Būtent su tuo susidūrė ir praėjusią vasarą Vilniuje veikęs miesto kultūros centras „Platforma“, sulaukęs tarptautinės konferencijos („Miestas po aštuonių“) kuratorių dėmesio. Vienas „Platformos“ įkūrėjų Dominykas Čečkauskas buvo pakviestas pristatyti šią iniciatyvą ir pasidalinti jos veiklos patirtimi Berlyne vykusiame renginyje.
„Labiausiai konferencijoje nustebino tai, jog vadinamosios „laisvosios erdvės“ yra labai vertinamos įvairiose pasaulio vietose – jos buria aplink save progresyviai nusiteikusius jaunus žmones ir tokiu būdu dažnai įtakoja miesto ar net visos valstybės politinę kryptį. Būtent todėl tokių miestų kaip Amsterdamas ar Berlynas savivaldybės stengiasi sudaryti sąlygas kurtis tokioms iniciatyvoms ir į jas investuoja. Parsivežu energijos dirbti su įstatymine baze Lietuvoje, bandyti ją keisti, edukuoti savivaldybių darbuotojus apie tokių erdvių svarbą,“ – sako D.Čečkauskas.
„Laisvos erdvės yra labai svarbus elementas, formuojantis miestus. Mano galva, jos puoselėja tam tikras vertybes, kurių dėka šios erdvės išlieka laisvomis. Radikali saviraiška, ekologinis tvarumas ir daug kitų įvairių vertybių, nepatenkančių į rinkos ekonomikos rėmus“ – sako jau ketvirtus metus konferencijoje „Stadt Nach Acht“ dirbanti Liese Kingma.
Mergina bendradarbiauja su Berlyno, Amsterdamo, Vienos universitetais ir tiria naujus urbanistinius įrankius, kurių dėka galima būtų kurti laisvas eksperimentines erdves.
„Miestai yra organiškos sistemos, kurioms reikia tokių pat organiškų sistemų socialiai pažeidžiamiems kultūriniams sluoksniams.“ – mano L.Kingma: „Žmonėms, turintiems mažiau išteklių, reikia erdvių, kuriose jie galėtų atrasti ir vystyti save, tai suteikia miestui gyvybės.“
Tam pritaria ir D.Čečkauskas: „Tai yra būdas miestui puoselėti savo unikalumą. Visų Europos miestų pagrindinės gatvės yra labai panašios – tų pačių brendų parduotuvės ir kavinės, tokie patys reklaminiai stendai. Alternatyvios kultūros vietos padeda kurti unikalų miesto veidą – čia vystomos naujausios ir progresyviausios miesto kultūrinės iniciatyvos, formuojančios kultūrinę miesto ateitį.“
Ar miestas ir jo gyventojai gali išgyventi su prislopinta muzika ir suvaržyta atmosfera? Panašu, jog prieštaringi įprastos kasdienybės teiginiai naktimis gerokai paaštrėja.
Šie kontrastai inicijavo naktinio gyvenimo formavimo procesą daugelyje pasaulio vietų. Konferencijoje „Stadt Nach Acht“ dalyvavo Amsterdamo, Berlyno, Briuselio, Groningeno, Prahos ir kitų miestų naktinio gyvenimo „merai“, kultūros erdvių atstovai, mokslininkai, menininkai, žurnalistai ir aktyvistai, kurie nagrinėjo naktinio gyvenimo planavimą bei įgalinimo politikos kūrimą.
Berlyno naktinio gyvenimo aktyvisto, neoficialaus „naktinio mero“ Lutz Leichsenring nuomone, norint sukurti gyvybingą kultūrinį gyvenimą, reikėtų atsižvelgti į tokias pagrindines sąlygas: „1) naktinis viešasis transportas; 2) užtikrinti mažiems kultūros veikėjams galimybes gauti finansavimą ir paramą; 3) sukurti bendradarbiavimo atmosferą, įsteigiant naktinio advokato, tokio kaip naktinis meras ar naktinė komisija, postą; 4) peržiūrėti ir palengvinti kultūros renginių organizatorių ir tokių vietų licencijų išdavimą; 5) suteikti viešas erdves ir turtą miesto meno ir muzikos programoms.“
Nors vis dar bandoma įsisavinti ir užkloti visą miestą trinkelėmis, tačiau Lietuvos sostinė jau žengė pirmuosius žingsnius: čia įkurtas „Vilniaus naktinis aljansas“ (vna.lt), 10-čiai metų lengvatinėmis sąlygomis išnuomotas didelis pastatų kompleksas Vitebsko gatvėje, kuriame šiuo metu kuriasi apie 40 įvairių kultūros lauko veikėjų, pradėjo veikti vieša kino ir medijų erdvė „Planeta“ ir kitos iniciatyvos.
