– Eleonora, papasakok, kaip dabar gyveni. Tas šleifas, kad buvai ilgametė Egidijaus Dragūno draugė, tave turbūt pasiekia iki šiol?
– Tai žinoma. Čia yra Lietuva, maža šalis. Grįžau jau būdama tvirta, bet esu pratusi kiekvieną dieną išgirsti klausimą „o kaip ten buvo?“, tad žinojau, kad grįžusi čia ir vėl susidursiu su šia problema.
Dvejus metus gyvenau Londone, toje aplinkoje nebuvo nė vieno bendro mūsų draugo, aplink britai, amerikiečiai, žmonės iš viso pasaulio. Sau galėjau leisti gyventi tokioje vietoje, kur mažiau lietuvių, ir aš tai dariau sąmoningai, kad išsivalyčiau nuo to šleifo, ir kad po viso to, kas man įvyko, suprasčiau, kas aš esu, kad rasčiau savo kelią.
Išvažiavau, kad išsivalyčiau nuo to šleifo, ir kad po viso to, kas man įvyko, suprasčiau, kas aš esu
Nėriau į visišką nežinomybę, tuos vandenis, kurių visiškai nežinojau, nors nebuvau tikra, ar man kas nors pavyks, ar nepavyks. Ir kol kas man viskas puikiai sekasi. Dar tikrai nepasiekiau savo tikslo, bet kiekviena diena, kai einu link jo ir gaunu nors mažytę pergalę, man yra džiugi. Ir tas kelias yra smagus – eiti ten, kur tavo širdis. O mano širdis yra muzika.
– Po dvejų metų gyvenimo užsienyje grįžai į Lietuvą ilgam ar tavo gyvenimas yra vis dar ten?
– Mūsų šalyje yra labai daug talentingų žmonių, kurie man gali padėti daug lengviau pasiekti savo tikslą. Šiuo metu turiu tam tikrus projektus, kuriuos pristatysiu užsienyje, tačiau juos vystyti man daug paprasčiau Lietuvoje, ir tai yra tiesiog įrankis, kuriuo naudojuosi. Labai myliu mūsų šalį, ir buvo labai liūdna, kai teko porai metų išvykti, bet tai buvo mano kelias, mano pasirinkimas.
Bet nesakau, kad ir liksiu čia – nežinau, kur mano kelias mane nuves. Kol kas pagrindinės mano kryptys yra Maskva, Indija, Maldyvai, Amerika, Anglija, Ispanija, Indonezija. Dar daug neįgyvendintų projektų, tiesiog nežinau, kaip man pasidauginti ir viską suspėti, nes net nėra laiko papusryčiauti (šypteli).
– Bet esi minėjusi, kad skyrybos taip pat buvo priežastis, kodėl nusprendei atversti naują gyvenimo lapą. Kiek įtakos jos turėjo šiam sprendimui?
– Tai buvo viena iš priežasčių, bet tikrai ne pagrindinė. Išvažiuoti iš Lietuvos norėjau jau labai seniai – vos tik baigusi čia universitetą įstojau mokytis Anglijoje, bet mokslus mečiau dėl to, kad pradėjau draugauti su Egidijumi.
Ir nors jau seniai turėjau savo viziją, kurią mačiau ne Lietuvoje, tai nereiškia, kad nemyliu gimtinės. Kaip tik džiaugiuosi dauguma Lietuvos talentų, visada norisi didžiuotis, kad mūsų šalis garsėja tokiais žmonėmis, kurie vysto savo karjerą užsienyje.
Na, o Anglija tikrai nėra mano svajonių šalis, man ji gal netgi labai sunki šalis. Ten, kur gyvenau, mane supo labai protingi, talentingi žmonės, su jais bendraudama labai dažnai pajusdavau, kad daug ko nežinau, kad man dar tiek daug reikia pasiekti, jog galėčiau integruotis į visuomenę. Man reikėjo daug laiko, pastangų.
Tačiau kai Anglijoje radijas pradėjo groti mano dainas, kai pasiekiau savo mažytį tikslą, supratau, kad ir ten galiu padaryti tai, ką noriu, pasiekti savo svajonę. Jeigu tikrai labai sieki, stengiesi ir viską darai, netgi neįmanomi dalykai tampa įmanomais.
Pamenu, prodiuseriai į mane žiūrėjo ir galvojo: „Apie ką tu kalbi? Tu net neturi istorijos, esi imigrantė, o tai, apie ką svajoji, yra nepasiekiami dalykai net mums, britams.“ Bet aš pagalvojau, kad jei nesvajosi, jeigu nesieksi, tai tikrai ir nepasieksi, o jeigu darysi, sieksi žingsnis po žingsnio, ta svajonė vis tiek kažkur tave nuves.
