Pirmą kartą su aktoriumi kalbėjomės prieš pusę metų kavinėje, tuomet Saulius skubėjo į spektaklio repeticiją, o šį kartą interviu darėme filmavimų metu. S.Balandis darbo pasiūlymų ir perspektyvų, kaip pats sako, mato dar labai daug, nors ir yra vyresnės kartos atstovas. Šiuo metu jis dirba ne tik teatre, bet ir prie TV projekto, todėl susitikti su juo pasikalbėti yra išties sudėtinga.
Saulius prasitaria, kad mėgsta svajoti, tačiau realybė, kurioje gyvename, būna kitokia. Dažnai pagalvoja, jog norėtų daugiau skaityti, keliauti, skirti laiko sau, tačiau per visus darbus planai lieka tik planais.
„Dabar toks metų laikas, kai tamsu, nyku ir svajonės neprasimuša pro miglą. Vienintelė paguoda, kad po Kalėdų dienos ir vėl ilgėja, atsiranda truputį saulės ir labiau norisi gyventi“, – sako S.Balandis.
Kadangi aktorius neseniai atšventė savo 57-ąjį gimtadienį, nusprendėme nusikelti į jo praeitį ir pakalbėti apie studijų laikus.
Už meilę teatrui dėkoja Jonui Vaitkui
Saulius Balandis 1981–1985 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus. Saulius prisimena, kad svarbiausia pamoka, kurią išmokė J.Vaitkus, buvo reiklumas sau, nes kai iš savęs reikalauji daug, tada ir iš kitų gali reikalauti to paties.
Kalbėdami nukeliavome ir į dar senesnius laikus – mokyklos. Aktorius prisipažino, kad svajojo apie archeologo profesiją, tačiau kai mokydamasis vidurinėje mokykloje lankė legendinį moksleivių liaudies teatrą ir nusifilmavo Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“, kuriame turėjo galimybę bendrauti ir būti vienoje filmavimo aikštelėje su tokiais grandais kaip Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, nusprendė pasirinkti aktoriaus profesiją.
Saulius prasitarė, kad kai būna pervargęs, jį užplūsta silpnumo akimirkos, tuomet dažnai savęs klausia: „Kodėl to ėmiausi, kam aš kišau savo galvą į kilpą.“ Visi mes žmonės, visus mus valdo emocijos, bet, kaip pats aktorius teigė, juk laiko neatsukti atgal.
Artimi draugai iš teatro gyvenimo
1985–1988 metais S.Balandis dirbo Kauno Valstybiniame dramos teatre, o nuo 1988 metų iki dabar Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
„Teatras yra gyvas organizmas ir ten nuolatos nutinka keistų dalykų“, – tokia sentencija pokalbį apie teatrą pradėjo Saulius.
Pasakodamas apie kolegas ir anksčiau rodytą spektaklį „Stepančikovo dvaras“, kur vaidino kartu su Rolandu Kazlu, Saulius šypsosi: „Rolandas tiek daug improvizuodavo, kad sugebėdavo „iškirsti“ ne tik žiūrovus, bet ir mus, visus scenos partnerius.“
Prisiminus talentingus, praėjusiais metais išėjusius žmones ir gyvenimo prasmę, Saulius susimąstė ir kiek patylėjęs atsakė: „Daugelis tų žmonių buvo artimi mano draugai, o artimo žmogaus išėjimas, tai lyg skambutis tau, kad suklustum, kad neskubėtum ir skirtum laiko sau. Bet ar tai įmanoma? Aš nežinau.“
S.Balandis atvirai sako, kad yra kitos kartos atstovas, ir negaili kritikos dabartiniams aktoriams, jis prisipažįsta, jog labai dažnai išjungia televizorių, nes kai mato perdėtai linksmus, hiperaktyvius žmones, netikros emocijos jį atbaido.
„Iš dabartinių aktorių yra reikalaujama perdėto linksmumo, todėl juose nelieka nuoširdumo“, – sakė Saulius.
Saulius Balandis apie režisūrą
Režisūra į Sauliaus gyvenimą atėjo palaipsniui. S.Balandis džiaugiasi, kad kai jis pradėjo režisuoti, buvo kitokie laikai, ir aktoriai buvo kitokie, o dabar aktoriai griebiasi visų įmanomų darbų, nes žino, jog vieną dieną gali gauti daug pasiūlymų, o vėliau pusę metų galbūt negaus nė vieno.
Saulius niekada neplanavo karjeros daryti užsienyje, todėl 1989 metais grįžęs į Lietuvą po trijų Amerikoje praleistų mėnesių buvo pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Meilė tėvynei ir patriotizmas paskatino kurti ne komercinius, o istorinius serialus, tokius kaip „Laisvės kaina. Savanoriai“, „Laisvės kaina. Partizanai“, „Laisvės kaina. Sąjūdis“. Ir nors S.Balandis kino sferoje sukasi jau daug metų, prasitaria, kad režisieriaus darbas yra pilnas baimės ir iššūkių. O paklaustas, ką mano apie lietuvišką kiną, ilgai nemąstęs atsakė: „Yra ilgai gamintas ir daug pastangų reikalaujantis maistas ir yra greitas maistas. Nekritikuosiu, nes kritikuoti yra lengviausia, bet visi, kurie žiūri lietuvišką kiną, mane supras.“
Menininkų Rasos ir Sauliaus Balandžių šeima dabar
Vieniems žinoma pavardė – našta, kitiems – galimybė. Kaip juokauja pats aktorius, jis nėra nusikaltėlis, kad jo vaikai slėptų savo pavardę, tačiau aplinkiniai dažnai gatvėje atpažįsta jo sūnų ir net susistabdę pasako: „Tu tikriausiai Sauliaus Balandžio sūnus!“
Ir nors nė vienas iš Sauliaus ir Rasos vaikų nepasirinko aktoriaus profesijos, Saulius džiūgauja, kad jo vaikai pasirinko pelningesnes profesijas. Žinodamas, koks sunkus yra aktoriaus gyvenimas, jis net atkalbėjo savo dukrą nuo šios profesijos, o ši, paklausiusi tėčio, tapo kalbininke ir dabar dirba prestižinėje įmonėje.
Rasa Balandienė atsisakė daryti menininkės karjerą dėl šeimos, o dabar, kai vaikai užauginti, jie kartu su Sauliumi turi daugiau laiko vienas kitam. Kartu eina į kiną, keliauja, važiuoja į sodybą, prižiūri anūkus.
Diskomforto gyventi po padidinamuoju stiklu jo šeima niekada nejautė. Anot Sauliaus, jis niekada nebuvo vakarėlių mėgėjas, neieškodavo sensacijų ir stengdavosi likti nuošaly. O su žinomumu pirmą kartą susidūrė dar sovietiniais laikais, kai išėjo filmas „Turtuolis vargšas“.
Tačiau populiarumas yra ne kartą ir padėjęs, nors Saulius niekada nelaikė savęs kelių ereliu, vis dėlto yra padaręs eismo nusižengimų ir savęs niekada nelaikė, bet teisėsauga atlaidžiau žiūrėdavo į eismo nusižengimus.