L.Leichsenring papasakojo apie savo veiklos pradžią, Berlyno „komisiją“ ir jos tikslus:
„Pirmą kartą klubų komisijos („Clubcommission“) atstovu buvau išrinktas 2009-aisiais. Berlyno klubų komisijoje yra 250 narių – tai yra pirmoji ir didžiausia pasaulyje klubų, festivalių ir kultūrinių renginių organizatorių asociacija. Nusprendėme neišskirti naktinio mero pozicijos, nes komisija atlieka labai panašų vaidmenį. Tačiau dirbame didelėje komandoje kartu su 15 savanorių valdybos narių ir 12 įdarbintų konsultantų bei projektų vadovų. Naktinis meras nesugebėtų atlikti tokios apimties darbo ir sukaupti tiek žinių.
Nuo 2000-ųjų Berlyno klubų komisija padeda naktinio gyvenimo operatoriams aštriais klausimais, suteikdama specializuotą pasaulinį tinklą, šiam sektoriui specializuotus apmokymus ir konsultacijas, dalyvauja derybose dėl bendrųjų sutarčių, taip pat pristato savo poziciją parlamentiniuose ir kituose komitetuose bei svarstymuose.
Klubų komisijos darbas sutelktas į gyvos ir įvairialypės klubų kultūros apsaugą ir skatinimą, taip pat – tarpininkavimą tarp kultūros sektoriaus ir institucijų, asociacijų, kitų kultūrinio lauko iniciatyvų, politikų ir miesto bendruomenės.“
Viena konferencijos programų, „Frei(T)raume“, vyko techno kultūros klube „Tresor“. 1991-aisiais atidaryta elektroninės šokių muzikos vieta šiandien yra savotiška Berlyno įžymybė. Vokietijos sostinė pastaraisiais dešimtmečiais garsėja kaip Europos naktinio gyvenimo g-taškas. Tiesa ta, jog be tokių ilgalaikių ir nuoseklių „erogeninių zonų“ kaip „Tresor“, miestas tiesiog neturėtų pagrindo kurti tokį savo įvaizdį. Be bjauriųjų ančiukų nebus ir gulbių.
„Po Berlyno sienos griūties čia susidarė idealios sąlygos sukurti gyvybingą kultūrą.“ – prisimena L.Leichsenring: „Miesto centre atsirado daug laisvų erdvių, kur pradėjo kurtis meno galerijos, studijos ar klubai. Susibūrė didelė kūrybinga bendruomenė, pasiruošusi formuoti miestą, kai tik baigsis Šaltasis karas.
Be to, Berlyne buvo mažai apribojimų, nuo 1949-ųjų gyvenimas čia vyko 24 valandas per parą. Paskutiniais 30 metų techno judėjimas sulaukė savo valandos po to, kai '90-ųjų pradžioje Dimitri Hegemann klube „Tresor“ pristatė Detroit techno. Šiandien daugiausia dirbame su tokiomis aktualiomis problemomis kaip gentrifikacija ir klubų uždarymai, sąmoningumu ir lyčių lygybe, taip pat – sveikatos prevencija. Neseniai paskelbėme savo tyrimą „Club Culture Berlin“ internete: www.clubculture.berlin.“
Šiandien Lietuvoje yra vos keletas daugiau nei 10 metų veikiančių naktinės kultūros erdvių. Daugelio jų veiklą pakirto ekonominės priežastys, ne vienai teko susidurti su „miesto centre kaimo tyloje“ norinčiais gyventi kaimynais ar perteklinę jėga demonstruojančiais pareigūnų reidais. Dėl pastarųjų priežasčių jau po pirmojo sezono „Platforma“ priversta ieškotis naujos vietos. Kita vertus, kolegos iš Azerbaidžano klubo „iN“ savo lokaciją keičia jau šeštąjį kartą, tad viltis šokti miršta paskutinė.
