Iš to gimsta dainos ir įspūdingi vaidmenys.
Kaip atsiradote seriale „Broliai“?
Pakvietė – taip ir atsiradau (juokiasi). Net nežinau, kas čia inspiravo: ar režisierius, ar prodiuseris. Nežinau, kas pirmasis ėmėsi iniciatyvos. Su režisieriumi Valdu (režisierius Valdas Babaliauskas – aut. past.) jau „Giminėse“ smagiai dirbom – jis seriale vaidino. Greit suradome kontaktą. Vėliau jis pastatė filmą „Vargšų biblija“. Aš jame vaidinau rūstų, kaip dažnai man tenka, vienuolyno gyventoją (juokiasi).
Su scenarijaus autoriumi Broniumi Bušma taip pat „Giminėse“ teko dirbti?
Taip, ten įvyko pirmas mūsų susitikimas. Gražiai mes tada visi bendravome, važinėjome po Lietuvą su bendrais koncertais. Smagu buvo...
Koks personažas jums teko „Broliuose“?
Aš galvoju, kad mano personažas – likimo nuskriaustas žmogus. Žmona mirusi, turi tik sunkiai užaugintą vienturtę dukrą. Jis – buvęs geras restauratorius, tačiau išmestas iš darbo, mėgstantis burnelę išlenkti... Plėtojantis serialo veiksmui, turėtų atsiskleisti, kaip toliau klostysis mano personažo gyvenimas.
Kaip manote, ar serialas „Broliai“ išsikovos žiūrovų simpatijas?
Manau, taip. Žinoma, ne viskas tik nuo aktorių priklauso, nes kaip ir kine, taip ir televizijoje aktorius negali visiškai atsakyti už savo darbą. Labai daug lemia ir montažas, ir režisūrinė išmonė. Labai sunku iš anksto aktoriui matyti, kaip viskas bus, bet aš manau, kad su „Broliais“ viskas bus tikrai gerai.
Esate sukūręs įspūdingų vaidmenų teatre, kine, filmuojatės televizijos serialuose, dainuojate. Ką dar, kaip aktorius, norėtumėte išbandyti?
Kine dar nebuvo tokio iš tiesų stipraus vaidmens, kaip, sakykim, teatre, – Pirosmanis, Dėdė Vania. Tai buvo tokio lygio vaidmenys, kai atrodydavo, kad tu nebegali, kai manei mirsiąs, tvyrojo didžiulė įtampa, reikėdavo atiduoti visas jėgas.
Tai kine dar savo svajonių vaidmens nesuvaidinote?
Ne, nesuvaidinau nei televizijoje, nei kine. Televizija irgi turi labai daug galimybių. Aš vis pagalvodavau, kad televizija galimybių turi net daugiau nei kinas – joje tu daug ką gali lanksčiau daryti. Kinas yra labiau apribotas – kine per kokias dvi valandas turi atskleisti personažo charakterį, o seriale – daugiau laiko, gali parodyti personažą įvairiapusiškiau.
O kaip susidorojate su itin greitais televizijos tempais?
Tenka tai patirti. Kai per dieną reikia nufilmuoti visą seriją, tai prieš tai turi labai gerai pasiruošti. Palyginus „Giminių“ filmavimus ir dabartinius, matai, kokie dabar dideli tempai. Negali atsipalaiduoti – reikia daug ruoštis ir būti įtaigesniam. Žinoma, filmavimo aikštelėje galima ir improvizuoti. Pavyzdžiui, Bušma tikrai mėgsta aktorių improvizacijas – iš jų kartais gimsta nauji siužetiniai vingiai.
Ar teko kada nors su scenarijaus autoriumi, pavyzdžiui, su B.Bušma, tartis dėl savo personažo?
