„Seniai išgyvenau tokį malonumą stebėdamas savo pjesės repeticijas, kažkas panašaus buvo su spektakliais „Madagaskaras“ ar „Išvarymas“, o tai reiškia – labai seniai. Beje, kai dar sausio mėnesį repetavome ne scenoje, o repeticijų salėje su langais, įvyko stebuklas. Pjesėje yra vieta, kur Kantas savo pietų draugams sako: „Pastebėjote, ponai, kaip giedra!“ Taigi per repeticiją Kantas (akt. Kirilas Glušajevas) prieina prie lango, ištaria šitą frazę, ir staiga jo veidas natūraliai nušvinta. Būtent tą akimirką lauke minutei išlindo saulė. Ir tai įvyko sausį Lietuvoje, kur giedra būna vidutiniškai 5 valandas per visą mėnesį. Tai buvo kaip ženklas iš aukščiau (gal net iš paties Kanto), kad viską darome teisingai“, – įspūdžiais iš eskizo kūrybinio proceso dalinasi dramaturgas Marius Ivaškevičius.
„Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Kantas“ – labai atvira idėjoms, ji savotiškai beketiška, primena egzistencialistų, absurdistų – pavyzdžiui, Daniilo Charmso kūrybą. Čia yra stipraus humoro, kartais – juodo. Iš tikrųjų ši pjesė yra apie laiką, jo nebuvimą, jo ribų peržengimą. Ji neturi akivaizdaus socialinio, visuomeninio aktualumo – o tai jau savaime tampa įdomu ir netikėtai originalu. Savo neaktualumu ji staiga tampa labai aktuali. Pjesė labai muzikali, atmosferiška, ir, kaip būdinga visoms Mariaus pjesėms, viena yra jas skaityti ir visai kas kita – vaidinti. Kai skaitai, viskas atrodo labai keista ir organiška, apgalvota, o kai pereini prie vaidybos, staiga supranti, kad aktoriams čia yra labai daug ką veikti. Manau, kad intelektualine prasme lietuvių kalba tokių pjesių mes dar neturėjome. Tai iš tiesų unikalus kūrinys, ir mes turime galimybę per jį prisiliesti prie daugelio pamatinių dalykų“, – sako eskizo „Kantas“ režisierius Oskaras Koršunovas.
Paklaustas, kaip kilo idėja parašyti pjesę „Kantas“, dramaturgas Marius Ivaškevičius atsako: „Sumanymas sukurti šią pjesę gimė 2009 metais, kai atsitiktinai oro uoste sutikau legendinį Lietuvos teatro režisierių Eimuntą Nekrošių ir jis laikė rankose Imanuelio Kanto knygą. Paklausė manęs, ar galėčiau parašyti pjesę, remdamasis pagrindiniu I. Kanto veikalu „Grynojo proto kritika“, jis iškart imtųsi ją statyti. Kaip vėliau supratau, jis buvo pasiekęs tokį savo profesijos etapą, kai norėjosi neįmanomų iššūkių – pastatyti nepastatomą spektaklį. Grįžęs iš kelionės, puoliau skaityti „Grynojo proto kritiką“, ir tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai negalėjau „įeiti“ į tekstą. Supratęs, kad be filosofijos studijų, tai yra tiesiog neįmanoma, kreipiausi pagalbos į Lietuvos kantistus. Tik tada, kai jie man populiariai išdėstė pagrindines šios knygos tezes, galėjau perskaityti „Grynojo proto kritiką“. Toliau prasidėjo detalus I. Kanto biografijos studijavimas, ir galiausiai sėdau rašyti pjesės.
Pjesė „Kantas“ yra tam tikra prasme žmogaus išskaidymas į fragmentus ir bandymas juos sudėti atgal. Būtent – vidinio žmogaus arba žmogaus vidaus, to, kas sudaro mūsų sąmonę ir netgi pasąmonę arba sielą, jei tokia egzistuoja. O išskaidžius bandoma pažiūrėti, kaip toji būtybė (žmogus) sąveikauja su jį supančia aplinka. Ar jis apskritai reikalingas šiai planetai, o gal jį verta pakeisti kuo nors kitu? Veiksmas vyksta pačioje XVIII amžiaus pabaigoje, ir tai yra pati epochos pabaiga. Netrukus įvyks Didžioji Prancūzijos revoliucija, kuri negrįžtamai pakeis šį vis dar lėtą, santūrų, perukų ir dirbtinių apgamų, slepiančių sifilio ženklus ant veido, pasaulį. Pjesės herojai pasąmonėje jaučia šios pabaigos artėjimą ir kažko naujo pradžią, ir tai labai susišaukia su šiandienos pasauliu – tuo jausmu, kad gyvename epochos pabaigoje, ir netrukus prasidės nauja ir mums visiškai nepažinta“, – sako pjesės autorius ir dramaturgas Marius Ivaškevičius.
Eskizo kūrybinė grupė: režisierius – Oskaras Koršunovas, pjesės autorius ir dramaturgas – Marius Ivaškevičius, choreografė – Vesta Grabštaitė, šviesų dailininkas – Povilas Laurinaitis. Eskize vaidino: Kirilas Glušajevas, Ramūnas Cicėnas, Audrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Ilona Kvietkutė.
Iškart po eskizo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro scenoje įvyko diskusija su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto atstovu dr. Laurynu Peluričiu ir spektaklio kūrybine komanda, kurią sudarė: režisierius Oskaras Koršunovas, pjesės autorius ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, aktorius Kirilas Glušajevas. Diskusiją moderavo VVMT literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