Viena konferencijos Berlyne organizatorių L.Kingma mano, jog labai svarbu sukurti zonas, kuriose būtų sumažinta tokių konfliktų galimybė: „Vis dėlto naktinio gyvenimo erdvės turėtų būti miesto centre. Daug priklauso ir nuo švietimo įvairiuose lygmenyse: politikoje, kultūroje, tarp miesto gyventojų. Žmonės turėtų išmokti sugyventi ir suprasti, jog miesto gyvybingumas priklauso nuo kultūrinės veiklos. Daug tokių vietų tapo savotiškais miesto randais dėl nuolatinių konfliktų aplink jas, vis dėlto turėtume jas saugoti, nes šios erdvės yra būtinos.“
Jos kolega L.Leichsenring bandymuose koncentruoti naktinį miesto gyvenimą vienoje gatvėje ar rajone įžvelgia ir pliusų, ir minusų: „Koncentruotus naktinio gyvenimo rajonus miesto administracijai paprastai yra lengviau suvaldyti, jie pritraukia daugiau lankytojų į vieną vietą. Tokiu atveju galima geriau pasirūpinti patogiu naktiniu viešuoju transportu. Iš kitos pusės, koncentracija veda link prastesnės kultūrinių pasiūlymų kokybės.
Nuoma kainuoja daug ir šeimininkams labiau rūpi maksimalizuoti pelnus nei sukurti unikalią patirtį. Žemos kokybės pasiūlymai pritraukia vartotojus, kuriems labiau rūpi primityvios pramogos ir alkoholio vartojimas nei rafinuotų kultūrinių programų tyrinėjimas, visa tai dažniausiai lydi tokie nepatogumai kaip šiukšlinimas ir triukšmas.“
Anot konferencijos organizatorių, naktinis gyvenimas – daugiau nei pramoga ir apibrėžia erdves ir sąlygas, kuriose gyvename. Sukurtas stiprus aktyvistų tinklas inicijuoja pokyčius socialiniame ir politiniame lygmenyse, suteikia kontekstą bei balsą reivo kultūrai. Todėl šių metų renginio tema – „Erdvės ir šokio būtinybė“.
Kuratorė L.Kingma mano, jog šiuo metu vyksta ypač aktualūs šokiai, nes susiduriame augančiu dešiniojo sparno populizmu, socialiai pažeidžiamiems kultūros veikėjams grasina nuolat tankinama miestų gentrifikacija: „Žmonės vis daugiau protestuoja ir naudoja šokį kaip socialinių permainų įrankį ne tik Berlyne, kur į antifašistinę demonstraciją susirinko apie 75 tūkstančius žmonių, tačiau ir Rytų bloke, šokiai plinta Tbilisyje, Azerbaidžane, Kazachstane, netgi revoliucijų Libane ir Čilėje metu.“
Būtinybės šokį sukelia emocijos, kylančios asmeninės ir kolektyvinės krizės metu. Juo siekiama įgalinti asmenis ir kolektyvus. Šokis turi savo pagreitį, tačiau jis nėra pastovus. Kartais šokis sukuria erdvę, kartais tam, kad šokis galėtų įvykti, reikia erdvės. Būtinybės šokis nebėra „egzotiškas“ pasakojimas iš kažkur toli, jis vyksta Europoje dabar. Pastaruoju metu įvairūs protestai pritaikė reivo formatą: „Rave 4 Climate“ (Paryžius), „Brexit Protest Rave“ (Londonas), antifašistiniai ir antigentrifikaciniai protestai (Berlynas ir Roterdamas), „Free Human Rights Open Air“ (Viena). ) ir panašiai.
