Seimo narys B.Bradauskas pavargo nuo užuojautų, kurias kone kasdien girdi dėl 39-erių sūnaus Andriaus mirties. Tėvui užuojautos žodžiai kaskart lyg peiliu perveria širdį, kuri ir taip kraujuoja netekus atžalos, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Vilnietis politikas kasdien keliasi ir gulasi vaizduotėje regėdamas žuvusį Andrių. Net trys sūnaus portretai dabar stovi ant tėvo darbo stalo, kabinete Seimo rūmuose.
Sutikdamas 2009-uosius Seimo narys nenujautė tragedijos. B.Bradauskas su žmona Danguole Naujuosius sutiko Vilniuje pas šeimos draugus. Šis pobūvis buvo dviguba šventė – ir 2009-ųjų sutiktuvės, ir bičiulio penkiasdešimtmetis.
Po Naujųjų sutiktuvių ir jubiliejaus politikas su žmona iš pokylio namo grįžo pusę trijų nakties. Jie vos spėjo atsigulti į lovą, kai suskambo Danguolės telefonas.
 |
| Avarija įvyko sausio 1-osios naktį. |
Parlamentaro žmona pakilo iš lovos ir atsiliepusi telefonu išėjo iš miegamojo. Sutuoktinį apėmė negera nuojauta, nes ji nepanoro kalbėti tame pačiame kambaryje. Parlamentaro nerimą dar labiau sukėlė telefonspynės skambutis. Tokiu vėlyvu metu svečių nelaukiama. Atvykęs giminaitis pranešė kraupią žinią. B.Bradauskas ja ne iškart patikėjo.
Seimo narys nuvyko į morgą.
„Jis atrodė lyg būtų sveikas. Tik lūpos buvo kruvinos. Bandžiau įsivaizduoti, kaip jis galėjo žūti, jeigu nei galva sutrenkta, nei kūnas sumaitotas. Tačiau skrodimas parodė, kad jo kūnas trenkėsi į vairą - nuo stipraus smūgio atitrūko šonkauliai, sustojo širdis“, – ašarodamas „Gyvenimo būdui“ pasakojo politikas.
Sausio 1-ąją B.Bradauską kankino daug klausimų: kodėl jo sūnus per naujametį šurmulį iš namų vyko į miestą? Gal pritrūko vaišių? Tą pačią dieną politikas dar užsuko į sūnaus namus Nemenčinės plente. Netoli jų naujametę naktį ir įvyko tragiška avarija – jaunėlis gyveno kolektyvinių sodų bendrijoje „Gojus“ tėvo statytame name.
„Po Naujųjų sutiktuvių jo namuose radau ir degtinės, ir šampano. Stalas buvo nukrautas valgiais. Ko jis važiavo į miestą - man paslaptis. Nemaniau, kad išgėręs sūnus galėtų sėsti prie vairo. Tas draugas, su kuriuo važiavo, gal ir žino, kur jie buvo susiruošę. Bet jis man niekada nepasakojo apie teistą bičiulį. Velniai žino, kur jis tokį rado“, – susimąstė B.Bradauskas.
Tėvą prislėgė ne tik sūnaus netektis, bet ir kaltė dėl toje pačioje avarijoje žuvusio pareigūno. Sausio 2-ąją B.Bradauskas laidojimo namuose užsakė karstą sūnui. Tuo pačiu metu į laidojimo namus atvyko jauna juodais rūbais apsirengusi moteris. Seimo nario širdį perskrodė nuojauta, kad tai - žuvusiojo Stanislavo Možnėjaus žmona. Seimo narys priėjo prie administratorės pasiteirauti moters, kuri ką tik užsakė šarvojimo salę, pavardės. Nuojauta neapgavo – tai buvo našlė pareigūno, žuvusio per avariją Nemenčinės plente.
Politikas tikėjo savo jaunėliu sūnumi - manė, kad jis nesielgia prie vairo nutrūktgalviškai. „Išbėgau iš laidojimo namų į kiemą, puoliau prie tos moters – abu apsikabinome ir ilgai verkėme“, – sakė B.Bradauskas.
Palaidojęs sūnų Seimo narys skaudžiai išgyvena ir dėl jo padarytos nepataisomos žalos kitai šeimai. Politikas nukentėjusią šeimą parėmė pinigais. „Bet niekas Laurai neprikels žuvusio vyro Stanislavo, o jos dukteriai niekas neatstos tėvo“, – atsiduso pašnekovas.
Vargu ar kas padės gedinčiam tėvui pamiršti atžalos netekties skausmą. Andrius, kurio jis neteko, buvo numylėtinis. Nors Andriui mokslai sekėsi prasčiau nei Dainiui, jaunėlis buvo geros širdies. Jei tėvas paprašydavo pagalbos, sūnus niekada neatsakydavo esąs užsiėmęs. Kai Andrius užaugo, B.Bradauskas nenustojo juo rūpintis. „Tėvams jų vaikai ilgai lieka vaikais“, – atsiduso politikas.
Kai A.Bradauskui teko atlikti karinę tarnybą, tėvas pasirūpino, kad jo neišsiųstų į Afganistaną ir paliktų Lietuvoje. Andrius karinę prievolę atliko Nemenčinėje. „Išgelbėjau nuo karo, bet net nemaniau, kad ateityje jo laukia baisesnis likimas“, – susimąstė pašnekovas.
Du paskutinius mėnesius A.Bradauskas niekur nedirbo, ieškojo darbo. Išsiskyręs vyras ketino įsidarbinti statybininku. Prieš tai jis dirbo vairuotoju bendrovėje „Emsi“, po degalines išvežiodavo dujų balionus. Uždirbdavo apie tūkstantį litų. Šį darbą Andrius metė – nuo dujų balionų kilnojimo atsinaujino raktikaulio skausmai.
Prieš penkerius metus A.Bradauskas buvo patekęs į autoavariją. Tuomet jis atsipirko lūžusiu raktikauliu. Bet po lūžio kaulas netaisyklingai suaugo. Tiek sūnui netekus darbo, tiek jam dirbant tėvas jį dažnai finansiškai remdavo. B.Bradauskas apmokėdavo Andriaus namo šildymo išlaidas.
Politikas tikėjo savo jaunėliu sūnumi - manė, kad jis nesielgia prie vairo nutrūktgalviškai. Andriaus vairavimo stažas buvo 20 metų. Vis dėlto B.Bradauskas jam daug kartų primindavo: „Jausk greitį. Jokiu būdu negalima sėsti prie vairo išgėrus“.
Tėvas klausinėdavo sodo kaimyno, ar šis matydavo išgėrusį Andrių sėdant prie vairo. Kaimynas neigdavo. Jei Andrius būdavo įkaušęs, jį paveždavo arba kaimynas, arba draugė. „Kodėl dabar taip atsitiko, nerandu paaiškinimų“, – gūžtelėjo pečiais pašnekovas.
