Viešą padėką policijos pareigūnui, kurio nei vardo, nei pavardės neprisiminė, dainininkas Stano paskelbė kovo viduryje. Žinomas vyras pasidalijo istorija, kaip pareigūnas įspūdingai mėgino sugauti jo močiutę nuskriaudusį sukčių.
Nors išmoningo pareigūno dėka tada atrodė, kad pagauti niekšą lengviau nei lengva, tąsyk jis taip ir liko vaikščioti laisvėje – pareigūnas nesulaukė prašytos kolegų pagalbos.
„Jei netyčia perskaitysi šį tekstą, pareigūne, noriu, kad žinotum, jog esu Tau dėkingas“, – savo istoriją tada baigė Stano. O tas pareigūnas – Aleksandras Aniukštis – 15min publikuotą istoriją ir paskaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip Stano su policija gaudė sukčius: „Jei netyčia skaitysi šį tekstą, pareigūne, žinok, esu Tau dėkingas“
„Mėgstu paskaityti 15min, kriminalų rubriką. Ten dažnai būna straipsnių apie mūsų darbą. Ryte įsijungiau, ir man iškart pasirodė Stano nuotrauka, antraštėje – žodis „policija“. Man, matyt, profesinė liga – tik pamatau, kad kažkas apie policiją rašo, tuoj noriu paskaityti, ką tiksliai, kur, kokie kolegos ką padarė“, – 15min pasakojo A.Aniukštis.
Ėmęs skaityti vyresnysis kriminalinės policijos tyrėjas netruko suprasti, kad aprašytoje istorijoje pats ir dalyvavo: „Viskas tikrai taip ir buvo: tikrai nebuvo transporto, tikrai pats atvažiavo, atgal jau važiavau pats... Jis parašė, kad jei tai perskaičiau, tai jis man širdingai dėkoja. Negalėjau portalo komentaruose neparašyti „ačiū“. Tai buvo žiauriai maloni staigmena. Kad taip viešai prakalbtų, kad dėkotų pareigūnui už konkrečią situaciją... Buvo labai malonu.“
Toliau viskas buvo taip: 15min atkreipė dėmesį į A.Aniukščio komentarą – „ačiū“ – ir su juo susisiekė. Paaiškėjus, kad šis pareigūnas – tikrai tas, kuris anąsyk bandė padėti Stano, beliko tik juodu pakviesti susitikti.
Ir vėl, po daugelio metų, susikirtusiais keliais džiaugėsi ir Stano, ir A.Aniukštis. Jųdviejų susitikimas įvyko Vilniaus miesto antrajame policijos komisariate, kur šiuo metu A.Aniukštis eina vyresniojo kriminalinės policijos tyrėjo pareigas.
„Pakalbėjome apie gyvenimą, apie mano darbą, kaip man sekėsi. Stano sakė, kad net susiginčijo su draugais, dirbu aš dar policijoje, ar nebe. Paklausiau, kas laimėjo, o jis sako „aišku, aš“, – šypsojosi pareigūnas.
Atsisveikindami vyrai paspaudė vienas kitam rankas, patapšnojo per pečius, o A.Aniukštis papasakojo 15min, kaip policijos darbas atrodė tada, kai reikėjo padėti Stano, ir koks jis yra dabar.
Policininkas – jau 10 metų
Pasakodamas savo istoriją A.Aniukštis skaičiuoja, kad policijoje dirba jau dešimtmetį: tiksliai pamena – pradėjo 2007-ųjų vasario 27-ąją.
„Savo darbą pradėjau nuo viduriniosios grandies – buvau kriminalinės policijos tyrėjas, inspektorius. Po to jau buvo galima kilti karjeros laiptais. Žinoma, jei dirbi gerai, jei valdžia tai mato, tai jais ir kyli“, – šypsosi.
Pareigūnas dirbo taip gerai, kad niekas juo neabejojo. Todėl šiandien jis –vyresnysis kriminalinės policijos tyrėjas, jau pusantrų dirba antrajame policijos komisariate. „Aptarnauju“ čigonų taborą, grubiau pasakius...“ – patikslina.
Būti policininku A.Aniukštis norėjo nuo vaikystės. „Mano tėvas buvo policininkas, atidirbo 20 metų. Turėjau pavyzdį. Prisimenu, kai ėjau darbintis, kai jau buvau atlikęs visus sveikatos patikrinimus ir išlaikęs testus, nuėjau pas tiesioginį darbdavį. Jis manęs tiesiai šviesiai paklausė, kodėl noriu dirbti policininku. Turėjau du atsakymus. Pirmiausia, tėvas man – pavyzdys, taip pat norėjau padėti žmonėms, norėjau gaudyti nusikaltėlius“, – paaiškino vyras.
Tada įsidarbinti policijoje nebuvo sunku. „Kai aš darbinausi, labai trūko pareigūnų. Tada reikalavimas buvo tiesiog turėti aukštąjį išsilavinimą. Iš esmės, bet kokį, nors ir atsižvelgdavo, ar kažką rimčiau baigei. Visgi jei fizinis pasirengimas, sveikata, psichologinė būklė leisdavo tapti pareigūnu, tai to ir būdavo gana, – pasakojo. – O jei norima pareigūnu tapti vos baigus mokyklą, reikia stoti į Lietuvos policijos mokyklą, važiuoti į Kauną arba Klaipėdą, baigti patrulio mokymus, dar daug visko. Be abejo, kai aš pradėjau dirbti, irgi turėjau tris mėnesius lankyti bazinio pasirengimo kursus. Nors eidamas darbintis jau gerai žinojau, kur einu – juk mačiau, kaip dirbo tėvas.“
Pirmiausia A.Aniukštis pradėjo dirbti Vilniaus miesto septintajame policijos komisariate, netrukus šis pervadintas į penktąjį. Iš tiesų, kai susipažino su Stano, pareigūnas savo darbe dar nebuvo gerai apšilęs.
15min jis pasakojo, kad Stano papasakota istorija tikrai tokia ir buvo – rodos, nusikaltėlį buvo galima lengvai sučiupti, bet kolegė kitame telefono gale tokios ambicijos stokojo.
„Tada man buvo labai nesmagu. Paskambinau nusikaltėliui, užmezgiau ryšį, sužinojau, kur jis yra, galėjau mėginti sulaikyti... Taip, tada budėtoja man pasakė, kad baigėsi pamaina. Man buvo labai nemalonu. Stano viską išgirdo... Buvo nemalonu prieš jį kaip prieš žmogų. Jis girdėjo, kad mano kolegos, mano bendražygiai gali šitaip pasakyti. Net tada, kai galimybė sugauti nusikaltėlį – labai reali“, – prisiminė.
Vis dėlto, anot A.Aniukščio, šiandien tokia situacija nebepasikartotų: „Sistema tikrai pasikeitė. Daugybė pareigūnų išėjo į pensiją. Žinoma, tarp jų – ir tikri, geri profesionalai. Tačiau išėjo ir daug tokių, apie kokius savo istorijoje užsiminė Stano – štai baigėsi pamaina, ir nebesvarbu. Tai nėra toleruotina. Jei jau atėjai dirbti į policiją, tai nori ar ne, turi padėti žmogui. Kitaip čia eiti nereikia. Čia reikia mylėti savo darbą ir stengtis visą laiką padėti žmogui. Dabar situacija pasikeitusi. Labai sumažėjo žmonių, kurie dirbti suinteresuoti tik tiek, kiek trunka pamaina.“
Sulaikė Igorį Molotkovą
Paklaustas, kokių būdo bruožų reikia norint dirbti policininku, A.Aniukštis vardija: „Pirmiausia, sąžiningumas, taip pat kūrybiškumas. Mūsų darbe netrūksta kūrybos. Situacijos čia būna nestandartinės, su jomis susiduriama kiekvieną dieną. Prie tų situacijų reikia prisitaikyti, laviruoti kūrybiškai. Mūsų viršininkas nuolat ragina žvelgti kūrybiškai. Kad ir tas atvejis su Stano... Reikėjo veikti greitai, ir kai kitame telefono gale išgirdau akivaizdžiai žuliko balsą, vienintelė toptelėjusi mintis buvo apsimesti narkomanu. Man pavyko.“
Tai gal policininkus kas pamoko, kaip gerai vaidinti? „Nemanau, kad yra specialūs aktorinio meistriškumo mokymai pareigūnams. Čia labiau jau reikalingos asmeninės būdo savybės – sugebėjimas pavaidinti... Stano įsivaizdavo, kad aš gal Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigęs, kai tada vaidinau. Bet ne – reikia tik tokią gyslelę savyje turėti. Manau, daugelis žmonių ją turi. Tik pasirenka tokią specialybę, kur jos naudoti neprisireikia“, – svarsto pareigūnas.
Be abejonės, policininkas privalo nestokoti drąsos: „Sudėtingų situacijų yra visada. Narkomanas gali išsitraukti švirkštą, o tai jau ganėtinai baisu. Juk niekas neturi noro užsikrėsti kokia nors liga. Pistoletai, dujos, peiliai... Man asmeniškai neteko stoti prieš pistoletą, bet situacijų, kai stovėjau prieš švirkštą ar peilį, buvo. Kolegoms ir prieš pistoletus stovėti reikėjo... Į tokią situaciją reikia reaguoti labai greitai ir kūrybiškai. Ne visada reikia nukauti žmogų tam, kad apsigintum ir kitus apgintum.“
Prieš šaunamąjį ginklą A.Aniukštis pats nestovėjo, bet vieną tokį, labai garsų, atėmė – tai jis 2015-ųjų pabaigoje sulaikė Igorį Molotkovą, kai šis, pačiupęs automatą, išbėgo į tamsias gatves. Ant kojų Vilniuje tada buvo sukelta per 3 tūkstančius pareigūnų, o A.Aniukštis yra tas, kuris I.Molotkovą sugavo.
