Lilija, ar, prisimindama daugiau nei keturiasdešimties metų senumo įvykius, galėtumėte patvirtinti, kad sūnaus besilaukianti moteris labai išgražėja?
Povilas: Ne mama – šitą tiesą aš galėčiau patvirtinti. Tikrai išgražėja: ir „prieš“, ir „po“. Puikiai prisimenu gimimo dieną, tad savo akimis mačiau, kokia mama buvo graži (kvatoja).
Lilija: Nedrįsčiau taip kategoriškai teigti, bet gal tiesos ir yra, nes labai didžiavausi, kad laukiuosi Povilo, išgyvenau didelės energijos, euforijos antplūdį ir skraidžiau kaip ant sparnų. Toms nuotaikoms galėtų prilygti nebent pakilios emocijos, kai jau šventėme svariausias Margaritos ir Povilo pergales. O tą dieną, kai gimė sūnus, labai norėjau valgyti ko nors aštraus, todėl uošvio paprašiau atnešti skilandžio ar kaimiškos dešros...
Povilas: Aha, tai štai kaip tu man patriotinius jausmus pradėjai skiepyti – per skilandį, užuot senelio paprašiusi prancūziško šampano. Beje, prieš švęsdamas gimtadienį ir prieš iššaudamas šampano butelį, kas porą metų mamos vis perklausiu, kelintą valandą gimiau. Ir ji vis tvirtina, kad antrą po vidurnakčio. Sako, esu Liūtas, nors astrologai liepos 23-iąją yra linkę priskirti dar ir Vėžiui.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
