Šiemet vasarą sukako lygiai dešimt metų nuo tos dienos, kai Andrius Pojavis susipažino su žmona Isabella. Pirmą kartą jiedu vienas kitą išvydo piligriminės kelionės Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje metu. Galiausiai vos per vieną vakarą užsimezgusi pažintis išsirutuliojo į meilę.
„Susitikome viename miestelyje, pasikalbėjome, tuo viskas ir baigėsi – vėliau vienas kito ieškojome tame kelyje, bet taip ir neradome. Gerai, kad buvome apsikeitę „Skype“ kontaktais, grįžę iš kelionės pradėjome bendrauti internetu“, – pažinties pradžią prisiminė A.Pojavis.
Pasiaukojo vardan žmonos mokslų
Pirmą kartą Isabellą Andrius Italijoje aplankė 2011-aisiais, tais pačiais metais Lietuvoje lankėsi ir Isabella. Porai tada teko priimti nelengvą sprendimą – apsispręsti, kurioje šalyje gyvens.
Man labai nepatinka, kai mane vadina emigrantu. Aš gimiau lietuviu, juo ir mirsiu, tiesiog norėjau pažinti pasaulį ir paskui grįžti į Lietuvą ir pasidalinti su kitais ta patirtimi.
Lietuvoje Andrius tuo metu dirbo mokytoju, tačiau nesijautė esąs savo vėžėse. Galiausiai apsispręsti padėjo tai, kad būsimoji žmona tuo metu Italijoje studijavo doktorantūrą. Andrius nusprendė pasiaukoti – palikti Lietuvą ir išvykti pas mylimąją į Italiją. Tačiau emigrantu A.Pojavis savęs nelaiko.
„Man labai nepatinka, kai mane vadina emigrantu. Aš gimiau lietuviu, juo ir mirsiu, tiesiog norėjau pažinti pasaulį, paskui grįžti į Lietuvą ir pasidalinti su kitais ta patirtimi. Į Italiją mane atvedė noras mokytis“, – pasakojo Andrius.
Italija A.Pojaviui iš tiesų tapo galimybių šalimi. Čia jis pradėjo mokytis italų kalbos, muzikos teorijos, dainavimo. Italijoje su mylimosios pagalba vyras profesionaliai įrašė ir pirmąjį solinį albumą „Aštuoni“.
Gimusios dukros gyvenimą apvertė 360 laipsnių kampu
Tačiau Italijoje jis su Isabella gyveno vos keletą metų – po kiek netikėtai atsiradusios galimybės atstovauti Lietuvai 2013-ųjų „Eurovizijoje“ Švedijoje, Andrius nusprendė išvykti į Didžiąją Britaniją. Ten toliau mokėsi – šį kartą muzikos kūrimo paslapčių, taip pat įrašinėjo dainas.
Didžiojoje Britanijoje A.Pojavis ilgai neužsibuvo – grįžo į saulėtus Europos pietus – Ispanijos Valensijos miestą. Šioje šalyje jis toliau tęsė muzikos mokslus: pas Valencijos vyskupą mokėsi dainavimo technikos, o universitete – muzikos prodiusavimo. Ten išleido ir albumą „Septyni“. Ispanijoje Andrius su šeima gyvena iki šiol.
Vaikų gimimas mūsų su žmona santykiuose buvo sunkiausias etapas.
„Emigracija“ – žodis, kurio Andrius taip nemėgsta, į dainininko gyvenimą atnešė ir labai asmeniškų, šeiminių pokyčių. 2011 metais Italijoje A.Pojavis pirmą kartą tapo tėvu, mylimoji Isabella jam pagimdė dukrą Alisą, o 2013-aisiais į pasaulį atėjo ir antroji dukra Amelija. Tai, pasak A.Pojavio, jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
„Gimus dukroms mūsų gyvenimas apsisuko 360 laipsnių kampu. Prieš tai mes gyvenome sau, o dukros į mūsų gyvenimą atnešė daug atsakomybių. Sunkiausia buvo suvokti, kad turiu vaikų, užmegzti su jais kontaktą, sukurti santykius. Vaikų gimimas mūsų su žmona santykiuose buvo sunkiausias etapas“, – atviravo dainininkas.
Andrius sako, kad sumišimo į šeimos gyvenimą įnešė ir 2013-aisiais iškovota galimybė atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“. A.Pojaviui reikėjo ruoštis konkursui, o Isabella ant savo pečių turėjo perimti visus šeimos reikalus.
„Su Isabella mes visada kalbėjomės, nieko vienas nuo kito neslėpėme, ieškojome bendrų sprendimų. Tai mums padėjo išlikti kartu“, – apie santykius su itale Isabella, kurią vedė 2014-ųjų vasarą, kalbėjo A.Pojavis.
Jaučia tėvišką pareigą suteikti dukterims galimybę augti Lietuvoje
Tačiau visa tai jau praeityje, nes dukros jau užaugo. Jaunėlei Amelija – septyneri, o vyresnėlei Alisai spalį sukaks aštuoneri. Mergaitės kalba penkiomis kalbomis: anglų, ispanų, Valensijos regiono dialektu, italų ir lietuvių, tačiau lietuviškai kalbėti sekasi bene sunkiausiai. Savo gimtąja kalba jos laiko anglų – ja šeimoje bendraujama dažniausiai.