„Labiausiai įsiminė istorija su Molotkovu, kai jis pabėgo su automatu. Man kartu su kolegomis pavyko jį surasti, sugauti ir dar atrasti automatą. Tai tikrai buvo turbūt įsimintiniausias momentas karjeroje. Norėjau kuo greičiau jį pagauti: kolegos buvo pavargę, tą vakarą labai lijo, visi buvo šlapi, jau ir peršalę... Norėjosi, kad neatsitiktų nieko blogo, kad, neduokdie, tas automatas neiššautų. Ir man pavyko“, – prisimena pareigūnas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po 5 valandų gaudynių Vilniuje sulaikytas „Kalašnikovo“ automatą iš pareigūnų pagrobęs I.Molotkovas
Jaučiasi angelu sargu
Žinoma, norint dirbti policininku reikia pasižymėti ne tik reikiamais būdo bruožais, bet ir būti fiziškai pasirengusiu.
Reikalavimai yra, mūsų darbe fizinis pasirengimas labai svarbus. Yra normatyvai, kurių reikia laikytis, nuolat vyksta sportiniai užsiėmimai, reikia išmanyti savigyną, šaudymą. Aišku, nėra taip, kad reikėtų laikytis dietų. Kiekvienas valgo ką nori, bet sportinis pasirengimas yra labai svarbus. Mūsų komisariate yra sporto salė. Ten su kolegomis galime treniruotis“, – pasakoja A.Aniukštis.
Policijos pareigūnai sulaukia ir psichologinės pagalbos: „Su mumis dirba psichologų grupės, turime poilsio kambarius. Visi norintys gali ten nueiti, atsipalaiduoti. Vieniems to reikia, kitiems ne. Vieni stresą malšina sporto pagalba... Pastaraisiais metais matau, kad ateinanti jaunoji karta nėra psichologiškai silpna. Ir man asmeniškai kiekviena stresinė diena yra normalu. Kartais manęs paklausia, kaipgi galiu tame tabore dirbti, – mirtys, švirkštai, purvai, narkomanai, juk baisu. Bet pasikartosiu: dirbu savo darbą, jį mėgstu. Į tai žiūriu kaip į normą. Aš ten turiu būti, turiu atskleisti nusikaltimus. Nematau ten nieko baisaus.“
Ar jaučiasi A.Aniukštis angelu sargu? „Taip, jaučiuosi, – šypsosi. – Taip jaučiuosi išnarpliojęs nusikaltimą, padėjęs kitam. Aišku, didžiausią laimę man suteikia galimybė padėti žmogui. Neseniai buvo tokia situacija, kai sukčiavimo būdu buvo apgautas žmogus, išnešta daug daiktų. Nenoriu girtis, bet per parą suradau nusikaltėlį, greituoju būdu radau visus daiktus ir grąžinau. Jūs nežinote to jausmo, kuris apima matant nukentėjusio žmogaus akis, kai nusikaltimas išnarpliojamas. Jis negalėjo patikėti, kaip greitai viskas įvyko, kad viską grąžinome. Jis nesitikėjo. Man tai – didelė laimė.“
O koks visuomenės požiūris į policijos pareigūnus? „Vieni peikia, kiti giria. Suprantate, mūsų socialinė aplinka Lietuvoje nėra labai susiformavusi. Būna, kad peikia tą policiją, visokiais žodžiais vadina, o po to patys patenka į bėdą, ateina ir prašo pagalbos. Žinote, pareigūnas kitų akivaizdoje turi būti pavyzdys. Mes saugome visuomenę, turime saugoti įstatymą. Nemanau, kad žmonės, matydami mus, bijo. Bet norėčiau, kad jie matytų pavyzdį, kaip reikia elgtis“, – svarsto.
Šiandien A.Aniukštis taip tvirtai jaučiasi esąs savoje vietoje, kad iš jos niekur pasitraukti nenorėtų. Patinka jam net tada, kai guli kur nors per šaltį griovy ir tyko pasaloje. „Daug galvodavau, ką norėčiau dirbti, jei keisčiau darbą. Tas sėdėjimas prie kompiuterio, klavišų maigymas manęs nežavi. Aš – veiksmo žmogus“, – šypsosi.
O paklaustas, kodėl jaunas žmogus šiandien turėtų rinktis policininko profesiją, A.Aniukštis ilgai nedvejoja: „Vėlgi grįšiu į tą pirmą dieną, kai manęs paklausė, kodėl noriu tapti policininku... Jei tai – tavo pašaukimas, jei nori padėti žmonėms, eik į policiją. Mano tuometis vadovas pasakė, kad čia pinigų neuždirbsiu. Bet šiuo metu situacija gerėja. Alga eurais dabar tikrai didesnė. Vykdoma reforma, žadamos dar geresnės algos. Norėčiau tikėti, kad taip ir bus.“
