R.Vaičiūnui pasyvus poilsis – ne prie širdies. Kai guli po palme, visos mintys vis tiek sukasi apie darbą… Todėl prieš 14 metų jis atrado didžiąją gyvenimo aistrą, kuri chirurgui tapo pagrindiniu atsipalaidavimo ritualu.
„Nardymas yra aktyvus laiko leidimo būdas, kurio metu gali ir pailsėti – pasaulio stebėjimas po vandeniu padeda perjungti mano vidinį galvos kompiuterį nuo darbo į tikrą poilsį. Jei vien gulėčiau pliaže ir nieko nedaryčiau, ko gero aš tiesiog nepailsėčiau“, – 15min pasakojo R.Vaičiūnas.
Nardyti R.Vaičiūnas pradėjo Kroatijoje, kurioje paragintas draugo baigė nardymo kursus. Tuomet keliavo į Egiptą, Pietų Sudaną, o per šiuos 14 metų, kaip pats sako, apkeliavo beveik visą pasaulį.
Plaukdamas laivu Kokosų salose R.Vaičiūnas susipažino su garsiu povandeninio pasaulio fotografu, „Ocean Geographic“ redaktoriumi Michaelu Aw, kuris jam pasiūlė nuvykti į Fakaravą – koralinį atolą Ramiajame vandenyne, Prancūzijos Polinezijoje.
„Ši kelionė buvo pasirinkta neatsitiktinai. Michaelas pasiūlė nuvažiuoti pasižiūrėti neeilinio įvykio, kuris vyksta tik kartą per metus. Esant tam tikrai mėnulio fazei prie to atolo susirenka didieji jūriniai ešeriai – gruperiai – ir neršia. Tai vyksta tik vieną naktį ir jų suplaukia milijonai.
Tuo metu, kai jie poruojasi, aplinkui pilna ryklių, kurie juos medžioja. Paties didžiojo poravimosi pamatyti nepavyko, nes jis vyksta naktį, kai yra nesaugu su rykliais nardyti, bet anksti iš ryto nėrėme ir tas vaizdas buvo labai įspūdingas. Tuo pat metu tą reiškinį filmavo BBC grupė. Reiškinys iš tiesų ne eilinis“, – įspūdžiais dalijosi R.Vaičiūnas.
Žiūrėkite vaizdo įrašą iš kelionės po povandeninį pasaulį Fakaravoje:
Renaldas Vaičiūnas pasakojo, kad pagrindinis kelionės tikslas buvo išvysti gruperių poravimąsi, tačiau ne mažiau kompaniją pakerėjo ir tai, kad Fakaravoje jautiesi lyg pasaulio krašte.
Jausmas savotiškas, kai esi koraliniame atole kažkur vidury vandenyno ir tūkstančius kilometrų nieko aplinkui nėra.
„Pasaulyje yra tiek gražių vietų ir visos tokios skirtingos, kad kiekvienoje jų visą laiką įspūdžiai būna skirtingi. Šįkart mes iš tiesų buvome taip toli, kad jei dar būtumėme pavažiavę šiek tiek į priekį, jau pradėtumėm keliauti namo iš kitos pusės. Buvome visiškai priešingame gaublio krašte. Jausmas savotiškas, kai esi koraliniame atole kažkur vidury vandenyno ir tūkstančius kilometrų nieko aplinkui nėra“, – pasakojo R.Vaičiūnas.
Renaldas atviravo, kad visuomet norėjo atsisėsti ant pasaulio krašto ir pamosikuoti kojomis. „Šįkart tą ir padariau“, – šypsojosi jis.
Fakaravos koralinis atolas nuo Lietuvos nutolęs bene 16 tūkst. kilometrų, todėl nuvykti ten ypač sudėtinga. Kaip sakė chirurgas, tai buvo vienintelis iššūkis, o nuvykus į išsvajotą kraštą, beliko tik džiaugtis gyvenimu. Kompanija iš Lietuvos išvyko birželio 21-ąją, o grįžo liepos 6 dieną – per šį laiką, pasirodo, galima nuskristi į pasaulio kraštą, pailsėti ir grįžti atgal.
„Pirmoji problema buvo gauti leidimą, kad apskritai ten galėtume nuvažiuoti. Ten yra saugoma teritorija, o į Fakaravo atolą nelabai leidžia atplaukti turistams. Gauti vietą laive, kuris turi leidimą nuplaukti į atolą ir stebėti tą reiškinį, nebuvo taip lengva. Bet niekas neatsakys Michaelui Aw, su kuriuo buvome drauge“, – sakė R.Vaičiūnas.
Renaldas pasakojo, kad iš Vilniaus skrido į Maskvą, tuomet apie 13 valandų praleido lėktuve į Los Andželą, ten persėdo ir dar 9 valandas skrido į Taitį, Prancūzijos Polineziją. Iš ten dar dvi valandas lėktuvu keliavo į Fakaravo atolą ir ten jau persėdo į laivą, kuriuo 6 valandas plaukė iki stebuklingos vietos.
Įdomu tai, kad viename nuošaliausių pasaulio kampelių vis tiek verda gyvenimas – 2012 metais mažame Fakaravos atole gyveno 824 žmonės.
„Atolas yra apie 30 km ilgio, bet tai yra tokia iš koralų susiformavusi juosta, kurios plačiausioje vietoje yra tik 300–400 metrų. Panašiai kaip mūsų Kuršių nerija, bet ji plati, o ten tik keli šimtai metrų… Kur didesnis sausumos gabalas, yra ir automobilių, gal kokia viena ar kita gatvė, o visur kitur – kai susilieja vandenynas su lagūna, būna tokios salelės. Gyvenimas man ten labai keistas. Sutikome pabėgusią porą iš Paryžiaus, turi ten jie savo viešbutėlį, stovi keli namukai. Neįsivaizduoju, ką ten veikti, bet turbūt yra žmonių, kurie nori pabėgti nuo visos civilizacijos…“ – pasakojo R.Vaičiūnas.
Renaldas su draugų kompanija kelionės metu patyrė ir įdomių gastronominių patirčių. Devynias paras laive praleidęs R.Vaičiūnas turėjo mėgautis šaldytu maistu.
„Viešbučiuose jie visko turi, bet mes gyvenome laive, tai maitinomės šaldytais produktais. Laivas priklauso amerikiečių laivynui, tai maistas, nors ir šaldytas, buvo labai geras. Žuvies laive negavome, nes ekspedicijos organizatorius sakė, kad iš principo negali valgyti to, iš ko jis gyvena. Jeigu kalbame apie gamtos ir žuvų išsaugojimą, tai tikrai juk nežudysime ir nevalgysime. Bet išlipę į krantą, iš karto nuskuodėme į jūros gėrybių restoraną ir jau ten valgėme viską, ką tik ištraukė iš vandenyno“, – juokėsi R.Vaičiūnas.
Nors Renaldas teigia, kad labiau pavargsta, kai nedirba, atsipūsti vis tiek reikia – į tokias įspūdingas keliones gydytojas leidžiasi kartą per metus.
„Nėra laiko tiek, kad susigalvoji ir išvažiuoji, bet tokias keliones planuoji iš anksto, nes ir biudžetas nemažas, ir laiko sąnaudos didelės. Bet kai norisi, to laiko atsiranda. Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos darbas – ypač įtemptas ir atsakingas, todėl kelionės, padedančios pabėgti nuo darbinių rūpesčių, yra būtinos“, – 15min pasakojo R.Vaičiūnas.
Žiūrėkite įspūdingą galeriją:
