Visuomenei puikiai pažįstamas įvairių projektų sumanytojas G.Juodeika šiandien džiaugiasi tuo, kad sūnus negalvojo tik apie tai, kaip uždirbti pinigų, neišvažiavo į Angliją skinti braškių, o liko ir nusprendė duoklę atiduoti visuomenei.
„Pats tokį sprendimą priėmė. Visad buvo ekstremalas. Rūpėjo parašiutai, sportas, kariuomenė. Ar asmeniškai jaučiuosi saugiau, žinodamas, kad turiu šeimoje policijos atstovą? Žinoma“, – šypteli TV laidų prodiuseris, kartu su sūnumi dažnai užsukantis į sporto salę.
Mykolą išties visuomet traukė sportas. Septynerius metus jis lankė Muay thai treniruotes žymiajame Kauno „Titano“ klube. Ne tik lankė, bet ir varžybose dalyvavo. Apie tai mena šūsnis apdovanojimų namuose. Tad kodėl sportiškas vaikinas nepasuko profesionalaus sportininko keliu?
„Ne, vaikystėje būti policijos pareigūnu nesvajojau, su „Policijos akademijos“ komedija neužaugau. Labiau svajojau apie kariuomenę. Trejus metus tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Vis dėlto, kariuomenė manęs nesužavėjo, nes mažai realumo – tik pasiruošimas. O policijoje kiekvieną dieną padedi žmonėms. Dirbau kurį laiką ir su tėčiu filmavimo aikštelė, bet ši sritis visai nepatraukė. Prieš kamerą niekad nestovėjau.
Ši profesija išties nėra lengva. Nėra lengvo kelio.
Mintys apie policiją pradėjo lįsti tik baigus mokyklą. Sportui likdavo vis mažiau laiko, atitrūkau nuo to. Nugalėjo noras padėti žmonėms. Norėjosi ne šiaip dirbti, kad dirbti, o suteikti bedirbant kažkam pagalbą. Šis darbas įdomus, nemonotoniškas. Ar kilo abejonių pradėjus mokytis? Buvo. Nepamenu, dėl ko. Klausiau savęs: ar tikrai to nori? Ši profesija išties nėra lengva. Nėra lengvo kelio. Reikia daug žinių, daug mokytis“, – prisipažino M.Juodeika.
O kaip į tokį netikėtą pasirinkimą sureagavo tėvai, artimiausi draugai? Galbūt buvo tokių, kurie nebenorėjo šalia savęs matyti mento?
„Gerai. Iš šeimos sulaukiau palaikymo. O dėl draugų... Iš pradžių buvo nedrąsu pasakyti draugams. Bet kai pasakiau, neišgirdau jokių mentas. Ar tokie klijuojami epitetai žeidžia? Yra ir pačiam tekę išgirsti. Neimi į galvą. Supranti, kad to nepakeisi.
Šiaip liūdna, kad žmonės taip galvoja apie policijos pareigūnus. Dažnai girdžiu iš tikrinamų asmenų „ar jūs neturite ką veikti, ko čia kimbate?“. Pyksta, kad jo laiką neva tai gaištame. Bet dokumentų patikrina, jei nieko neprasikaltai, vos keletą minučių trunka. Toks nesupratingumas išties kartais erzina. Kaip tik žmonės turėtų saugiau jaustis, matydami, kad policininkai vaikšto, tikrina. Tai didžiausias darbo policijoje minusas – žmonių nesupratingumas. O dar tie atvejai, kai važiuoji su švyturėliais ir nepraleidžia. Juk ne šiaip važiuojame kavos pirkti ir švyturėlius įjungiame.
Kaip būtų, jei nuvykęs į iškvietimą sužinočiau, kad draugas – teisės pažeidėjas? Keista ir nemaloni būtų situacija. Tokiais atvejais, kai nenori įforminti įvykio pats, nes pažeidimą padarė artimas žmogus, tai už tave galėtų padaryti kolega, su kuriuo kartu dirbi ekipaže. Šiuo metu mano partnerė yra Rita, policijai atsidavusi daugiau nei 15 metų“, – teigė Mykolas.