– Esi turėjusi nemažai gyvenimo pamokų – net atsiliepus telefonu tau atrodė, kad kažkas skambina pranešti, kad Egidijus yra kažkur sulaikytas. Tai tokios pamokos, tikriausiai, užgrūdina ir taip lengvai „ne“ tau nepasakysi.
– Bet visą laiką po kiekvieno iššūkio seka dar didesnis išbandymas, tad dabar gyvenime aš esu pasiruošusi tikriausiai bet kam. Mane gyvenimas tikrai grūdino ir vis dar grūdina. Tikrai nelengva.
Savo širdy tą žmogų jau palaidojau
– Ar jautiesi jau paleidusi tą istorijos puslapį, kuris tavo gyvenime buvo labai svarbus ir ilgas? Juk su Egidijumi buvote viena žinomiausių, įdomiausių porų. Ar jautiesi uždariusi tas duris?
– Netgi baisu tai sakyti, bet savo širdy tą žmogų jau palaidojau. Aišku, kai esu Lietuvoje, kiekvieną dieną to nenorėdama kažką apie jį išgirstu. Su tuo susitaikiau, bet man tikrai būtų daug lengviau gyventi ne Lietuvoje.
– Galbūt ruošiatės pasimatyti?
– Tikrai ne. Praeitą mėnesį netyčia išėjo, kad jis mane sekė savo prabangiu „Lamborghini“ – dešimt minučių buvo už mano mašinos ir nekreipė dėmesio į paprastą pilką golfą. Tuo metu galvojau: „Tikrai nenoriu tavęs sutikti, šiandien nebeturiu tau, ką pasakyti.“
Tik galbūt norėčiau palinkėti ramybės, meilės, džiaugsmo, kad jam sektųsi, bet daugiau neturiu jam, ką pasakyti, nes per tuos 15 metų jau pasakiau ir parodžiau viską, ką galėjau. Daugiau neliko nieko, mano širdyje tas žmogus palaidotas.
– Bet ar būna, kad dar pasidomi, kaip jis gyvena?
– Esu jį užblokavusi, bet Nidoje su drauge turėjome fotosesiją, ji atsidarė instagramą ir parodė man jo live story. Tai iš to, ką pamačiau, labai apsidžiaugiau, kad jo nėra mano gyvenime.
– Na, kalbama, kad tu jį buvai pastačiusi ant kojų.
– Protingi žmonės žino, tačiau jis savo visiems fanams, daugumai žmonių nupaišė tokį paveikslą, kad aš esu niekam tikusi, tokia anokia. Net nežinau, kaip jis kažkam iš pasąmonės sugebėjo nupaišyti tokį paveikslą, kad aš jį mečiau dėl kito vyro. Kalbėjau su pussesere, tai ji man patarė: „Aišku, čia dėl to, kad pamatė tavo nuotraukas, nes gyvenime jis nematęs jokių nuotraukų su kitais vyrais, tiktai pasąmonėje visą laiką pavydėdavo, kad tu kažkur kažką darai su visais ir visada.“
Meilė tikrai buvo, ir abipusė
– Vis dėlto, kas lėmė, kad tiek daug metų buvote kartu? Meilė? O gal jis mokėdavo rasti kelią atgal pas tave?
– Meilė tikrai buvo, ir abipusė. Mes esame kažkuo ir labai panašūs, ir kartu labai skirtingi, o tave dažniausiai traukia tai, kas esi tu. Jis yra patologinis melagis, o aš meluodavau sau, kad galiu jį pakeisti. Ir kai supratau, kad galiu pakeisti tik save ir turiu pažvelgti tiesai į akis, aš savo gyvenime priėmiau tam tikrus sprendimus.
Jis sugebėdavo mane įtikinti, kad pasikeis, kad vieną dieną viskas bus gerai. Visi jo gerbėjai žino, kad jis gali ateiti į sceną, mesti mikrofoną ir pasakyti, kad šiandien nedainuos. Visi žino, bet jie toliau perka bilietus į jo koncertą. Tai yra tokio lygio manipuliacija. Tu gali manipuliuoti masėmis, o vienu žmogumi manipuliuoti, manau, yra dar lengviau.
