Galima būtų jus pavadinti madingu dvasininku?
Nežinau. Bet kuriame darbe, taip pat ir bažnyčioje, jei ką nors darai iš širdies, jei tuo gyveni, nereikia rengti kokių nors viešųjų ryšių akcijų. Tiesiog po truputėlį, iš lūpų į lūpas, žmonės sužino ir ateina pas tave. Kartais juokauju, kad vestuvėms turiu laimingą ranką. Loterijoje nesu laimėjęs, jei žaisčiau kortomis, matyt, praloščiau viską, ką turiu. Tačiau tikriausiai kokie devyniasdešimt keturi procentai mano palaimintų porų kartu gyvena ilgai ir laimingai – kaip toje pasakoje (juokiasi).
Vadinasi, su jomis palaikote ryšį ir toliau?
Žinoma! Paskui tos šeimos prašo: „Pijau, tu mus suženijai, norime, kad ir mūsų vaikus pakrikštytum.“ Man patinka, kad žmonės ateina kaip pas draugą. Pasirodo, mane, kitus vienuolyno brolius jie laiko pažįstamais, beveik bičiuliais. Taip ir turėtų būti. Juk bažnyčia yra bendruomenė. Kiek gali, tiek, bet stengiesi iš tikrųjų širdį žmogui atiduoti. Labai smagu, kai gali dalyvauti tokiose svarbiose jo gyvenimo šventėse kaip vestuvės, krikštynos.
Tačiau kai prie altoriaus pora keičia porą, turėtų atsirasti rutina?
Kartais gėda pačiam prieš save ir prieš žmones, kurie nebe pirmą kartą dalyvauja mano teikiamo Santuokos sakramento apeigose, nes galiu kartotis. Kiekvienai jaunavedžių porai ko nors naujo neprigalvosi. Tai turiu kokią nors linksmą istoriją ir ją pasakoju. Manau, kad žodis – ne vienkartinio vartojimo. Tą pačią mintį ne visi būna girdėję, o kaskart ji būna skirta pirmiausia tiems dviem besituokiantiems žmonėms.
Galbūt ir mano kasdieniame gyvenime yra rutinos. Tačiau turiu didžiulį privalumą – kad gyvenu vienuolyne. Jo aplinka sukurta taip, kad šventi dalykai taptų ne rutina, o išliktų sakralūs. Žmogui negali pasakyti, kad šiandien esu pavargęs, neturiu nuotaikos. Jei nesugebi būti dvasininku – eik mėšlo mėžti, griovio kasti. Puikiai suprantu kunigus, kurie gyvena vieni, mažose kaimo parapijose. Kai neturi bendruomenės palaikymo, privalai turėti ypatingą, specialų pašaukimą. Turi gyventi ypatingą gyvenimą, kad tas kaimas būtų tavo bendruomenė, vietiniai latrai – tavo šeimos nariai. Iki to reikia augti. Tačiau pažįstu keletą kunigų, kurie yra kaip iš paveikslėlio: tikri šventieji, tėviškai, broliškai pabendraujantys su kiekviena močiute, girtuoklėliu prie parduotuvės.
Kiekvienas profesionalus biržos makleris pasakys, kad norint sulaukti sėkmės privalai turėti prekybos sistemą ir jos laikytis, kitaip ištiks bankrotas. Tas pats – ir su gyvenimu. Tik reikia laiko tai savo gyvenimo sistemai patikrinti, ją tobulinti.
Kaip atsitiko, kad pats tokį kelią pasirinkote
Negaliu pasakyti, kad visą laiką gyvenau kaip vienuolis. Apie 1990 metus buvo populiaru, kad jei per miestą lėtai lėtai važiuoja gera mašina tamsintais langais, o joje garsiai groja muzika, tai praeiviai šnibždasi: „Mafija važiuoja.“ Ir aš vairavau tokį automobilį (juokiasi).
Viena gera mano draugė priklausė Tikėjimo žodžiui. Tais laikais mes juos vadindavome sekta. Ji manęs paklausė, kokio tikslo šiame gyvenime siekiu. Pradėjau pasakoti, kaip užsidirbsiu pinigų… Ji paklausė, ko noriu iš gyvenimo kaip visumos. Mane tas paprastas merginos klausimas taip pribloškė! Labai džiaugiuosi, kad suvokiau, jog jei yra Dievas, noriu jam pažvelgti į akis. Ir tai yra šiek tiek aukščiau šitos žemės pakylėjantis tikslas. Jo užtenka visam likusiam gyvenimui, nesvarbu, kuo būsiu: Lietuvos prezidentu, finansų ministru, o galbūt bomžu, kuris kapstosi konteineryje.
Galėjote ir važinėdamas automobiliu tamsintais stiklais garbinti Dievą!