Ne. Aš matydavau, kaip kai kurie mano kolegos puola Bušmą – vieni norėdavo, kad jų personažai būtų teigiamesni, kiti – dar ko nors, tai man jo gaila pasidarydavo (juokiasi). Aš kažkaip nieko nesiūlydavau. Bet Bušma sako: „Aš rašau ir girdžiu to aktoriaus balsą, girdžiu kaip Petkevičius pasakys tą frazę.“ Kai aktorius taip ryškiai atspindi personažą, tai labai gerai.
Kuo pasikeitė šiandien serialuose vaizduojamas gyvenimas nuo „Giminių“ filmavimo laikų?
Žmogus visada yra žmogus, bet kuriuo metu. „Giminės“ atspindėjo to laiko dvasią, kuri dabar – jau kita. Šiandien daugiau paviršiukais einama, daugiau vartojimo, o mažiau atsidavimo bei davimo kitiems. Tuo, manau, šiek tiek ir skiriasi tas bei šis laikas. Nebenorima užsiimti kitų bėdomis, skriaudomis, mintimis... Visi labai smarkiai susitelkę į save. Liūdna.
Kas šiandien yra įkvėpimo šaltiniai jūsų kūrybai?
Tai nebėgimas, susikaupimas. Kai gali būti ar su knyga, ar gamtoje, ar dar kur nors. Turiu ne bėgti, o tiesiog nuodugniai viską apmąstyti, nepraleisdamas nieko. Kai dirba, pavyzdžiui, Nekrošius (režisierius Eimuntas Nekrošius – aut. past.), jis jokios tarpinės kūrybos grandies neišmeta. Mes dažnai sakom: „Ai, čia viskas suprantama, aišku, šitą peršoksim, praleisim“. O tas ir yra labai blogai. Kai žengi po žingsnelį, tas žingsnelis gimdo kitą žingsnį, tikrą žingsnį. Todėl aš labai bijau skubėjimo ir bėgimo.
Be kokių dalykų būtumėte nelaimingas?
Be muzikos tikrai būčiau nelaimingas. Taip pat be savo darbo. Ką čia slėpti, artėja visokie jubiliejai, taigi, jeigu paprašytų išeiti į pensiją, tai prašyčiausi bet kur suvaidinti, sakyčiau: „Pinigų man nereikia, aš einu vaidint ne dėl pinigų, tik priimkit nors mažytį epizodėlį suvaidint.“ Nes be vaidybos aktorius miršta.
Kiek teko skaityti jūsų interviu, susidarė įspūdis, kad esate labai artimas su savo dukromis.
Taip, tikrai taip yra. Aš esu ne tik tėvas, bet ir draugas joms, o tai yra labai svarbu, nes kai esi draugas vaikams, jos žymiai atviresnės, gali pasidalinti tuo, kas jas jaudina. Dėl to tas ryšys ir yra stipresnis. Visada stengdavausi ir tarp darbų surasdavau laiko bendrauti su vaikais.
O ar dažnai jums tekdavo tėvo vaidmenys?
Oi, labai dažnai tekdavo, ypač kine.
O kokie jūsų santykiai su aktorėmis-dukromis?
Geri santykiai. Filmuodamasis tų dukrų turėjau tikrai nemažai. Pasisveikdamas pasakau „labas, dukra“. Kai nėra kraujo ryšio, visada stengiuosi surasti žmogišką kontaktą – kitaip būtų labai sunku.
Kokia dar kūrybine veikla, be filmavimosi „Broliuose“, šiuo metu užsiimate?
Jaunimo teatre šiuo metu nieko nerepetuoju, tačiau greit prasidės „Idioto“ repeticijos pas Nekrošių. Kol kas nieko daugiau ir neplanuoju, nes krūvis ir taip labai didelis.
Ką įvardintumėte kaip didžiausią jums, kaip aktoriui, iššūkį?
Didžiausią? Na, gal kai vaidinau Jėzų Kristų. Tada buvau dar studentas, ką tik įstojęs, ir man pasiūlė tokį pasaulinį veikalą. Tuo metu sovietų sistema neleido tokių dalykų daryti. Tai prisimenu kaip labai reikšmingą iššūkį ir kaip aktoriui, ir kaip piliečiui.
