O kol iki naujo sezono starto dar liko kelios akimirkos, patyrusi gelbėtojų komanda dalijasi ne tik jautriausiomis istorijomis, kurios vis dar tebevirpina širdį, bet ir priežastimis, kodėl taip vertina savo darbą. Pirmosios apie tai prabyla Gerda Žemaitė, Renata Šakalytė-Jakovleva ir Rūta Filejeva.
G.Žemaitė: „Myliu savo darbą, nes labai myliu žmones“
Patyrusių gelbėtojų komanda neslepia – nesvarbių ar nejautrių istorijų nėra. Juk reikia drąsos ne tik suvokti, kad tau reikia pagalbos. Dar svarbiau nepabijoti jos kreiptis.
„Dažnai padedame mamoms, laikinai praradusioms vaikus. Tenka ne tik patarti, padrąsinti, bet ir padėti žengti svarbius žingsnius tuo nelengvu keliu. Kai tikslas pagaliau būna pasiektas ir vaikai grįžta į mamos glėbį, pasidaro laba gera. Tačiau kartais tai užtrunka net ir metus laiko. Neretai su tokiomis moterimis bendrauju ir toliau“, – pasakoja Gerda.
Kai kurios tokios istorijos G.Žemaitės atmintyje gyvos iki šiol. Deja, neretai jos būna ne tik labai džiugios, bet ir labai skausmingos. Būtent todėl, siekdama žmonėms padėti, G.Žemaitė niekuomet į tai nežiūri tik kaip į darbą. Jai tai – gyvenimo būdas.
„Atiduodu visą savo širdį ir dažnai pasidžiaugiu nuostabiais rezultatais. O ypač tada, kai matau, jog padėjome žmogui ne tik išspręsti problemą, bet ir suvokti, kokios buvo to priežastys, kurios atvedė iki tokių pasekmių. Juk tik tokiu atveju gali tikėtis ilgalaikio rezultato. Myliu savo darbą, nes labai myliu žmones. Galbūt todėl jie manimi ir pasitiki, atsiveria ir klauso patarimų, priima pagalbą. Aš tai labai vertinu“, – sako ji.
R. Šakalytė-Jakovleva: „Ar gali būti kas nors prasmingesnio, nei išgelbėti žmonių likimai?“
Kolegei pritaria ir R.Šakalytė-Jakovleva. Žinoma moteris džiaugiasi ne tik tuo, kad su komanda gali padėti daugybei žmonių, bet ir tuo, kad jie šią pagalbą vertina.
Padėkos kupinos žinutės iš vienos poros, kuriai padėjo pernai, Renata pripažįsta sulaukusi visai neseniai. „Kai ją perskaičiau – nemeluoju – veidu ėmė tekėti ašaros. Sulaukiau žinios, kad porai pavyko atsisakyti priklausomybių ir atsistoti ant kojų. Jie susižadėjo ir šią liepą atšoko vestuves. Moteris atsiuntė ir nuotraukų – abu stovi besišypsantys Kryžių kalno fone, stipriai laiko vienas kito ranką. Tokios laimingos jos dar nemačiau. Jos istorija man dar kartą įrodė, koks svarbus gali būti tikėjimas kitu žmogumi. Nors aš šiai porai esu visiškai svetima, filmavimo metu parodytas nuoširdus dėmesys, pasitikėjimas ir suteikta viltis padrąsino juos keistis. Ar gali būti kas nors prasmingesnio, nei išgelbėti žmonių likimai?“ – sako ji.
Tokių istorijų – daugybė. Anot Renatos, džiugina ir tai, kad kartais žmones prabilti paskatina ir kitų žmonių atsivėrimai, matyti laidoje. Pavyzdžiui, būtent tai kalbėti įkvėpė vieną moterį, patyrusią seksualinį smurtą dar vaikystėje, ir 30 metų tą besinešiojusią savo širdyje.
„Net ir po tiek metų jai vis dar buvo gėda – dėl visko, kas jai nutiko, labiausiai ji buvo linkusi kaltinti save, o ne skriaudikus... Nuoširdžiai siūlėme jai toliau padėti sau lankant asmeninę psichoterapiją ir, kiek žinau, moteris šį žingsnį žengė. Aš iki šiol atsimenu jos akis, kai paleido visą skausmą žodžiais, kai išliejo per tiek metų užspaustas emocijas… Kai supratome, ką tai mažai mergytei tuo metu teko išgyventi, ir kokia vieniša ji jautėsi, studijoje verkėme visi. Ta akimirka buvo labai jautri“, – pasakoja R.Šakalytė-Jakovleva.
Anot Renatos, vienas dalykas nesikeičia niekuomet – ar sėdi prieš įjungtas kameras, ar savo namų terasoje, ji pati visuomet išlieka empatiška, matanti ir girdinti. „Tai – pagrindinės mano savybės. To mokau ir savo dukras, to mane mokė ir mano seneliai. Iki šiol atsimenu šviesaus atminimo dieduko žodžius: „Būk visad žmogumi, prie kurio gera. Prisiglausti, gyventi, dirbti, mylėti. Prie kurio gera numirti.“ Tai taip ir gyvenu“, – sako ji.
R.Filejeva: „Labiausiai džiaugiuosi prisidėjusi prie istorijų, kuriose „gyvena“ vaikai“
Dar viena ilgametė „TV pagalbos“ komandos narė R.Filejeva pasakoja, kad visos istorijos jai yra svarbios ir ypatingos, kadangi yra susietos su mus supančių žmonių gyvenimais.
„Džiaugiuosi, kad galiu bent trupučiu prisidėti ir suteikti pagalbą. Tačiau labiausiai džiaugiuosi galinti prisidėti prie tokių istorijų, kuriose „gyvena“ vaikai. Žinau, kad padėdama tai šeimai, aš padėsiu vaikams augti geresnėje ir saugesnėje aplinkoje“, – sako ji.
Tiesa, Rūta neslepia – visuomet svarbu nedelsti ir pagalbos išdrįsti kreiptis kuo greičiau. Kitu atveju, kartais gali tapti per vėlu…
Rūta iki šiol prisimena vieną prieš keletą metų filmuotą mamą, kuri, užauginusi 5 savo vaikus, įsivaikino dar 3 berniukus.
„Augindama vaikus, ji apleido savo sveikatą – ignoravo daugiamečius simptomus ir gydytojų patarimus. Ir tik tada, kai išgirdo diagnozę – 4 stadijos vėžys – ir gydymo nebebuvo, ji kreipėsi į mus. Ji labai mylėjo gyvenimą ir labai norėjo gyventi. Ji be proto mylėjo savo vaikus. Kartu su medikais, mums pavyko laimėti laiko, bet kovą mes pralaimėjome. Ji mano širdyje yra iki šiol – to pamiršti neįmanoma“, – atvirai apie skaudžiausią istoriją, sukrėtusią iki pamatų, pasakoja R.Filejeva.
„TV pagalba“ – nuo rugsėjo 2 d. pirmadieniais-penktadieniais nuo 16.30 val. tik per TV3!