Žinoma, galėjau. Jei toje terpėje būčiau likęs, galbūt šiandien būčiau vienas protingiausių ar turtingiausių Lietuvos gyventojų. Tačiau supratau, kad tuo atradimu, kuris man atrodė svarbiausias pasaulyje, lyg dviračio išradimas, norėjau būtinai su kuo nors dalytis. Man atrodė, kad pats geriausias būdas tai daryti – būti kunigu. Nes, kaip žinoma, pas dvasininką ateina žmonės, kuriems neduoda ramybės egzistenciniai klausimai. Įstojau į Telšių kunigų seminariją, porą metų pasimokiau. Ten man buvo sunku gyventi, o šalia esantiems žmonėms – sudėtinga mane su savo gatvės gyvenimo supratimu priimti. Tačiau ten susidomėjau šventuoju Dominyku. Nusprendžiau, kad nenoriu būti paprastu kunigu, noriu būti dominikonu! Kai nuėjau pas vyskupą Vaičių paprašyti, kad mane išleistų iš seminarijos, nes išeinu į vienuolyną, jis susiėmė už galvos. „Šiemet norėjome tave pašalinti“, – prisipažino.
Manau, kad kiekvienam žmogui reikia duoti laiko susivokti, tam tikrus dalykus sustatyti į savo vietas. Nes gyvenimas yra procesas. Kiekvienas profesionalus biržos makleris pasakys, kad norint sulaukti sėkmės privalai turėti prekybos sistemą ir jos laikytis, kitaip ištiks bankrotas. Tas pats – ir su gyvenimu. Tik reikia laiko tai savo gyvenimo sistemai patikrinti, ją tobulinti.
Prieš dvidešimt metų buvau visiškas kvailys. Šiandien negaliu sakyti, kad esu protingas ir daug pasiekęs, bet kai palyginu su savimi ankstesniu, suprantu, kad savo gyvenimo strategiją tobulinu. Deja, dažnai tai darau mokydamasis iš savo klaidų.
O tuomet seminariją iškeitėte į vienuolyną?
Su dar pora draugų atvažiavau į Vilnių. Čia buvo vienintelis Lietuvoje likęs dominikonas. Jis pasakė, kad jei norime tapti vienuoliais, turime pagyventi reguliarioje vienuoliškoje bendruomenėje, ir pasiūlė važiuoti į Prahą. Ten pradėjau stotis ant kojų kaip žmogus, asmenybė.
Mums, paprastiems žaliūkams iš Lietuvos, pradedantiems vienuolišką gyvenimą, vienuolyno magistras pasakė, kad čia atėjome savo noru, ir paprašė neišniekinti savo pasirinkimo. Tais paprastais žodžiais jis visą atsakomybę už asmeninį gyvenimą užkrovė mums patiems ant pečių! Niekas iš paskos nevaikščiojo ir nekontroliavo. Keletas žmonių iš karto suprato, kad jiems čia ne vieta, ir išvažiavo namo.
Baigęs studijas į Lietuvą grįžau 1997-aisiais. Po metų priėmiau kunigystės šventimus.
Gyvenimas duotas vienas. Vienuolis, kunigas turi būti ypač laimingas dėl savo pasirinkimo. Jei per prievartą ar keistų sumetimų vedamas tai pasirinksi, anksčiau ar vėliau bankrutuosi. Kai matau, kad galiu žmogui padėti atsistoti ant kojų, esu laimingiausias žmogus. Dar nė karto nesigailėjau, kad tapau vienuoliu. Gyventi, kaip tau patinka, dirbti tai, kas traukia – šiais laikais – didžiulis komfortas. Kartais nepatogiai jaučiuosi prieš žmonės, kurie pasakoja užsiimantys nemiela veikla, nes neturi kito pasirinkimo.
Jei eičiau į barą dėl alaus, tai vienuoliui netiktų. Tačiau jei sutikčiau rūpesčių prislėgtą draugą ir jis norėtų su manimi pasišnekėti, su didžiuliu džiaugsmu nueičiau su juo pasikalbėti nors ir į barą. Ir alaus, žinoma, išgerčiau.
Mūsų krašte nepriimta garsiai teigti, kad esu laimingas!
Šią vasarą atostogaudamas Liepojoje, vienuolyne ant jūros kranto, sutikau vokiečių turistus. Jie paklausė, ar Baltijos šalyse iš tiesų taip blogai gyventi? Iš daugybės žmonių pavyzdžių supratau, kad pinigų neturi valstybė, o žmonės jų turi pakankamai, dažnai – ir daug. Tačiau, kad niekas to neįtartų ir nepradėtų pavydėti, geriau užsidėti kaukę, jog tau blogai, nesiseka. Tokiam nelaimėliui, aišku, niekas nepavydės, nelinkės blogo. Lietuvis labai praktiškas: geriau apsimes nelaimingas, nei demonstruos savo sėkmę.
Pijus – vienuoliškas jūsų vardas?
