Prieš daugiau nei 10 metų Raimondos Karalienės vardas puošė ne vieno žinomo žurnalo viršelį, moterį su pramogų pasaulio atstovais buvo galima išvysti įvairiuose renginiuose. Tačiau, bėgant metams, jos gyvenime įvyko daug pokyčių, kurie paskatino pamiršti šią gyvenimo dalį ir pasinerti į naują veiklą.
Bene paskutiniame moters interviu, kuris žiniasklaidoje pasirodė prieš septynerius metus, buvo rašoma apie Raimondos prisijungimą prie choro „Bel Canto“. Tada ji nedaugžodžiavo, o atskleisti daugiau detalių apie save neketino. Visgi praėjus daugeliui metų R.Karalienė sutiko 15min papasakoti, kaip per kelerius metus pasikeitė jos gyvenimas, ko teko atsisakyti ir ką iš naujo atrado.
Pasitraukusi iš pareigūnės pareigų pasijuto tarsi kryžkelėje
Raimonda pasakoja, kad 2013 metais prisijungusi prie choro „Bel Canto“, čia pradainavo keletą metų, o ten praleistas laikas ne tik supažindino su puikiais žmonėmis, nuostabiais muzikos kūriniais, bet ir tapo jos gyvenimo būdu. Moteris neslepia džiaugsmo, kad prieš daugelį metų atrado šį chorą, nes, pasirodo, į jį papuola toli gražu ne kiekvienas.
„Dainavimas visuomet buvo viena iš mano aistrų. Nors „Bel Canto“ formaliai yra mėgėjų choras, bet visi sau kėlėme aukštesnę kartelę – tarptautiniai konkursai, pasauliniai laimėjimai mūsų bendrą tikslą kėlė vis aukščiau iki tol, kol reikėjo dainavimui atiduoti visą save arba rinktis kitus kelius. Choras jau seniai išaugo mėgėjų marškinėlius, sergu už šį chorą visa širdimi“, – nuoširdžiai apie chorą atsiliepia Raimonda.
Ir nors ne vienerius metus ją supo nuostabūs choro skambesiai, tačiau moteris prisipažįsta, kad per kelerius metus buvo nemažai ir kryžkelių. Tam tikrais atvejais R.Karalienei reikėdavo apsispręsti ir visuomet, kai būdavo įtemptas laikas, ji jautė, kad buvimas gamtoje – padeda.
„Iš šių dienų perspektyvos matau, kad metų metais nesąmoningai artėjau prie gamtos. Ilgą laiką gyvenusi senamiestyje, išsikėliau į priemiestį, taip pat kardinaliai pakeičiau savo profesiją“, – tikina moteris, kuri daugelį metų tarnavo kaip statutinė pareigūnė.
Anot jos, daugelis žodį „pareigūnas“ sieja su tam tikra kino filmų sukurta romantika, tačiau Raimonda dirbo tokioje srityje, kur jos buvo kiek mažiau – įkalinimo įstaigose. Galiausiai vieną dieną moteris pasijautė esanti įstrigusi ir darbine prasme, kaip ji pati sako, pasuko į niekur.
„Dorai net nežinojau, ką konkrečiai veiksiu toliau, žinojau tik tai, kad noriu pokyčių. Didžiuojuosi, kad buvau pareigūne. Priesaiką daviau neatsitiktinai, universitete esu įgijusi socialinio darbo su nuteistaisiais ir penitencinės veiklos specialybę. Neslėpsiu, tai psichologiškai ir fiziškai sunkus darbas, ir aš nebijau pasakyti, kad išsisėmiau, tiesiog pavargau. Supratau, kad nebegaliu tęsti šios veiklos nuoširdžiai. Taip vieną dieną grąžinau tarnybinę uniformą ir antpečius“, – drąsų ir gyvenimą neatpažįstamai pakeitusį žingsnį prisimena Raimonda.
Baigusi tarnybą moteris be darbo gyveno metus, stengėsi įvairiais būdais atrasti save ir kitoje profesinėje veikloje. Moteris juokiasi, kad nuo sportininkės karjeros yra praėję šviesmečiai, o bandant grįžti į sporto salę, jos prisijaukinti nepavyko.
„Šiaurietiškąjį ėjimą atradau atsitiktinai, tiesiog pabandžiau ir jis mane įtraukė. Turėdama daug laisvo laiko nusprendžiau jo nešvaistyti, o tobulintis. Įgijau sveikatingumo (kūno kultūros ir fizinio parengimo) bei šiaurietiškojo ėjimo instruktorės kvalifikacijas. Tuomet ėjau toliau ir taip, žingsnis po žingsnio, nuėjau taip toli, kad šiandien mano visa veikla yra susijusi būtent su tuo“, – tikina R.Karalienė.
15min pasiteiravus, ar nebuvo sunku paleisti pareigūnės pareigų, ji sako, kad imti ir iš esmės pakeisti profesiją nebuvo paprasta, tačiau dabar tokiu sprendimu džiaugiasi. Pasak Raimondos, jai pavyko įgyvendinti senas svajones, o viena iš jų – atgaivinimas senos aistros sportui.
„Prieš beveik 20 metų buvau profesionali fitneso sportininkė. Įtemptų treniruočių ir valios dėka tapau ne tik Lietuvos, bet ir Europos čempionatų prizininke. Vėliau pasinėriau į jogą, netgi buvau įkūrusi jogos studiją, kurioje dirbti buvo miela. Bet taip jau susiklostė, kad palaipsniui iš vis apleidau sportą ir tai matyt ir buvo viena didžiausių klaidų mano gyvenime“, – atvirauja R.Karalienė.
Atradusi šiaurietiškąjį ėjimą, ėjikus vaišino naminiais pyragais
Priėjus prie pokalbio dalies apie šiaurietiškąjį ėjimą, moteris net neabejoja, kad šia tema galėtų kalbėti labai ilgai. Raimonda įsitikinusi, kad tai yra sparčiai populiarėjantis aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir puikus sportas, nes įdarbinamos ir pagrindinės raumenų grupės.
„Sporto klube to nepavyktų pasiekti net naudojant kelis treniruoklius iš eilės. Einant teisingai su lazdomis vienu metu dirba pilvo, nugaros, rankų, pečių, krūtinės ir kojų raumenys. Dar šaunu, kad skirtingai nei komandinėse ar porinėse sporto šakose, nereikia derintis prie partnerių ar salių užimtumo. Sumanei ir eini. Jokio laiko kortuose rezervavimo, pavyzdžiui, kaip žaidžiant lauko tenisą.
Pradėti eiti su lazdomis galima bet kuriame amžiuje, esant bet kokiam fiziniam pasirengimui. Pradmenis galima įgyti vos per keletą užsiėmimų su kvalifikuotu instruktoriumi. Iš patirties galiu pasakyti, kad, jei išmoksite naudotis šiaurietiškojo ėjimo lazdomis, negalėsite taip paprastai jų pamiršti“, – tikina Raimonda, pridūrusi, jog dažnai jos organizuojamuose žygiuose žmonės užsiregistruoja eiti be lazdų.
Ji juokauja, kad žmonės į tai žiūri kaip į naudos neatnešančią „nesąmonę“, tačiau galiausiai prašo bent truputį parodyti, kaip jomis reikėtų naudotis. Tačiau po to vienintelio karto, pasak R.Karalienės, žmonės jau teiraujasi, tai kurgi tas lazdas įsigyti.
„Gana dažnai žmonės žygio lazdas, kurios skirtos eiti nelygiais paviršiais ar kalnuose pusiausvyrai palaikyti, painioja su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis. Jos tik atrodo panašiai, nes tai lazdos, tačiau naudojamos ir veikia visiškai kitaip. Eiti šiaurietiškai su paprastomis žygio lazdomis yra tas pats, kas žaisti futbolą su krepšinio kamuoliu, arba badmintoną su lauko teniso rakete – įmanoma, bet geriau nereikia, malonu nebus“, – apie šiaurietiškojo ėjimo lazdas kalbėjo moteris.
15min apie netikėtai atsiradusį pomėgį pasakojanti Raimonda džiaugiasi, kad šiuo maloniu užsiėmimu užkrėtė ir draugus, ir šeimą. Šalia jos žygiuose galima pamatyti vaikus, senelius, o kartu pradėjus vaikščioti ir su mama, užgimė smagių idėjų žygių metu.
„Mano mama yra profesionali gidė, taip pat ir meno istorijos dėstytoja, turi įgijusi ir šiaurietiškojo ėjimo instruktorės kvalifikaciją. Kartą mums šovė mintis, kad galėtumėme ne tik vaikščioti su draugais, o greta ėjimo pasiūlyti ir įdomesnių dalykų, pavyzdžiui, derinti ėjimą su ekskursijos elementais. Na, paskui dar sumanėme, kad galime pasiūlyti ir skanesnių dalykų“, – šypsosi Raimonda, kuri ėjikams siūlo naminius pyragus, su jų pačių rinkta žolelių arbata arba to krašto, kuriame eina, autentiškais skanumynais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iš viešumos dingusi TV laidų vedėja Greta Šapkaitė – apie Lietuvos ilgesį, sūnų ir grįžimą į eterį
TAIP PAT SKAITYKITE: Violeta Repčenkaitė – atvirai: apie negandas, vaikų baimę atsiradus naujam vyrui ir santykių pamokas
Didžiausias žygių pliusas – susitikimai su skirtingo plauko žmonėmis
Būtent nuo tokio gausaus įvairių žmonių grupių įsitraukimo, skanėstų ragavimo bei ekskursijų ir gimė idėja rengti šiaurietiškojo ėjimo žygius autentišku pavadinimu „Ėjimas su pliusais“. Taip bendražygiai keliauja jau ištisus metus, kartą ar kelis per mėnesį, apsilankydami įvairiausiose Lietuvos vietose.
„Norintiems pasiūlome lazdas, apmokome, o idėjų prigalvojame kuo įvairiausių. Pavyzdžiui, gražiausiu Lietuvoje pripažintame Grabijolų kaime gyvena tokia Aušra, kuri iš savo daržo burokų lapų ir visokių žolių verda nuostabius barščius. Sugužame pas ją į kiemą ir virstame tokia didele miestiečių šeima kaime. Pliusai yra ir mano mamos pasakojamos istorijos. Na, palyginus paprasta pasakoti apie dvarus arba kokias kultūros vertybes, o kuo be gamtos galima sudominti miške? O gi daug kuo, pavyzdžiui, ar žinojote, kad einant tam tikrose vietose miške, sengirėje augantys pataisai buvo naudojami gydyti kaltūnus?“ – apie vieną iš žygių privalumų kalbėjo moteris.
R.Karalienė sako, kad per pastaruosius dvejus metus „Ėjimai su pliusais“ tapo savotišku klubu, turinčiu pastovius lankytojus. Moteris net neabejoja, kad kiekvienas iš jų tapo tikrais draugas, nes ėjimas, anot jos, ir yra šaunus tuo, kad skatina tarpusavio bendravimą.
„Einant ilgesnį laiką kartu neišvengiamai imi kalbėtis, o bendravimas žygyje nebūna tas kasdieniškas, kai kalbi apie pirkinius ar restorano patiekalus. Kartą per Žolinę tuose pačiuose Grabijoluose mums per tvorą pamojo senolė. Ji paprašė padėti iškelti vėliavą, nes sūnus negalėjo atvažiuoti. Iškėlėme trispalvę, išsikalbėjome su ja, o jos prisiminimai, įžvalgos mums tapo tikra švente“, – šypsosi ji.
Ir nors skambėtų, kad į šiuos žygius susirenka gausus būrys žmonių, tačiau, pasak Raimondos, kokybė čia išties pakištų koją, todėl dalyvių skaičius yra ribojamas.
„Esame iš tų, kuriems mielesni ne masiniai žygiai. Paskelbę žygio datą registruojame dalyvius ir jų skaičiui pasiekus patogumo ribą, registraciją stabdome. Pastaruoju metu registraciją tenka stabdyti vis anksčiau, grupės prisipildo akimirksniu, todėl sukame galvą, kaip augti toliau, neprarandant jaukumo ir betarpiško bendravimo, kuris, manau, ir išskiria mus iš kitų žygių organizatorių“, – galvoja moteris.
Iš pomėgio ir laisvalaikio veiklos – į šiaurietiškojo ėjimo sporto lyderę
Galiausiai smagi moters veikla, į kurią įsitraukė ne tik šeima ir bičiuliai, bet ir būrys naujų draugų, iš pomėgio, laisvalaikio tapo ir rimtu darbu. Raimonda 15min atvirauja, kad atsitiktinai nusiuntė savo gyvenimo aprašymą ir gavo darbą sporto ir laisvalaikio prekybos gigantėje „Decathlon“.
Anksčiau svarbias pareigas bausmių vykdymo sistemoje užėmusi Raimonda atvira – dabar ji džiaugiasi, kad naujame darbe nėra biurokratiškumo ar laipsnių, kurie buvo tarnyboje, hierarchijoje. Kiekvienas sporto lyderis turi galimybę atstovauti ir savo sporto šaką.
„Dalijamės įvairiais darbais nuo prekių iš vilkiko iškrovimo, darbo kasoje ir prekybos salėje su žmonėmis, renginių organizavimu įmonės erdvėje ir už jos ribų. Lygiai taip pat su mumis dirba ir įmonės vadovai iš Prancūzijos, turime šaunių kolegų iš Lenkijos, Kroatijos ir kitų Europos šalių. Atėjusi į darbą iš pamiškės priemiestyje, kur gyvenu, papuolu į spalvingą tarptautinį kolektyvą“, – apie naują darbą kalbėjo Raimonda.
Moteris prisipažįsta, kad prieš keletą metų būtų nedvejodama sakiusi, kad jos svajonė – pomėgius paversti darbu ir tuomet nereikės dirbti. Tad savo tokiu sprendimu džiaugiasi, o didelių siekų neturi, o užkariauti pasaulio, kaip ji pati sako, nesiruošia.
„Stengiuosi gyventi čia ir dabar, džiaugtis paprastais dalykais – galimybe būti gamtoje ir užsiimti mėgiama veikla, būti su artimais ir brangiais žmonėmis. Visi tikri dalykai skamba banaliai arba tiesiog paprastai, bet, matyt, paprastume ir slypi ta laimė“, – šypsosi R.Karalienė, kurie dvejojantiems dėl savo tikslų, linki išdrįsti ir jei mokate svajoti, jos būtinai išsipildys.