Apie netektį šeštadienio popietę feisbuke pranešė jo bičiulis Viktoras Stanislovaitis, sutikęs įrašu pasidalinti ir su 15min skaitytojais. Kaip jis teigė 15min, Ruslanas jau kurį laiką sirgo onkologine liga, Santaros klinikose jam buvo atliekama su tuo susijusi operacija.
„Nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos su Tavimi būdavo keistai lengva ir paprasta – taip, tarsi pažinotume vienas kitą visą amžinybę, taip, tarsi ruoštumėmės gyventi tūkstantį metų…
Kai keliaudamas iš vieno pasaulio krašto į kitą Tu aplankydavai tėviškę, visuomet rasdavai laiko užsukti… Ir tose keliolikoje Tavo viešnagės minučių tilpdavo milijonas pasaulių – žmonės, vietos, įvykiai, kvapai liejosi iš tavo lūpų… Užhipnotizuotas šio kaleidoskopo žvelgdavau į Tavo akis ir tūkstantąjį kartą klausdavau savęs – kiek daug gali tilpti tokioje, iš pirmo žvilgsnio, trapioje asmenybėje…
Garsiausi pasaulio restoranai, darbas su išskirtinėmis asmenybėmis, šlovė ir žinomumas buvo Tavo gyvenimo palydovai. Tik Tu, kaip niekas kitas, gerai žinojai šio blizgesio kainą – atstumtas tėvų, augęs vaikų namuose, muštas, kankintas badu… Skausmas buvo Tavo atspirties taškas, Tavasis Šventasis Gralis, padėjęs nuveikti tiek, kiek daugelis nesugebėtų ir per penkis gyvenimus…
Ir iš tiesų – iš šalies atrodė, kad Tu gyveni ne vieną, o penkis, dešimt, penkiolika gyvenimų… Galvojai apie darbą, naujas šalis, restoranus, apie pagalbą gimtiesiems Saločiams ir Pasvalio krašto garsinimą, naujų receptų kūrimą ir knygos vaikams rašymą… Tu degei gyvenimu…
Kiekvieną kartą, kai grįždavai į Lietuvą, po visų vos ne privalomais tapusių interviu televizijoms ir žurnalams, po aplankytų draugų ir bičiulių, suderinęs visus darbus ir planus, Tu dingdavai… Važiuodavai ten, kur Tavo širdis… Vaikų namai, dienos centrai, onkologinių ligų klinikos. Niekuomet jų neaplenkdavai. Stengdavaisi užsukti, pasisveikinti, apkabinti kiekvieną ten esantį. Apie tai nekalbėjai, bet buvo galima justi, jog kiekviename iš tų kenčiančių vaikų Tu matei mažą save…
Kad ir kur bebūtum, mes visuomet susirašinėdavom žinutėmis. Aš kalbėdavau apie kasdienybę, o Tu pasakodavai savo planus. Kartais Tu prabildavai eilėmis. Šį pavasarį atsiųstame eilėraštyje rašei:
„Suprantu, jau per vėlu, nieko nepakeisiu,
Stovėdamas ant kelio, už galvos laikydamas rankas,
Aš maldauju Dievo pragyvent dar vieną dieną..."
Prieš gerus metus pasiekusi žinia apie Tavo ligą buvo smūgis visiems Tave pažinojusiems. Bet Tu nieko neslėpei, stengeisi būti atviras ir parodyti aplinkiniams, kad darbu, užsispyrimu ir pozityvumu galima įveikti visas negandas…
Ir aš beveik patikėsiu Tavo stiprybe, kol vieną naktį, dar būdamas Amerikoje, gulėdamas ligoninės palatoje, atsiųsi žinutę: „Man labai skauda... "
Tai bus akimirka, kai suvoksiu – kiek daug žmonių buvo Tavo gyvenime ir koks beprotiškai vienišas Tu buvai…
Po to Tu grįši į Lietuvą. Vėl bus darbai, bus svajonės, bus viską sujaukusi pandemija ir būsi nepajudinamai optimistiškas…
Ir net prieš paskutinę operaciją Tu kalbėsi taip paprastai ir vėjavaikiškai, kad visi aplinkiniai patikėsime, jog tai nė kiek ne baisiau nei apendicitas… Deja…
Liga tave pražudė, bet nenugalėjo…
Ačiū už privilegiją pažinoti Tave…
RUSLANAS PUSKEPANIS
1990 03 12 – 2020 12 06“, – rašė V.Stanislovaitis.
R.Puskepanis buvo pasaulinio lygio šefas ir žymiojo Gordono Ramsay patikėtinis.
Tiesa, iš pradžių Ruslano gyvenimas neglostė. Kaip yra pasakojęs laidai „Nuo...Iki...“, būdamas vos trijų mėnesių kartu su broliais jis atsidūrė vaikų globos namuose. „Alkoholis“, – trumpai priežastį, kodėl liko be tėvų, įvardijo šefas. Našlaičiu likusį Ruslaną kartu su broliu netrukus pasiėmė globoti pasvaliečių šeima.
Tačiau laime čia nekvepėjo, nes labai greitai paaiškėjo, kad globėjai yra smurtaujantys religiniai fanatikai, kurie kasdien globotinius vesdavo į bažnyčią, o grįžę mušdavo už kiekvieną menkniekį.
Duodamas interviu minėtai laidai Ruslanas neslėpė, kad vaikystėje patirtos psichologinės traumos paliko daugybę randų. Pas smurtaujančius globėjus jis augo iki dešimties metų, kol buvo grąžintas į vaikų globos namus.
Netrukus Ruslanas pateko pas kitus globėjus, kurie jam negailėjo dėmesio ir šilumos. Ruslanas savo globėją vadino mama, o jos biologinius vaikus – savo broliais. „Jeigu ne jie, turbūt dabar nebūčiau pasiekęs to, ką turiu“, – dėkingumo neslėpė Ruslanas.
Sulaukęs pilnametystės Ruslanas įstojo mokytis virėjo amato į Panevėžio profesinę mokyklą. Netrukus jis išvyko dirbti viešbutyje Turkijoje, tačiau buvo apgautas, kai jam nesumokėjo sutarto atlyginimo. Tuomet jis netiktai pamatė skelbimą, kviečiantį mokytis pas garsųjį šefą Gordoną Ramsay Las Vegase.
„Gordonas Ramsay realybėje yra labai hiperaktyvus žmogus, tačiau geros širdies, rūpestingas. Tas rėkiantis, kandus ir besikeikiantis šefas televizijoje yra tik vaidmuo“, – laidoje „Nuo... Iki...“ sakė Ruslanas. Lietuvis G.Ramsay kartą netgi gamino lietuviškus cepelinus.
Skaitykite 15min interviu su šviesaus atminimo R.Puskepaniu:
„Pragaro virtuvės“ šefo patikėtinis R.Puskepanis Saločiuose surengė beprotiškai skanią šventę
