71-ąjį gimtadienį paminėjęs lietuvių aktorius ir režisierius Sigitas Račkys stebisi, kad „pabėgus“ nuo sostinės šurmulio, visiem parūpo pasmalsauti, koks tasai gyvenimas kaime vienam.
„Kai vaidinau ir manęs visur buvo pilna, interviu dalinau pro reta, o štai tik išėjęs į pensiją atsikrausčiau į kaimą, ir visiem jau parūpo. Tikra egzotika“, – tiek juokais, tiek rimtai sako su portalu Žmonės.lt sutikęs pasikalbėti aktorius Sigitas Račkys.
Antrą žiemą Anykščių rajone esančioje sodyboje skaičiuojantis aktorius pasakoja, kad per tą laiką nei kiek nepasiilgo sostinės, miesto lėkimo ir net vaidmenų. Kol jo žmona Rasa Jakučionytė vis dar vaidina teatre, o vaikai gyvena savo gyvenimus, Sigitas džiaugiasi ramybe kartu su keturkoje drauge Naja.
Tiesa, jų ramybę vasario 7 dieną „sudrums“ su gimtadieniu atvykę pasveikinti artimieji, galbūt užsuks ir keli kaimynai. „Bus gana intymi šventė, kai mano namelis toks mažas“, – sako Sigitas ir atverdamas duris į savo sodybos kiemą, pasakoja apie laiką šiuo metu sniegu baltuojančioje pamiškėje.
– Dienas leidžiate kartu su augintine Naja, esate nuolatinėje ramybėje. Ar žmona Rasa nepavydi šio pabėgimo nuo sostinės šurmulio?
– Rasa vienuolika metų už mane jaunesnė, jai dar toli iki pensijos, tai ir džiaugiasi, kol dar gali dirbti. Praėjusiais metais visą žiemą ji sodyboje praleido su manimi kartu, kadangi spektakliai nevyko, o kol dabar dar niekas nestoja – ji džiaugiasi vaidmenų gausa ir darbais.
Kadangi žmona nevairuoja, o nuo Vilniaus iki sodybos 130 kilometrų, retkarčiais ją atveža sūnus, kartais autobusu pati atvažiuoja. Bet kai nėra labai geri orai, mane ji aplanko rečiau.
– Didžiąją laiko dalį praleidžiate atskirai... Ar sprendimas sodyboje dienų dienas leisti vienam be žmonos nesukėlė diskusijos?
– Kur tau... Mes jau virš 30 metų kartu! Nebe tie metai, kad atskirai negalėtume išbūti (šypsosi). Rasa kol gali dirba, o aš džiaugiuosi užtarnauta ramybe su Naja. Sprendimas išvažiuoti į kaimą buvo geras net ir dėl šuns! Anksčiau pirmyn atgal į ketvirtą aukštą laipiot, išvesti ją pavedžioti, o dabar tik atidarau duris, ir Naja be vargo sau laksto. Su ja kasdien taip po 10 tūkstančių žingsnių kartu nueinam.
Čia gamta, taip akiai gražu ir širdžiai miela vaikščioti. Nusipelniau ramybės per savo triukšmingą gyvenimą. Tai kokios dar čia gali būti diskusijos? Dabar aš kaifuoju.
– O momentais neaplanko vienatvės akimirkos, kai norisi ramybe pasidžiaugti ir su artimu?
– Žinot, visą gyvenimą dirbau kolektyvuose, bendravau su daug žmonių. Niekada gyvenime neturėjau progos pabūti vienas. Tačiau vienas, nereiškia vienatvės. Toks liūdnas žodis... Aš būdamas vienas kaip tik supratau, kad man taip labai patinka. Ir veiklos netrūksta – tai ką nors padirbu, paskaitau, pasivaikštau, nuvažiuoju į Anykščius į baseiną, dabar dar ir į masažus užsirašiau. Taip dienos ir prabėga, vienatvės akimirkoms nėra ir kur įsiterpti.
– Kodėl savo ramybės oazei pasirinkote būtent Anykščių pamiškę?
