoje, nes ten gali kalbėti suglebęs kėdėje, susivėlęs, gurkšnodamas kavą ir pan.
— Ką tik jūsų įrašyta romantinė baladė „Aš viena“ reiškia sugrįžimą į sceną. Kodėl nusprendėte sugrįžti?
— Todėl, kad man pasiūlė prodiuseriai Gintaras ir Mindaugas Bendžiai. Pajutau, kad jie tiki manimi.
— Ar, atnaujinusi savo muzikinę veiklą, ketinate tęsti „Mango“ tradicijas, ar mėginsite atsiskleisti nauju rakursu?
— Viskas dar kūrybos procese, ieškau savito skambesio, savų atspalvių, bet į kraštutinumus tikrai nepulsiu.
— Gan sėkmingai pasirodėte LNK šokių projektuose „Ledo žvaigždės“ ir „Šok su žvaigžde“. Ar su Andriumi ir toliau šokate?
— Su šokiais viskas tuo ir baigėsi. Na, jei pašoku, tai tik klube, bet... ir tai retai. O ant ledo grįžau šį rudenį — bandau prisiminti. Andrius — vienas iš geriausių mano draugų, pasitikiu šiuo žmogumi turbūt labiau nei savimi. Deja, jis šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje.
— Kokia veikla šiandien iš jūsų atima daugiausiai laiko?
— Pasivaikščiojimai po gydytojų kabinetus...
— Ar, iširus grupei, laisvalaikio atsirado daugiau?
— Aišku, kad laisvalaikio buvo per akis, tad ko tik neprisigalvodavau: ir boulingą žaisdavau, ir į baseiną eidavau, skaitydavau, lankydavau teatrus, parodas, važiuodavau į Vilnių pas draugus, buvau išvykusi į Londoną... Dabar, kai veiklos vėl padaugėjo, didžiausias malonumas — ilgiau pasivolioti lovoje.
— Ko jums šiandien labiausiai trūksta iki pilnos laimės?
— Šeimos. Mano šeimos.
— Beveik tuo pačiu metu, kai išsiskyrė „Mango“, jūs išsiskyrėte su savo mylimuoju Amberlaifu (Edgaru Lubiu). Ar šis išgyvenimas neprivertė atsargiau vertinti žmonių santykius?
— Nelabai norėčiau kalbėti, kas pasikeitė ir kaip į viską dabar žvelgiu, tik supratau, kad be meilės — nė žingsnio! Žmogus be jausmų man atrodo kažkoks neveiksnus.
— Ar šiuo metu esate įsimylėjusi?
— Aš myliu ir stengsiuosi visada šią galią turėti savo širdy.
— Kokių gyvenimo akimirkų niekuomet neištrinsite iš atminties?
— Visų dešimties grupės „Mango“ metų ir kai kurių asmeninio gyvenimo detalių.
— Kaip galėtumėte nusakyti dabartinę savo dvasios būseną?
— Man šie metai buvo labai sunkūs — daug praradimų, daug nusivylimų, labai jautriai į viską reaguoju, tad gyvenu laukimu, kada šis blogis pasibaigs. Būtent šią savaitę gyvenu savo pirmojo pasirodymo laukimu. Labai jaudinuosi, kaip viskas pasiseks.
— Kokius didžiausius atradimus sau atskleidėte per pastaruosius dešimt metų?
— Man visi šie dešimt metų buvo lyg studijos. Baigiau gyvenimo mokyklą! Daug supratau, daug ką sužinojau, išmokau gerbti save bei kitus...
— Kokią dar veiklos sritį jums būtų smalsu išmėginti?
— Grojau smuiku, žaidžiau krepšinį, tapau skaitovų konkurso laureate, vaidinau, mokiausi savigynos, dainavau, šokau, čiuožiau, buvau televizijos laidų vedėja... Kad ir nežinau, kas čia dar beliko...