Jis sugebėdavo mane įtikinti, kad pasikeis, kad vieną dieną viskas bus gerai
– Visi atsimena ir situaciją Kaune, kai jo koncertas vos įvyko. Kaip tu tada reagavai?
– Mes buvome susipykę, tai buvo vienas iš tokių momentų, kai jau buvau nusprendusi baigti šiuos santykius. Tačiau tada man jo buvo labai gaila. Meras jam uždraudė koncertuoti Palangoje, o aš jį raminau, sakiau, nieko tokio, pažįstu Klaipėdos merą, mes koncertuosime Klaipėdoje. Paskambinau Vytautui Grubliauskui, viską sutvarkiau, koncertas įvyko ir toliau „viskas vėl buvo gerai“.
– Vienaip ar kitaip, meilė buvo. Kuo jis sužavėjo, kaip prasidėjo jūsų draugystė? Ar čia buvo jo iniciatyva?
– Mes koncertavome, tapome labai artimais draugais. Buvo toks gražus metas, kada džiaugėmės vienas kito egzistavimu, vienas kito draugyste, mums buvo smagu susitikti ir pabendrauti. Jis kalbėdavo apie savo meiles, aš kalbėdavau, kas mano širdyje yra svarbu.
Gyvenime buvo toks momentas, kai jo vaikas iškrito iš trečio aukšto, o jis parodė savo gerą širdį, kai jį pasiėmė auginti. Tada aš pagalvojau, kad jeigu jis gali savo širdy priimti tokį sprendimą, vadinasi, gali gyvenime tikrai padaryti labai daug gražių dalykų. Šitas momentas mane tikriausiai ir ištirpdė, suminkštino, parodė, kad yra galimybė, jog gyvensime gražiai.
– Taigi, Egidijus turi ir kitą pusę. Bet ar ji buvo santykiuose? Ar Egidijus yra romantiškas?
– Jo dainos buvo du procentai to gražaus gyvenimo, o 98 procentais jis buvo chuliganas. Tai aš tiek laukdavau tų dviejų procentų, tų gražių dainų ir žodžių, ir vis galvojau, kad tas procentas pasikeis... Bet jis nepasikeitė.
– Ar buvo momentų, kai atrodė, kad jis bus žmogus, už kurio tu tekėsi, su kuriuo tu gyvensi?
– Ne, aš niekada nenorėjau už jo tekėti.
Aš niekada nenorėjau už jo tekėti
– Bet ne kartą turėjote tuoktis...
– Galiausiai viduje apsaugai save nuo tam tikrų sprendimų.
– Kas padėjo tau sunkiais momentais, kas buvo tavo stiprybė?
– Galvoju, kad ji tik viduje. Padėjo žinojimas, kad jeigu yra situacija, tai aš galiu ją ir išspręsti. Arba tas šimtaprocentinis žinojimas yra, arba nėra. Nėra taip, kad truputį tikiu, truputį ne. Bet pas mane jis visą laiką buvo, žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai turi išsispręsti.
– O kiek laiko praėjo, kol tu pasakei „viskas, šis žmogus man nebeegzistuoja“?
– Negaliu tos ribos pasakyti. Tam tikru momentu ir ilgą laiką jis buvo man pats brangiausias žmogus ir taip viską nubraukti nėra lengva. Kartais susitinki vieną žmogų, paskui kitą, viename pamatai vienus pliusus, kitame kitokius. Atrodo, tokia meilė, kad viską pamiršti, bet po to netikėtai susitinki dar kitą žmogų ir tada supranti, kad tai yra žmogus, kokio visą gyvenimą ieškojai.
Kai nutraukiau santykius su Egidijumi, susitaikiau su tuo, kad gyvenime nebesutiksiu jokios meilės.
Kai nutraukiau santykius su Egidijumi, susitaikiau su tuo, kad gyvenime nebesutiksiu jokios meilės, sieksiu karjeros, būsiu viena, nes juk jau ir taip turėjau tokią grandiozinę meilę, kad galima filmus kurti.
Tačiau vis dėlto Dievas man davė šansą sutikti keletą žmonių, kuriais labai žaviuosi – tai tikrai įspūdingos asmenybės. Džiaugiuosi, kad man likimas davė progą susižavėti kitais, o kad man kažkas patiktų, tai tikrai turi būti jau kažkas stipru. O kaip bus rytoj, negali žinoti.
– O jeigu Egidijus bandytų tave susigrąžinti, kaip reaguotum? Ar čia yra puslapis, kurio neįmanoma vėl atversti?
