Ši kovo mėnesį įvykusi kelionė Alanui Chošnau buvo kupina emocijų. Pokalbio metu atlikėjas keliskart pakartojo, kad apsakyti užplūdusius jausmus yra neapsakomai sunku, ypač kad į antruosius namus jam teko sugrįžti beveik po dešimtmečio, o šį kartą dar ir keliauti su ypatinga misija – su savo šaknimis supažindinti žmoną Valdą, septynerių Augustą Alaną ir Izabelę Atėnę, kuriai kiek daugiau nei penkeri.
„Pagrindinis kelionės tikslas buvo vaikams parodyti, iš kur jie yra kilę, kur antrosios jų šaknys, o žmoną supažindinti su tėvelio gimtine, nuostabia šalimi ir kurdų kultūra. Neslėpsiu, jaudinausi prieš kelionę, nežinojau, kaip visi jausimės ten nuvažiavę, tačiau šeima su viskuo susitvarkė kuo puikiausiai. Vaikų net nereikėjo ypatingai pažindinti su kurdų kultūra, iškart supratau, kad jie ją turi savyje, savo širdyse. Viskas yra kraujyje, tad jie jautėsi savi ir greitai įsiliejo į Rytų kultūros ritmą. Džiaugiuosi, kad vaikams ši kelionė įkvėpė dar daugiau pasitikėjimo, praturtino ir užpildė vidinį pasaulį, apie kurį daug kalbėjome namuose. Visa tai jiems tereikėjo pajausti, paliesti. Mačiau, kaip šioje kelionėje jie susiliejo į viena, tai matėsi akivaizdžiai“, – pokalbį pradeda atlikėjas.
Kurdistane šeima lankė čia gyvenantį Alano Chošnau tėvą Ibrahimą Othmaną-Chošnau. Ir nors tai tikrai nebuvo pirmasis susitikimas su anūkais, nes atlikėjo tėtis neretai atvažiuoja į Lietuvą, pamatyti vaikus Kurdistane buvo visiškai naujas potyris. Jį tai labai sujaudino: „Mūsų atvykimas tėvui buvo labai svarbus, mačiau tai iš jo akių. Jis labai jaudinosi, stengėsi, kad tik viskas gerai pavyktų ir kelionė pasisektų.“
Kurdistane Chošnau gentis yra viena iš didžiausių. Ji netgi turi savo kilmės miestą Shaklava bei vyriausiąjį vadą šeichą, kuris yra itin gerbiamas. Taigi, Alanas norėjo ne tik pabūti su čia gyvenančia tėvo šeima, bet ir saviškiems parodyti ir vietovę, kurioje gimė jų senelis. Daug Chošnau genties šeimų šiuo metu gyvena Kurdistano kultūros sostinėje Sulemanijoje, ten šiuo metu yra ir Alano tėvo namai.
„Sulemanijoje atsiveria nuostabaus grožio panorama. Iš bet kurio miesto taško aplink save matai žalius kalnus, o kadangi susisiekimas labai patogus, per dešimt minučių automobiliu gali pakilti serpantinais į juos ir žavėtis neapsakomais miesto vaizdais. Tai taip įkvepia ir pakylėja. Kurdistano kalnai man suteikia stiprybės, o jie ten aplink visur“, – pasakoja Alanas.
Kelionės metu Alano šeima aplankė Ahmad Awa kalnų kurortą, kuris garsėja įspūdingais kriokliais, taip pat Mergapan kalnų virtinę, kurių puošmena yra didžioji Kurdistano sniego viršukalnė.
Du kartus šventė Naujuosius metus
Šiaurės Irake pavasario lygiadienis žymi naujuosius metus, todėl kovo 20–24 dienomis vyksta Newroz šventė. Nauja metų pradžia Kurdistane švenčiama keturias dienas, tuomet uždaromos pagrindinės miestų gatvės, vyksta daug renginių, kurdai dėvi tautinius drabužius, degina laužus, klausosi kurdiškos muzikos ir daug šoka. Kalnuose šeimos buriasi į piknikus, vieni kitus pravažiuodami sveikina. Tomis dienomis Kurdistane tvyro ypač šilta atmosfera.
Kurdai vadovaujasi išmintimi, kad nesvarbu, ką atneš rytojus – reikia džiaugtis šiandiena
„Kurdai yra labai daininga tauta, myli savo muziką, šoka tradicinius šokius, labai saugo savo kultūrą ir ją perduoda vaikams. Visos kurdų šventės, kaip, beje, ir kasdienis gyvenimas, vyksta didelėse šeimose, nuolatiniame bendravime. Kurdai labai saugo savo identitetą, kuris, beje, skiriasi nuo arabiškojo. Man labai gera jausti, kaip darniai ten teka kasdienis laikas. Jie linksmi, pozityvūs, viskas pas juos vyksta kažkaip ramiai, palengva. Jie iš tiesų vadovaujasi išmintimi, kad nesvarbu, ką atneš rytojus – reikia džiaugtis šiandiena“, – sako Alanas.
Po ilgos pertraukos į Kurdistaną atvykęs Alanas sako likęs sužavėtas, kaip ši šalis sugebėjo išlaikyti tokias stiprias tradicijas, kurioje jau apstu ir vartotojų kultūros židinių – kone dvigubai didesni prekybos centrai nei Lietuvoje, begalės paslaugų ir aukščiausios kokybės daiktų pasiūla. Tai taip stebina – per dešimt minučių gali nuvykti nuo vakarietiško prekybos centro iki kalnų, kur piemenys ramiai sau gano avių bandas, o kaimo moterys rankomis renka pavasario gumbiavaisius, kuriuos veža parduoti vietos turguje.
Alanas su tėčiu kalba keliomis kalbomis – angliškai ir rusiškai. Kadaise, Alanas sako, jis puikiai kalbėjęs kurdiškai bei arabiškai, Bagdado mokykloje visus dalykus mokęsis tik arabų kalba, tačiau dėl šeimą sukrėtusios nelaimės – mylimos mamos netekties – viskas iš esmės pasikeitė.
„Abiem kalbomis aš kalbėjau puikiai, bet mamos išėjimas tapo per daug stipriu smūgiu šeimai, tai liūdnai pakeitė mūsų visų gyvenimą. Aš pamiršau beveik viską, ką mokėjau ir mėgau Bagdade. Galbūt tai buvo tam tikras blokas. Tiesa, tėtis iki šiol gerai supranta lietuvių kalbą ir gali truputį susikalbėti. Be abejo, jis puikiai kalba arabų, kurdų, turkų, rusų ir anglų kalbomis. Taigi, mano tėvelio geriau Lietuvoje neapkalbinėti, jis supras“, – juokiasi Alanas.
Mano tėvelio geriau Lietuvoje neapkalbinėti, jis supras
Kalbėdamas apie jo šeimą ištikusią nelaimę Alanas iki šiol sunkiai renka žodžius. Kai atlikėjas buvo mažas ir šeima gyveno Bagdade, kilo karas, kurio metu buvo nušauti keli Alano pusbroliai. Atlikėjas iki šiol puikiai prisimena ir visur aidėjusias sirenas, reaktyvinius lėktuvus, kurie skrisdavo taip žemai, kad skildavo sienos ir duždavo langai.
Šeimą užklupusias nelaimes vadina gyvenimo pamokomis
Tačiau vieną nelaimę lydėjo kita – Alano mama susirgo vėžiu, tėtis mamą išvežė gydytis į Vokietiją, o jį su vyresne seserimi pas Lietuvoje gyvenančią močiutę. Mamos išgelbėti nepavyko, o jos mirtis tapo pačia sunkiausia Alano gyvenimo patirtimi. Jam, būnant vos aštuonerių, šeima buvo priversta išsiskirti – tėtis su seserimi skubiai sugrįžo į Iraką, kur sesuo tęsė mokslus Bagdade, o Alanas po kurio laiko buvo priimtas į Vilniaus mokyklą.