Pripažintas geriausiu kursantu
Paklaustas, ar pačiam kada buvo tekę rimčiau susidurti su policija ir kokį įvaizdį apie ją buvo susikūręs, jaunasis pareigūnas atsakė neigiamai: „Buvo kažkada sustabdę, bet nieko rimto. Jei būtų rimto, manau, čia dabar nebūčiau“.
Mokslai Lietuvos policijos mokykloje truko metus. Pateikdamas paraišką Mykolas įsivaizdavo, kad dirbant komisariate netrūks veiksmo, tačiau besimokydamas suprato, kad į gatves pareigūnai vyksta ne tik nusikaltėlių gaudyti. Kartais reikia žmonėms tiesiog suteikti pagalbą. Sunkiausia Lietuvos policijos mokykloje jam buvo... teorija. Daug popierizmo, daug kalimo. Praktiniai užsiėmimai – šaudyba, taktika ir fizinė prievarta – ėjosi kaip iš pypkės.
„Nepasakyčiau, kad iš kitų pareigūnų kuo nors išsiskiriu“, – patikino Kauno apskrities VPK 3-osios kuopos 1-ojo būrio vyr. patrulis Mykolas.
Tačiau teigdamas tai, jis melavo arba, kitaip sakant, buvo perdėtai kuklus. Tai, kad pasirinktoje srityje gali pasiekti daug, įrodo ir pernai kartu su partnere laimėtas geriausio Lietuvos policijos mokyklos kursanto titulas.
Uniforma įpareigoja
Darbuotis komisariate Mykolas pradėjo pernai rugpjūtį. Jaunasis pareigūnas nepamena to jausmo, kai pirmą kartą užsidėjo tarnybinę uniformą. Nepamena jis ir pirmojo iškvietimo, į kurį vyko – jų būta tiek daug.
„Uniforma įpareigoja atsakingiau žiūrėti į savo poelgius. Visi žmonės tave pastebi, žiūri kaip į autoritetą. Policijos pareigūnas turi rodyti pavyzdį. Negali blogai elgtis, keiktis, spjaudytis, šiukšlinti. Pradedi mąstyti, kaip į tavo veiksmus reaguos kiti žmonės. Norisi gerą policijos vardą išlaikyti. Pamato vieną besikeikiantį ir mano, kad visi pareigūnai keikiasi. Reikia susivaldyti. Ar pagrūmočiau pirštu kolegai, jei jis prastai elgtųsi? Visuomet stengiamės vienas kitą sudrausminti. Kartais ir pats nepastebi, ką padarei, ko nederėjo daryti. Perspėjame, kai koks kolega nemandagiai bendrauja. Policijoje vieni kitus šiaip palaikome“, – patikino pašnekovas.
Kasdien jam su partnere tenka sureaguoti vidutiniškai į 15 iškvietimų. Koks buvo įsimintiniausias?
„Prieš porą mėnesių įstrigo atvejis, kai teko moters, nusprendusios nusižudyti, gyvybę gelbėti. Teko, belaukiant medikų, ją gaivinti. Padarėme, ką galėjome. Kiek girdėjau, vėliau ligoninėje ji atsigavo. Būna įvykių, kurie paliečia. Apie kuriuos net grįžus į namus pagalvoji. Po įvykių stengiesi apgalvoti savo veiksmus – ką padarei ir ką galėjai kitaip padaryti, ar galėjai užbėgti įvykiams už akių. Nuo minčių laisvu metu padeda pabėgti sportas“, – atviravo Mykolas, šiuo metu dar neturintis jokių ambicijų karjeros atžvilgiu.
O maisto ruoša nedomina? Juk mama – restorano „Legenda“ savininkė.
„Oi, ne. Su maistu man sudėtinga. Tiesa, kartais tarnybos metu vykstu į mamos restoraną pavalgyti“, – šypteli Mykolas.
Į darbą – su šypsena
G.Juodeikos sūnus prisipažino negalvojęs apie jokį kitą darbą. Ir net jei reikia keltis labai anksti – 6 valandą ryto, pabunda jis su šypsena.