– Neįmanoma, nes mes abu jau paspaudėme vienas kito mygtukus, kur tu nebegali peržengti ribos. Abu padarėme tai, kas mūsų principams absoliučiai prieštarauja. Jis padarė tai, kas man baisiausia.
Jei viską papasakočiau, jis bijotų išeiti iš namų
Aš jam gyvenime išvis nieko blogo nesu padariusi. Esu kaip tiksinti bomba, nes žinau jo visas paslaptis ir galėčiau paspausti tokius mygtukus, kai kad ir koks bebūtų chuliganas, jis bijotų iš namų išeiti, ir jis tą žino.
Bet čia yra mano pasirinkimas, daryti tai ar ne. Žinau, kad viskas gyvenime grįžta atgal, tai stengiuosi gyventi švariai, gražiai, niekam blogo nelinkiu. Manęs klausia, kodėl kiekvieną rytą esu geros nuotaikos, tai dėl to, kad nieko blogo nedarau, visiems linkiu laimės, meilės, net savo priešams – suprantu, kad jie yra mano priešai dėl to, kad blogai gyvena.
– Sklandė kalbos apie tai, kad Egidijus yra tave išdavęs, ir kad tą atleidai. Ar tu atleistum neištikimybę?
– Aš šito niekada neatleidau. Ir ateity niekada neatleisiu žmogui, kuris mane išduos.
– Ar taip buvo?
– Jis pats yra tai pasakęs, kad draugavo dar tada, kai mes buvome kartu. Tai tegul draugauja. Man būtų didžiulė gėda tai pripažinti. Bet aš jam visą tą laiką buvau ištikima, net savo telefono numerio niekam nesu davusi. Man ištikimybė yra didžiulė vertybė.
Mano siekiamybė dabar yra švarūs, gražūs santykiai, toks žmogus, kuris tikėtų meile, gražiu gyvenimu, gerbtų ne tik kitą, bet ir save. Nežinau, ar man gyvenime taip atsitiks, bet tai yra mano siekiamybė.
Kai pradėjau draugauti su Egidijumi, visų pirma sau pasakiau, kad šitą vaiką aš turiu mylėti labiau už jį
– Tu taip pat auginai jo vaiką. Kiekviena moteris supras, kad tai daryti nėra lengva, nes tu priėmei jo sūnų kaip savo, rūpinaisi.
– Mes su Egidijaus sūnumi turėjome labai gražią draugystę. Kai pradėjome draugauti, sau visų pirma sau pasakiau, kad vaiką aš turiu mylėti labiau už jį, tai buvo mano pasirinkimas. Mes tikrai buvome labai geri draugai, aš jį auklėjau, buvo ir aprengtas, niekada neturėjo jokios auklės, tik vieną vasarą Pietų Prancūzijoje paprašiau Egidijaus, kad pasamdytų prancūzų kalbos mokytoją.
Aš su Egidijaus vaiku turėjau išties puikų laiką, džiaugėmės vienas kito egzistavimu ir baimė prarasti šią draugystę netgi buvo skyrybų kliūtis – juk vaikas praranda savo artimą žmogų, o tokiuose metuose jam svarbu turėti mamą. Tačiau supratau, kad tai yra mano gyvenimas ir kad jei aš nebūsiu laiminga, nepadarysiu tokiais ir kitų. Tai yra ne mano likimas, ne mano gyvenimo tikslas ar darbas.
Prieš metus Egidijaus sūnų netyčia sutikau kirpykloje ir netgi pradėjau drebėti, nežinojau, ką jam pasakyti. Buvau tokiame kambarėlyje, kur jis manęs nematė, tačiau supratau, kad turiu prieiti ir ką nors pasakyti, bent „labas“. Jis taip pat buvo pasimetęs, bet pasakiau: „Tu turi žinoti, kad aš esu tavo draugė, tave myliu ir tu bet kada gali man paskambinti.“
– Tu esi labai graži moteris. O ar Egidijus tą įvertindavo, sakydavo komplimentus? Ar įvertino, kokį turtą šalia savęs turi?
– Nesijaučiau esanti graži šalia jo. Bet džiaugiuosi, kad gyvenime sutikau vyrą, kuris man pasakė: „Žinai, Eleonora, tu esi visų laikų pati gražiausia moteris, kokia tik egzistuoja.“
Tai įvyko gana neseniai ir kadangi tas žmogus yra toks, kuriuo tikiu, kurio darbais tikiu, juo patikėjau ir aš. Tik labai neseniai supratau, kad iš viso esu graži, anksčiau taip nemaniau.