Kaip sukurti erdves, kuriose galėtų organizuotis, sąveikauti ir daugintis socialinės, kultūrinės bei politinės aktualijos? Kokios yra tokių sričių vertybės ir prieigos kriterijai? Kaip galima pritaikyti šias vertybes judėjime ir leisti joms rezonuoti iš vienos erdvės į kitą? Kaip apginti laisvas erdves kapitalo ir turto vertės kilimo laikais?
Pasak L.Kingma: „Yra daug būdų saviorganizuotiems veikėjams įgalinti save ir tapti savarankiškais. Vietinės savivaldybės turėtų didinti tokių erdvių prieinamumą ir mažinti kainas. Manau, šiais laikais labai svarbu apginti laisvas erdves, kad galėtume įvertinti jų išplėstinę vertę bendruomenėms ir aplinkai. Pavyzdžiui, kaip tokiose vietose vyksta viešieji, socialiniai, politiniai ir kultūriniai procesai – visa tai žinodami, turėtume stipresnių argumentų laivų erdvių apsaugojimui.“
Vieno „Platformos“ iniciatorių D.Čečkausko nuomone, miesto valdžios požiūris į naktines laisvas erdves Vakarų ir Rytų Europoje skiriasi iš esmės: „Lietuvoje viešosios bei nenaudojamos/apleistos erdvės yra labai griežtai reguliuojamos institucijų ir komercinių struktūrų, o visuomenė į jas neturi jokių teisių.
Tuo tarpu daugelyje liberalesnių valstybių galioja įvairūs skvotinimo ar iniciatyvų „iš apačios“ įstatymai, leidžiantys mieste kurtis nekomercinėms bendruomeninėms iniciatyvoms. Griežtas reguliavimas ir apribotas neišnaudotų erdvių priėjimas miestą daro nuobodžiu – komercinis erdvių vystymas, kaip žinome, veda link vienodėjimo ir monotonijos.
Naktinės ar „laisvosios“ erdvės išgyvena sunkumus įvairiuose miestuose. Net berlyniečiai, Europos naktinio gyvenimo Mekos gyventojai, įvardina, kad miesto naktinis gyvenimas vis labiau marginalizuojamas, ką jau kalbėti apie Londoną, kuriame daugelis mieste veikusių klubų buvo uždaryti dėl itin intensyvios gentrifikacijos. Manau, kiekvieno progresyviai mąstančio ir galvojančio apie savo ateitį miesto ir jo gyventojų atsakomybė – kovoti už tai, kad miestas išliktų įvairus, įdomus ir aktualus įvairioms miesto gyventojų ir jo lankytojų grupėms, o ne tik viduriniajai klasei ir šeimoms.“
Tam pritaria ir Berlyno klubų komisijos veikėjas L.Leichsenring: „Iš esmės, mano nuomone, Vokietijoje naktinis gyvenimas jau yra per daug reguliuojamas ir čia trūksta prieinamų erdvių. Vilniaus triukšmo skleidimo ir susiję įstatymai yra labai liberalūs, tačiau tai sukelia tam tikrus policijos veiksmus dėl kaimynų skundų. Jei išsikraustysi iš miesto centro, greičiausiai atsidursi tarp žmonių, apsigyvenusių čia dėl tų pačių priežasčių.
Tikiu, jog turime kalbėtis apie tai, kaip miestui būti prieinamu naktinei kultūrai ir miegui. Žinoma, gyventojai turėtų elgtis tolerantiškai, jei nori gyventi įvairiame ir įdomiame mieste. Berlynas, žinoma, skiriasi nuo kitų Vokietijos miestų, tačiau nuolat jaučiame kaip miesto administracija mus vis daugiau ir daugiau riboja įstatymais. Naktinio gyvenimo valdymas yra nauja sritis politikos formavime ir miestai turėtų mokytis iš turinčių didesnę patirtį.“
Vienas „Platformos“ iniciatorių D.Čečkauskas nusiteikęs optimistiškai: „Žmonių susidomėjimas mūsų veikla ir jų palaikymas parodė, kad tai, ką darome, yra svarbu, todėl nesiruošiame nuleisti rankų. Pastaruosius kelis mėnesius intensyviai ieškojome naujos projekto lokacijos ir galimo finansavimo modelių. Kol kas nenoriu visko atskleisti, tačiau situacija nuteikia labai optimistiškai.“