„Būna taip smagu, faina. Žinai, kad pamatysi ir sužinosi ką nors naujo. Padedi žmonėms. Ar pasikeitė kauniečių veidas, ėmus reaguoti į smurtinius iškvietimus? Niekad negalvojau, kad Kaune gali būti tokių įvykių. Maniau, nesąmonė, taip būna. Visko čia būna. Netrūksta smurto, kūno sužalojimų, vagysčių, plėšimų, užpuolimų“, – išvardijo Mykolas.
Pasiruošti tarnybai užtrunka 20 min. Gausybė ekipuotės detalių iš pradžių varžė, o vėliau tapo įprastais aprangos akcentais, nemaišančiais tarnybai ir judesiui. O ar nusivilkus uniformą lengva išeiti iš pareigūno vaidmens ir tapti tiesiog Mykolu?
„Jei ne tarnybos metu matau kokį kipišą tarp žmonių, stengiuosi nesikišti. Tai privatus žmonių reikalas. Bet jei tamsiu paros metu pamatau įtartinus jaunuolius, pastebiu, ką jie darys. Ar teko kada kviesti kolegas? Yra buvusi situacija. Penktadienio naktį vežiau draugę namo ir pastebėjau automobilyje sėdinčius asmenis, kurie galimai vartojo narkotines medžiagas. Perdaviau kolegoms informaciją. Šie sureagavo ir rado narkotinių medžiagų. Nakties metu tamsiai apsirengęs su kuprine, užsidėjęs gobtuvą ir po kiemus slankiojantis asmuo tikrai atkreipia mano dėmesį. Žinoma, nebėgi, negaudai – stebi.
Buvo ir tokių situacijų, kurių metu, kaip policijos pareigūnas, neprivalai reaguoti, bet reaguoji. Juk žmogus prašo pagalbos. Kartą teko gelbėti katę, įstrigusią 6 aukšto balkone, lango rėme. Langas buvo kiek praviras, lindo į balkoną, matyt, ir užstrigo. Su ugniagesiais gelbėtojais užkilome kopėčiomis, ištraukėme. Galinių kojų, rodos, nevaldė. Suteikėme pirmąją pagalbą. Nuvežėme vidury nakties į „Nuarą“ specialistams. Atsigavo“, – patikino jaunasis pareigūnas.
O ar kuris pažeidėjas yra siūlęs susitarti? Paslėptų žinučių, užuominų, anot Mykolo, yra buvę, tačiau perspėjus apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę, pasiūlymai dingdavo.
Brolis linkęs į menus
Mykolas turi 9-erių metų brolį Joną, kuris į uniformą vilkintį šeimos narį sureagavo itin pakiliai. Galbūt ir pats panoro tapti policininku?
„Ne, jis labiau į meną linkęs. Lanko muzikos mokyklą, groja klarnetu. Man net minčių apie muziką niekad nebuvo, – paaiškino Mykolas. – Ar susidomėjo policijos darbu draugai? Pažįstami gal. Ta proga visus noriu pakviesti į atvirų durų dieną balandžio 11 d. Bus galima susipažinti su policijos profesija“.
Atsakinėdamas į klausimus Mykolas akivaizdžiai jaudinosi. Rodos, pramogų verslo atstovo sūnus turėtų būti pripratęs prie dėmesio, tačiau visa tai, o ypač interviu, jaunajam pareigūnui – nauja patirtis. Vis dėlto, gerai visuomenei pažįstamas tėtis – labiau minusas ar pliusas?
„Nei pliusas, nei minusas. Kartais erzina, kai ateini į kokią naują vietą ir sako: „O, tai čia Gedimino Juodeikos sūnus“. Kolegos žino, kieno aš sūnus. Ar tėtis nebuvo nusivylęs, kad nežengiau į jo pasaulį? Ne. Visuomet palaikė mane. Iš jo ir išmokau tai, kad lengvo kelio nebūna“, – prisipažino Mykolas.
Paklaustas, ar norėtų, kad jo sūnus taptų policijos pareigūnu, jis atsakė teigiamai. Tiesa, norai gali keistis laikui bėgant.