Atėjęs į vienuolyną radikaliai keiti savo gyvenimą. Jį tarsi pradedi iš naujo. Nuo tos dienos esi ne civilis, o vienuolis. Per apeigas žmogus, stojantis į vienuolyną, nusivelka švarką ir apsivelka abitą, jam suteikiamas naujas vardas. Septyniolika metų niekas manęs kitaip nevadina – tik Pijumi. Kai mama kartais užsimiršusi sako „Virguti“, nes civilinis mano vardas Virginijus, tai toks jausmas, kad ne man tai skirta. Virginijus likau tik pase ir mamos lūpose. Būna labai keista, kai sutinku senų, mokyklos laikų draugų. Jie nežino, kaip kreiptis: Virgiu, Virginijumi, Pijumi ar kokia nors mokyklos laikų pravarde. Tačiau pusvalandį pabendraujame, ir kiekvienas pasirenka jam priimtiną kreipinį.
Stebėjau, kaip atsargiai, atsiraitojęs balto abito rankoves, ruošiate kavą. Vienuoliškas drabužis nevaržo?
Vienuolyne, savo namuose, kaip kasdienį drabužį vilkiu baltą abitą. Kai įpranti su juo elgtis, nelabai teplus (juokiasi). Kai einame į gatvę, kiekvienas pasirenka, kaip jam patogiau: su abitu ar civiliais drabužiais. Kai studijavome Čekijoje, iš vienuolyno į universitetą kitame sostinės gale metro važiuodavome vilkėdami abitus. Iš pradžių buvo didžiulis stresas: Praha – turistinis miestas, milijonai žmonių! Viduryje barokinio miesto pamatę vienuolį jie manydavo, kad viduramžiai sugrįžo! Nespėdavome markstytis nuo fotoaparatų blyksčių. Merginos prašydavo kartu nusifotografuoti. Sakydavau, gerai, tik į „Playboy“ nedėkite (juokiasi). Yra linksmų nuotykių buvę! Kartą eskalatoriumi iš metro kilome aukštyn. Priešais stovinti mergina kramtydama gumą atsisuko ir, pamačiusi mus, užspringo! Teko jai pastuksenti per nugarą, kad neuždustų, o paskui visi ėjome gerti kavos.
Kartą žingsniuoju siaura Prahos gatvele su abitu, juodą ilgą apsiaustą ant viršaus užsimetęs. Rūkas... Priešais ateina mama su vaiku. „Mama, Betmenas“, – sušuko mažylis. Ne viena tokia smagi istorija yra nutikusi…
Prie plikės ir stilingos barzdelės tiktų reperio drabužiai!
Laisvalaikiu rengiuosi paprastai – kaip kiekvienas žmogus. Nemanau, kad keturiasdešimties metų vyrui reikėtų kvailioti…
Vienuoliškame gyvenime yra sąvoka „laisvalaikis“?
Nors gyvenu vienuoliškoje aplinkoje, bet gali turėti kokių nors laisvalaikio pomėgių. Man patinka sportuoti. Su Žydrūnu Savicku kilnoju štangas! Jei būčiau jaunesnis, dalyvaučiau galiūnų sporte. Tikriausiai būčiau pirmas vienuolis pasaulyje, dalyvaujantis galiūnų varžybose (juokiasi).
Tai būtų įmanoma?
Būtų kvailystė, jei tai taptų pagrindiniu mano užsiėmimu. Tačiau jei tai netrukdytų pagrindiniam mano darbui, kodėl gi ne?
Tačiau rimtai užsiimti sportu jau per vėlu, todėl sakau, kad ne sportuoju, o tik mankštinuosi savo malonumui, pajuokaudami, pakonkuruodami su vyrais kilnojame štangas. Pusė sporto klubo – mano pažįstami.
Sportas duoda praktinės naudos. Kai pajuntu, kad kyla nervai, o nežinau, dėl ko, vadinasi, laikas į klubą! Tai – savita terapija.
Kai turiu laisvo laiko, man taip pat patinka pabūti prie jūros, susitikti su artimiausiais draugais.
Galima su jais nueiti į barą išlenkti po bokalą alaus?
„Viskas man valia, bet ne viskas naudinga.“ Tai – apaštalo Pauliaus žodžiai. Jei eičiau į barą dėl alaus, tai vienuoliui netiktų. Tačiau jei sutikčiau rūpesčių prislėgtą draugą ir jis norėtų su manimi pasišnekėti, su didžiuliu džiaugsmu nueičiau su juo pasikalbėti nors ir į barą. Ir alaus, žinoma, išgerčiau.
Paprastas, prieinamas kunigas žmonėms patinka. O tarp kolegų nesijaučiate balta varna?
Ir nesijaučiu, ir nesu.
Posovietinėse šalyse išlikęs senų laikų kunigo idealas. Jis privalo laikytis bendrai priimtino įvaizdžio. Tai pasenę vien jau tuo, kad tikras tavo gyvenimas skiriasi nuo įvaizdžio. Žinau viena: turi gyventi tais idealais, apie kuriuos kalbi, o įvaizdis susiformuos savaime. Svarbu gyventi garbingai.
