Valera. Taip meiliai auskarais pasipuošusį, dažniausiai džinsus ir kepurę su snapeliu nešiojantį kirpėją vadina verslininkė Irena Marozienė, Mis Lietuva Gabrielė Martirosianaitė, dizainerės Julija, Daiva Urbonavičiūtė, dainininkės Karina Krysko-Skambinė, Giedrė Kilčiauskienė, Baiba Skurstene, TV prodiuseris Saulius Urbonavičius, modelis Tuen Simonas Pham, kulinarinių knygų autorius Alfas Ivanauskas ir daugelis kitų. Kai kurie į jokį kitą jo neišmainė dešimt metų. Nuo tada, kai tarp savo norų, pašaukimų ir svajonių besiblaškantis vaikinas, nė nesulaukęs pirmojo žygio į prozektoriumą, metė medicinos studijas, padirbėjo anuomet vieninteliame Vilniuje japonų restorane „Tobira“, pakeliavo po Vokietiją, Belgiją, padirbėjo Olandijoje, o grįžęs į Vilnių netyčia atsidūrė viename kirpėjų mokymo centre. „Vaikystėje lėlių nekirpdavau, – sako ir tvirtina niekada nemanęs, kad pasirinks kirpėjo darbą. – Kartais patrumpindavau plaukus klasiokams ar nudažydavau klasiokes, bet tai nebuvo mano ateitis.“
Pirmosios klajonės su kuprine ant pečių po Vakarus, sako, viduje sukėlusios tikrų nuostabos, kitokio suvokimo bangų. „Pamačiau, kad galima gyventi kitaip, nei žmonės gyvena Lietuvoje... – tikina, tačiau priduria, jog apie tai, ar būtent tas laisvas gyvenimas sukūrė jį tokį, koks yra dabar, negalvojąs.
Ir vis dėlto giliai į atmintį įsirėžusi naktis Antverpene padarė savo. „Pasijutau lyg filme, – prisimena. – Aš, vaikinas iš Lietuvos, gyvenime juodo žmogaus nematęs, žingsniuoju siauromis gatvelėmis, barai, juodaodžiai šūkauja, kažkokios gaujos. Švinta... Galvoju, neišsikapstysiu iš ten, ką aš čia veikiu? Pasuku į kitą pusę – prabangus viešbutis su vėliavomis, o tada prieš akis išnyra Antverpeno stotis – didžiulė, priekyje fontanai, tvenkiniai. Tai taip skyrėsi nuo Lietuvos...“
Tokie pat skirtingi nuo rengiamų visoje Lietuvoje yra Valerijaus kolekcijų pristatymai, jau keletą metų šokiruojantys kiek konservatyvesnę publiką. Lietuvos rekordų knygoje užfiksuotas jo rekordas – 3 kilometrų 421 metro aukštyje Valerijus apkirpo penkis žmones. Tam kalnuose ruošėsi dvi savaites. Ko jau ko, o drąsos šiam pramogų pasaulyje įsitvirtinusiam vyrukui nestinga.
Valerijus Gigevičius dabar – madinga?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad – ne. Tačiau kad esu ant bangos – irgi nejaučiu. Gal ir pats neleidžiu tai bangai įsisiūbuoti? Įsuku ir paleidžiu, įsuku ir paleidžiu... Populiarumo bangą visuomet iškeisčiau į tą, tikrąją, nuo kurios galima skrieti banglente.
Kai kas sako: tiek ir to populiarumo, tereikėjo užsegti antkaklį Gyčiui Šapranauskui...
Gyčio, beje, man nereikėjo ilgai prašyti (juokiasi). Kol iš paprasto kirpėjo užaugau iki kolekcijų, socialinių išraiškų sumanytojo ir organizatoriaus, reikėjo ilgai ilgai dirbti. Ir baisaus užsispyrimo reikėjo, juk po dvejų metų galėjau viską mesti, pasakyti: ai, man nieko neišeina, gal važiuoju į kokį Londoną, ten būsiu pripažintas. Nieko panašaus! Tokių kaip aš – trys tūkstančiai eilėje stovi!
Šokiruoti, kaip sako, pradėjau vėliau. Prieš tai kūriau gražias kolekcijas. Pamenu, kai parodžiau pirmąją, mano kolegė paklausė: „Kam tau tai? Nori išgarsėti?“ Ne, sakau, noriu išreikšti save, parodyti tai, ko niekada negalėsiu parodyti į kirpyklą atėjusiam žmogui.
Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, kad mano viduje sėdi nykštukas ir vis šūkčioja: „O, kaip fainai! Dabar gal tą padarom, na, sukuriam ką nors, nesėdim rankų sudėję!“
Mano kolekcijos – ne tam, kad šokiruotų, norėčiau, kad jos išjudintų sustingusią visuomenę. Tai – tiesiog spektaklis... Dažnai pagalvoju, jei nekirpčiau, būčiau renginių organizatorius – kolekcijų pristatymus pats ir rengiu: ieškau rėmėjų, modelių, režisierių. Metams bėgant, būrys man padedančių žmonių didėja. Laimei, yra toks geras dalykas – barteris.
Vadinasi, tu kerpi, o kažkas už tai eina podiumu, duoda salę, sukabina šviesas?
Na, ne visai... Mokėti tenka už daug ką. Kiekviena kolekcija – visiškas minusas.
O ką apie tai sako nykštukas?
Sako: ai, vis tiek – darom! Taigi, mudu jau galvojame apie kitų metų kolekciją (juokiasi).
Prasitarei, kad tavo kelias iki nuosavo salono buvo ilgas...
O, tai geri prisiminimai! Pamenu, ruošiausi Lietuvos kirpėjų čempionatui, svarsčiau, kuo čia aprengus savo modelius. Vienas bičiulis staiga prisiminė: „Aš pažįstu dizainerę Daivą Urbonavičiūtę, gal padės?“ Daiva Urbonavičiūtė! Galvoju, gulsiu kryžiumi, kad tik ji sutiktų. Man bet koks skuduras būtų tikęs iš jos rankų! Susipažinome, paskui ji pasiūlė išsinuomoti šalia mados namų „Zoraza“ esančias patalpas. „Zoraza“ pavadinimą nusprendėme palikti, bet ir man taip buvo lengviau. Valerijaus Gigevič vardas tuomet dar nieko nereiškė, absoliutus nulis... Tame salone dirbau trejus metus, susipažinau su visu Rotušės kaimu – taip vadinome Rotušės aikštę ir aplinkines gatveles. Pakliūti į tą kaimą nėra paprasta, išsilaikyti – dar sunkiau... Vis dėlto atėjo laikas, kai nusprendžiau, kad privalau sukurti ką nors savo. Tuomet Irena Marozienė pasiūlė išsinuomoti patalpas šalia savo „Amatininkų užeigos“.
O tu buvai jau užsidirbęs pinigų ir vardą?
Ir dabar nesimaudau milijonuose! Man pinigai nėra svarbiausi. Žinoma, jie suteikia laisvės, galimybių, daugybės dalykų negalėtum padaryti, jei jų nebūtų, tačiau niekuomet nesileidau užvaldomas pinigų. Blondinė merga, mersas ir butas Rotušės aikštėje nėra mano prioritetai ir, tikiuosi, niekada nebus...
O kas tada tau svarbiausia?
Banglentė, snieglentė, jėgos aitvaras, jūra, kalnai... Nežinau, gal kada ir už tai bus svarbiau šeima, noras turėti gražų savo kampą. Prieš trejus metus kardinaliai pakeičiau gyvenimą. Išėjau iš buto, kuriame gyvenau, išdalijau beveik visus daiktus, likau tik su vienu lagaminu, į kurį tilpo ir žieminiai, ir vasariniai drabužiai. Anuo metu gyvenau bet kur – pas draugą, pas draugę, kažkam reikėjo šunį prižiūrėti, kažkam – gėlę palaistyti, kažkas atostogų išvažiavo...
Ir koks jausmas neturėti namų?
O koks jausmas būti populiariam ir viso to netekti? Norėjau pagyventi kitaip, įmesti save į kitokią situaciją. Labai patogu, kai viskas – lengva. Mano tėvai buvo demokratiški, nuo vaikystės gaudavau viską, ko norėdavau. Pamenu, netgi dirbti bare buvo be galo sunku – juk reikėjo paklusti kitiems, laikytis taisyklių. Tai priešinosi prieštaravo mano esybei...
Taigi, prieš keletą metų į Portugaliją išvažiavai ieškoti... druskos? Gyvenimo skonio?
Argi ne smagu save patikrinti? Portugalija buvo pats tolimiausias Europos taškas. Nesidomėjau ta šalimi, kalbą pirmą kartą išgirdau lėktuve. Bilietą apdairiai nusipirkau į abi puses – jei ką, juk grįšiu. Kai atvykau, Lisabonoje buvo žiema – lietus, vėjai. Po pusantros savaitės užkankino ilgesys. „Ko čia sėdi? – paklausė portugalė mergina, su kuria kartu nuomojomės butą. – Esi vienoje gražiausių Europos šalių, taigi, keliauk, važiuok, būk, matyk, nueik į vieną saloną, į kitą, gal gausi kokio darbo...“
Kažkaip supurtė mane tie jos žodžiai, tą pačią akimirką atsidūriau duše, apsirengiau ir išėjau į miestą. Darbo, žinoma, negavau, salonuose man parodydavo segtuvus su didžiausiomis krūvomis gyvenimo aprašymų. Jei ką – paskambinsime... Bet aš pamėginau! Ir man tai buvo svarbu.