– Ši sodyba dar nuo tarybinių laikų priklausė Rasos tėvams. Kai apsiženijom, vis čia savo ranką prikišdavau – stačiau, kaliau... Juokauju, ka atėjau už dyką, bet iš tiesų čia daug ką savo rankomis sukūriau. Tai namelį, tai tvartelį. Iš viso 65 arai žemės, tad tikrai yra ką nuveikti. Taip iki šiol ir veikiu.
– O ateityje nėra minčių ir vieną kitą gyvūną pradėti tvartelį auginti?
Kol kas nėra, aplinkui ir taip kaimynai laiko daug avių. O jas čia būna vilkai užpuola, šiemet naktį vienu metu 18 avių išpjovė... Visai šalia mano langų. Tad kažkaip per didelio noro ir nėra tuo apsiimti, mums su Naja dviese labai gerai.
– Miesto gyventojams vilkai skamba kaip tikra egzotika! O kokių dar miško gyventojų sodyboje tenka sutikti?
– Oi, čia jų pilna! Stirnaitės dažnai į kiemą užsuka, yra jau net tokios trys savos, visada ateina „pasisveikinti“. Kiškių irgi daug. Būna einam su Naja mišku, o jie vos ne po kojom prabėgantys maišos. Yra ir lapių.
Tiesa, esu sumeistravęs lesyklėlę paukščiams, tai rytais jau laukia pulkas, kad kokių siemkų paberčiau. Atskrenda krankliai, kėkštai, zylės, sniegenos, vis aplanko ir genys vienas. Žodžiu, nemaža kompanija... (šypsosi).
– Nors veiksmo ir draugijos netrūksta, nepasigendant teatro šurmulio?
– Praėjo du metai, kai nebevaidinu, bet vis dar nepasiilgau. Matyt, buvau persidirbęs. Dabar nenoriu nei vaidint, nei režisuot. Kas ten žino, gal po kažkiek laiko toji ramybė atsibos, bet kol kas dar jos iki galo „neatsigėriau“.
– Esate turtingas – turite tris vaikus ir tris anūkus. Ar pas senelį jie užsuka dažnai?
– Du mano anūkai Anglijoje, tad užsuka rečiau. Tačiau sūnaus dukra, jauniausia anūkė, kuriai ketveri, čia tikras viršininkas. Kadangi marti mėgsta atvažiuoti į netoliese esantį žirgyną jodinėti, anūkė dažnai lieka pas mane, o tada jau reguliuoja ir vis šokdina. Sakau, kad tikriausiai bus režisierė, nes vis nori pavadovauti. Bet džiaugiuosi, kad gamtoje jai patinka. Nors kur tau nepatiks, čia gi tiek veiksmo!
– Praėjusiais metais su žmona Rasa paminėjote 30-metų, kai esate susituokę. Klausimas banalus, bet amžinas ir visiems svarbus – tai kokia toji ilgos santuokos paslaptis?
– Velnias žino, į tokį klausimą turbūt nėra atsakymo (juokiasi). Pas visus visko būna, pas mus irgi buvo. Tačiau gyveni gyveni ir susigyveni. Ir nėra tokio vieno tikslaus žodžio ar sakinio. Aišku, aš galiu užsiiminėti demagogija, kažką gražaus sugalvoti, bet tai būtų netiesa. Matyt, vieni išlaviruoti sugeba, kiti ne... Mums kažkaip pavyko.
– Per 71-erius metus nuveikėte ir pasiekėte išties daug, tačiau kuo šiai dienai didžiuojatės labiausiai?
– Primoje vietoje man yra vaikai. Iš pirmos santuokos Andrius ir Siga, iš antros Julius – ir jie visi tokie geri, sąžiningi ir dori žmonės užaugo. Kai apsidairai aplinkui, supranti, kad su vaikais man nėra ir nebuvo jokių problemų. O dar kokius anūkus man padovanojo! Labai jais didžiuojuosi.
Aišku, didžiuojuosi ir savo profesija. Išėjęs į pensiją jau galiu atsigręžti atgalios ir pasidžiaugti, kad pasirinkau gerą kelią. Dirbau daug, bet savo darbą labai mylėjau.
Gyvenime netrūko daug gražių akimirkų su mylimais, artimais ir draugais. Tikrai yra kuo didžiuotis!