Lietuvių kalbą Andrius savo dukras stengiasi mokyti kaip įmanydamas, tačiau, jo manymu, kalbą jos tinkamai išmoks tik būdamos toje šalyje, kur ta kalba vartojama.
Kai jos užaugs, pačios apsispręs, kokia kalba nori kalbėti ir kur gyventi.
„Mano dukros – pusiau italės, pusiau lietuvės, aš visada norėjau, kad jos turėtų galimybę augti Lietuvoje, mokėtų lietuvių kalbą. Tai yra mano, kaip tėvo, pareiga. Italų kalbą ir kultūrą jos jau spėjo pažinti. Kai jos užaugs, pačios apsispręs, kokia kalba nori kalbėti ir kur gyventi“, – apie auklėjimo problemas, su kuriomis susiduria visos vaikus auginančios tarptautinės šeimos, pasakojo A.Pojavis.
Grįžimui į Lietuvą labiausiai priešinosi žmona Isabella
Grįžti gyventi visam laikui į Lietuvą Andrius svajoja jau daugelį metų. Sunkiausia, sako, buvo įtikinti žmoną. Daugelį metų ji į Lietuvą nenorėjo vykti dėl orų.
„Isabellai reikėjo daug laiko, įkalbinėjau ir įkalbinėjau ją. Žmona yra kilusi iš Neapolio, pietų Italijos, kur žmonių tradicijoms, požiūriui į gyvenimą ir kultūrai labai daug įtakos turi klimatas. Bet galiausiai man pavyko ją įtikinti ryžtis avantiūrai vykti gyventi į Lietuvą“, – teigė A.Pojavis.
Andrius sako, kad judviejų su žmona charakteriai labai panašūs. Abu jie mėgsta bendrauti su žmonėmis, būti tarp jų. Vienintelis bendro gyvenimo pradžioje išryškėjęs skirtumas – estetinis aplinkos suvokimas. Tai Andrius sieja su vaikyste, praleista sovietinėje erdvėje.
Žmona yra kilusi iš Neapolio, pietų Italijos, kur žmonių tradicijoms, požiūriui į gyvenimą ir kultūrai labai daug įtakos turi klimatas.
Dukros tėčio mintį išvykti gyventi į Lietuvą pasitiko ramiai, tiesa, kiek nuliūdo dėl to, kad teks išsiskirti su draugais ispanais. „Dukroms sakau, kad gyvenimas nėra statiškas, jis keičiasi. Kol jos nėra dar pilnai suaugusios, tinkamas laikas keisti aplinką. Aš Italijoje taip pat pradėjau nuo nulio ir pasiaukojau. Jų atveju to nevadinčiau auka, abi jaučia, kad teisinga eiti tokiu keliu“, – pasakojo A.Pojavis.
Lietuvoje tikisi tęsti muzikinę karjerą
Į Lietuvą Andrius, Isabella ir dukros Amelija ir Alisa planuoja grįžti šių metų gruodį. Pirmiausia šeima apsistos pas Andriaus tėvus gimtajame Jurbarke, ten praleis didžiąsias metų šventes ir tvarkysis biurokratinius reikalus – A.Pojavis nori, kad dukroms būtų suteikta dviguba Lietuvos ir Italijos pilietybė.
„Žmona nenori gyventi Jurbarke, nes ten mažas miestelis. Aš ją suprantu, norisi būti ten, kur daug judėjimo. Todėl planuojame vykti į sostinę. Vilnius – puikus miestas. Čia daug užsieniečių, miestas labai kosmopolitiškas. Norisi, kad vaikai mieste matytų daugiakultūriškumą, suprastų, jog kiekvienas žmogus yra svarbus, nepaisant jo požiūrio, tikėjimo, spalvos, orientacijos“, – apie planus Lietuvoje kalbėjo A.Pojavis.
Andrius pripažįsta, kad dar visai neseniai jautė, jog Vilniui kažko trūksta, tačiau dabar jis tikras – Vilnius nieko nesiskiria nuo kitų Europos sostinių. Pasak Andriaus, visa tai nulėmė per pastarąjį dešimtmetį labai sparčiai pasikeitęs miestiečių mąstymas.
Norisi, kad vaikai mieste matytų daugiakultūriškumą, suprastų, jog kiekvienas žmogus yra svarbus, nepaisant jo požiūrio, tikėjimo, spalvos, orientacijos.
Vos tik atvykusi į Lietuvą, A.Pojavio žmona Isabella planuoja intensyviai pradėti mokytis lietuvių kalbos. Čia ji tikisi įsidarbinti tarptautinėje kompanijoje. Dukroms Andrius vis dar ieško tinkamos mokyklos, o pats svajoja tęsti tai, ką pradėjo – dirbti su muzika.
„Aš noriu dainuoti, dirbti tai, kas susiję su muzika. Jau bandžiau susisiekti su vienu radiju, turiu daug patirties choriniame dainavime, tad parašiau keliems Vilniaus chorams. Taip pat turiu savo dainų repertuarą, tikiuosi tęsti dainininko karjerą“, – viltingai kalbėjo Andrius.
Tačiau prognozuoti, kaip jam seksis Lietuvoje, jis dar nedrįsta. Čia jis prisimena posakį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“.
„Kaip pavyks – pažiūrėsime. Davėme sau pusę metų, o paskui – žiūrėsime. Niekas nėra apsaugotas, galbūt po pusės metų grįšime į Ispaniją nuleidę galvas, o galbūt pasiliksime gyventi Lietuvoje“, – svarstė A.Pojavis.