„Taip atsitiko ir nieko jau nebepakeisi, gyvenimas tęsiasi. Visa mūsų šeima nukentėjo, kiekvienam iš mūsų teko didžiulis emocinis ir psichologinis išbandymas, po kurio mes niekuomet visi kartu nesusėdome ir išsamiai nepasikalbėjome – per daug skaudu. Ir vis dėlto, kas tavęs nesužlugdo, padaro stipresniu. Ačiū Dievui, kad aš anksti atradau savo pašaukimą – muziką. Ji man padėjo daug ką pakelti ir atlaikyti tamsiausias mintis. Džiaugiuosi, kad sugebėjau susirinkti save iš dalių ir pats atsistoti ant kojų“, – užtikrintai pasakoja Alanas.
Šiandien Alanas jaučiasi dėkingas už tai, kur yra ir ką veikia. „Aš labai gerai žinau, kiek gyvybinių jėgų kainuoja mamos netektis ir itin branginu savo gyvenimą. Jos dovana turi būti įprasminta, tad aš tęsiu mamos dovanotą gyvenimą“, – sako Alanas.
Mano sesuo su dviem mažais vaikais bėgo iš Bagdado prasidėjus karui ir buvo pripažinta karo pabėgėle, nes jos vyrą nužudė teroristai
Atlikėjo sesuo Greta jau daugiau kaip penkiolika metų gyvena Europoje, kur taip pat persikėlė dėl karo Irake. „Mano sesuo su dviem mažais vaikais bėgo iš Bagdado prasidėjus karui ir buvo pripažinta karo pabėgėle, nes jos vyrą nužudė teroristai. Po karo situacija Irake tapo nekontroliuojama, atsirado daug teroristinių grupuočių, tad jai ir daugeliui šeimos draugų teko slėptis saugioje Europoje arba kitose šalyje. Sesuo su vaikais įsitvirtino Švedijoje, o tėvelis Jordanijoje. Tėvas su naujai sukurta šeima ilgą laiką gyveno Amane, Jordanijos sostinėje, tačiau jo širdis visuomet priklausė Kurdistanui, tad prieš penkerius metus jie ten sugrįžo“, – sako Alanas.
Žinoma, su dideliu liūdesiu atsisveikinęs su Kurdistanu Alanas sako, kad kiekvieną kartą apsilankymas tėvelio gimtinėje sukelia dviprasmiškus jausmus – tarsi širdis plyštų į dvi dalis.
„Dvigubas džiaugsmas – gal taip galėčiau apibūdinti savo jausmus. Lietuvoje labai ilgiuosi Kurdistano, bet nuvykus ten po kurio laiko apima Lietuvos ilgesys. Svarbiausia yra pats žinojimas, iš kur esu kilęs, kokie atsparūs ir kovingi yra kurdai, tai suteikia daug jėgų ir energijos, kurios man reikia“, – džiaugsmingai sako Alanas.
Jis pripažįsta, kad, sukūręs šeimą Lietuvoje, jis nebesvarsto galimybės persikelti gyventi į Iraką, nors tokių minčių anksčiau kildavo.
„Taip jau susiklostė gyvenimas ir esu dėkingas Dievui už viską. Aš likau Lietuvoje ir mane čia daug kas sieja: muzika, klausytojai, šeima, mamos šaknys. Meilė Lietuvai yra lygiai tokia pat stipri, kaip ir Irakui. Kad ir kaip ten bebūtų, aš dėjau daug pastangų čia išlikti ir įsitvirtinti, labai myliu savo darbą ir gerbėjus, esu dėkingas jiems už meilę ir palaikymą. Taigi, Lietuva vis tik yra mano gyvenimo ir kūrybos namai, o Irakas – itin stiprios įkrovos šaltinis“, – nuoširdžiai ir su šypsena pripažįsta Alanas.
Daugiau naujienų rasite Alano Chošnau instagramo ir facebook puslapiuose.