Portugalijoje išmokau plaukioti jėgos aitvarais ir banglente, susiradau draugų, dabar pas juos kasmet važiuoju. Ar patikrinau save? Žinoma! Sužinojau, kaip gyventi turint mažai pinigų. Padalydavau tai, ką turiu visam laikui, ir neišleisdavau daugiau, nei skirta dienai. Tiesą sakant, prie jūros tiek ir tereikia... O lagamine vietos nedaug, kai nori ką nors įdėti, tenka kažką išmesti. Išmokau nekaupti daiktų...
Bet jei pamatai kokį gražų?
Pirma mintis: noriu! O paskui galvoju: ar tikrai jo reikia? Jei reikia, išmetu kokį seną... Lygiai tas pats ir su gyvenimo galimybėmis. Nori turėti naują, atsikratyk senos.
O su žmonėmis – kaip?
Su jais įdomiai... Žmonės ateina ir išeina. Turiu nedaug draugų, kuriais galėčiau pasitikėti, kaip pats savimi. Kažkada buvau atviras, daug pasakojau ir labai nudegiau, taigi, pamokos išmoktos... Turiu daug bičiulių, mėgstu dalytis patirtimi, smagu, kai klausia, kaip man pavyko, o aš galiu atsakyti, kad viskas – darbu. Nešokau, nedainavau, kad tapčiau populiarus, noriu, kad jaunimas žinotų, jog nebūtina išvažiuoti į užsienį, čia irgi galima būti, dirbti. Reikia tik turėti tikslą ir atkakliai jo siekti. Prisimenu, kai pradėjau dirbti salone Krokuvos gatvėje, sau pasakiau, ko norėčiau. Pasikeičiau telefono numerį, visiškai nebendravau su draugais, vakarais verkiau, bet dirbau nesveikai. Nori turėti – privalai aukotis.
Vadinasi, tavo meilė gyvena Lisabonoje? Juk pats daugiau gyveni ten nei čia...
Kodėl taip pamanei?! Aš neturiu meilės! Ir neieškau jos. Gal kvailai nuskambės, bet neturiu jai laiko. Nors... Jei meilė atsirastų, atsirastų ir laiko, ir galimybių.
Bet vienadienių juk ima ir atsiranda?
Keturdienių, tridienių... Esu žmogus, turiu fizinį potraukį. Bet pasakysiu, ką tikriausiai sako daugelis: kuo labiau esi žinomas, tuo sunkiau su tomis meilėmis...
Vienu metu jūs su Gabriele Martirosianaite lyg ir vaidinote porą?
Nieko mes nevaidinome! Tai spauda iš mūsų porą padarė! Daug kas klausia: „Kas jus sieja?“ Taigi, draugai mes! Aš turiu savo gyvenimą, ji – savo.
 |
| Valerijus Gigevičius ir Gabrielė Martirosianaitė |
Išmokai į paskalas nebekreipti dėmesio?
Kai nekreipi, niekam ir neįdomu, o kapstytis ten, kur negalima, tiesiog neleidžiu.
Jau dabar pasakojama, koks bus ypatingas ir modernus tavo antrasis salonas. O kas, jei vėl padėtum tašką? Susikrautum lagaminą, išvažiuotum ilgam ir toli?
Jau turėjau lėktuvo bilietą, maniau, žiemą praleisiu Vietname. Ant bangos keteros gali pajusti tikrąją laisvę, gražią tuštumą. Lygiai taip pat – kalnuose, kai sėdi ant skardžio, žiūri žemyn į bedugnę, gėriesi pro šalį plaukiančiais debesimis, o vėjas pučia tau į veidą... Kalnuose, jūroje jaučiuosi laimingas, tada apie nieką negalvoju.
Tai kas trukdo? Visam laikui?..
Šį kartą sustabdė projektas „X Faktorius“, kuriame dirbau, be to, reikėjo baigti saloną. Dabar metas, kai galiu padėti pamatus ateičiai, nenoriu praleisti tokios progos. O kada nors... Kada nors paplūdimyje aš turėsiu bambukinį namuką, ant lentos užrašysiu „Kirpykla“ ir kirpsiu banglentininkus.
