Fotomenininkė Violeta Bubelytė Lietuvoje išgarsėjo dar sovietmečiu ir buvo viena pirmųjų, kuri išdrįso įsiamžinti nuoga.
„Daugelį žmonių intriguoja ne tik tai, kad esu ir savo fotografijų autorė, ir modelis, bet ir tai, kad jose įsiamžinu be drabužių“, – atvirauja moteris.
Violeta atskleidė, kad pozavimas nuogai jai nėra tik būdas pademonstruoti save, jos kūnas – žaismingas personažas, kuris intriguoja, priešinasi visuomenės standartams, parodo neužmaskuotą tikrovę, ne visuomet patogią ir gražią.
„Ne paslaptis, jog sovietmečiu nuogybė buvo tabu. Rasti, kas norėtų pozuoti taip šventvagiškai, buvo išties nelengva. Todėl teko drabužius nusimesti pačiai“, – neslepia moteris.
O kokios priežastys pozuoti nuogiems fotografų ar dailininkų kūrybai paskatina pačius modelius? Tai išsiaiškinti skubame į Vilniaus dailės akademiją. Tikimės iš pirmų lūpų išgirsti žmonių, ilgas valandas pozuojančių stebint nepažįstamoms akims, istorijas.
Aktų dirbtuvėse pozuojanti Gabija iš pradžių mokėsi piešti pati, o vėliau ją aplankė noras pozuoti: „Tai buvo mažytės svajonės įgyvendinimas“, – atvirauja mergina.
Tuo tarpu pozuotojas Linas taip norėjo nusirengti, kad galiausiai kreipėsi į Vilniaus dailės akademiją, visada ieškančią pozuotojų, pats.
„Neslėpsiu, čia žmonės neretai ateina ne iš gero gyvenimo. Iš šios veiklos turtų nesusikrausi, nes akademija moka mažiau nei minimumą. Sunkiau besiverčiantys žmonės pozuoti lieka ir ilgesniam laikui – yra netgi tų, kurie dirba šį darbą dešimtis metų. Kita vertus, aktų dirbtuvėse, kurias organizuoja patys pozuotojai, dirbame mažiau valandų, trumpiau trunka ir pozos. Tikimės, kad padedame žmonėms mokytis iš nuogo kūno“, – teigia pozuotojas, įvairiuose Lietuvos miestuose organizuojantis aktų dirbtuves.
Dėl ko tai darote ir kas yra sunkiausia pozuojant nuogam?
Linas: Man patinka prisidėti prie meno, mokymosi procesų ir pabūti nuogam, nes tada jaučiuosi laisviausias. Sunkiausia yra susitaikyti su savo kūno netobulumais, na, ir ilgą laiką išlaikyti pozą. Jei ji būna sunkesnė, neretai paskausta gyslas. Kita vertus, jei poza per lengva, sunku neužmigti. Be to, kai kuriose patalpose tenka kęsti šaltį.
Gabija: Labiausiai džiugu, jog čia visada manimi pasirūpina, paklausia, ar nešalta, ar nepavargau, ar neskauda. Kartais sunku laukti, kol poza pasibaigs ir bus galima pailsėti. Vis dėlto daugelis jų praeina lengvai, ypač jei kas nors užkalbina.
Ką turėtų žinoti ir kokias savybes privalo turėti žmogus, norintis sėkmingai pozuoti be drabužių?
Linas: Reikia turėti drąsos, avantiūrizmo ir kartais tam tikro abejingumo, kad pozuodamas ant pakylos per daug nemąstytum, ką apie tave galvoja žmonės. Svarbu žinoti, jog tavo kūno niekas nevertina. Jis yra tiesiog „medžiaga“, skirta mokymuisi, teisingam linijų atvaizdavimui. Visų pirma, reikia norėti padėti žmonėms ko nors išmokti ar sukurti.
Gabija: Manau, kad svarbiausia yra mokėti priimti savo kūną, nekreipti dėmesio į kūno netobulumus. Juk ne trūkumai yra fiksuojami kūryboje. Kad čia ateitum pirmą kartą, aišku, gali prireikti ir drąsos. Būtinas ir tinkamas nusiteikimas, kantrybė, ramybė ir gera savijauta.
Kaip į tai, jog pozuojate nuogi, reaguoja jūsų draugai ir artimieji? Ar jie apie tai žino ir ar palaiko?
Linas: Aš taip ilgai ignoravau nemalonius komentarus, kad dabar jų tiesiog nebesulaukiu. Bet kuris platesnio akiračio, sveikesnės savivertės žmogus palaiko meno ir mokymosi procesą. Anksčiau yra tekę slėpti bei atsisakyti šios veiklos dėl žmonių, kurie mano, jog pozuoji siekdamas kažkokių santykių ar kad be drabužių „visko gali nutikti“. Iš tikrųjų aktų dirbtuvėse vyrauja profesionalūs santykiai. Visi supranta, jog čia ateinama mokytis ir kurti bei reikia laikytis pagarbaus ir dalykiško santykio.
Gabija: Pozavimo temos šeimoje apskritai neakcentuojame. Artimieji mane palaiko ir tai, kad pozuoju nuoga, jiems nekelia nuostabos. Kai kurie jų netgi patys yra taip pozavę studijų laikais. Daugiau šia tema pasikalbame su draugais. Diskutuojame ir apie paties kūno reikšmę, ir apie jo panaudojimo mene būdus bei ribas.
Kaip jautėtės per jūsų pirmuosius pozavimus ir kaip jaučiatės dabar? Ar buvo sunku priprasti, kad jūsų kūnas ilgą laiką stebimas ir įamžinamas?
Linas: Pradžioje, be abejo, jaudinausi. Pirmą kartą būti nuogam prie nepažįstamų žmonių buvo keista. Vis dėlto, galiausiai pripranti, priimi pozavimą be drabužių kaip natūralų dalyką.
Gabija: Tiesą pasakius, aš buvau labiau įsitempusi pirmąkart gyvai piešdama nuogą žmogų nei pozuodama pati. Nuogas kūnas man niekada nebuvo tabu, todėl prie stebėjimo, mano kūno įamžinimo priprasti nebuvo sunku. Pirmąsyk atėjusi iš karto supratau, ko visi čia susirinko ir kokie kiekvieno jų tikslai. Dabar visuomet gera sugrįžti į aplinką, kurioje vyksta dirbtuvės, ypač kai jau pažįstu ten besilankančius žmones bei organizatorius.
Ar rekomenduotumėte tai kitiems? Jeigu taip, kodėl?
Gabija: Taip, nes tai būdas patirti kažką naujo. Smagu matyti ir galutinį rezultatą – savo paties atvaizdą piešinyje ar nuotraukoje, pabendrauti su žmonėmis, būti naudingai.
Linas: Mūsų kūnas nėra amžinas, ir dabar kaip tik turime patį geriausią instrumentą, kokį kada nors turėsime. Tad rekomenduoju pozuoti kiekvienam. Ypač jei niekada nebandėte, ateikite pažiūrėti kūno šokio eskizuose, ar jo atspindžio fotoaparato objektyve. Be to, gyva nuogybė pasitarnauja ne vien menui ir ne tik piešėjo ar fotografo įgūdžiams. Nuogumas išlaisvina ir patį modelį, padeda priimti save tokį, koks esi. Nors egzistuoja įvairių atsiliepimų, tačiau ne kartą teko girdėti, jog pozavimas žmonėms net padėjo išsigydyti įvairius kompleksus.