2018-ųjų lapkričio 20 d. Lietuva neteko vieno didžiausių šalies teatro genijų Eimunto Nekrošiaus. 15min kalbinti jo bičiuliai teigė smarkiai jaučiantys režisieriaus palikimą, net jo esatį, ir šiandien.
O.Koršunovas: „Jis man kaip Hamletui tėvo šmėkla“
Paklaustas, kokį E.Nekrošių atsimena, 15min kalbintas O.Koršunovas teigė, kad tikrai įvairų. „Kartais labai linksmą. Kartais susirūpinusį. Kartais praeinantį pro šalį ir net nepasisveikinantį“, – mintimis dalijosi režisierius. Jis čia pat atsiminė vieną keistesnį pokštą, kurį jam buvo iškrėtęs E.Nekrošius. Šis galėtų parodyti, kokio įvairumo buvo a.a. Eimuntas.
„Mes, tiesą pasakius, gyvenome kaimynystėje Senamiestyje. Aš tuo neapšviestu Senamiesčiu ėjau ir kažkoks didelis žmogus plika galva šoko ir man po kaklu pakišo peilį. Pakėliau akis – tai buvo Eimuntas. Tai jis tokį pokštą iškrėtė“, – pasakojo O.Koršunovas.
Vyras teigė su režisieriumi turėjęs daug įvairių pokalbių, klausdavęs jo patarimų. Pavyzdžiui, statyti ar nestatyti „Meistrą ir Margaritą“.
„Jis ateidavo spektaklius, buvo visiems labai jautrus. Kai atėjo po „Hamleto“ į grimerinę, kur aktoriai plovėsi grimą, tai labai gerai atsiliepė apie tą spektaklį. Man net neapsiverčia liežuvis pasakyti to, ką jis pasakė, bet jis mus pritrenkė savo atvirumu. Jis pasakė tai, kas nėra tiesa: kad šitas spektaklis buvo geresnis nei jo „Hamletas“, modernesnis, šiuolaikiškesnis ir t.t. Aš pats taip negalvojau – Nekrošiaus „Hamletas“ yra turbūt vienas ne tik jo, bet apskritai teatro stipriausių reiškinių. Bet jis buvo toks, kaip ir dauguma režisierių – improvizuojantis“, – prisiminimais dalijosi žinomas režisierius.
Taip pat O.Koršunovas pabrėžė E.Nekrošiaus išradingumą. „Iš jo išgirdau daug išradingų ėjimų – gal padarom taip, gal padarom visiškai kitaip. Padaryk va taip. Kaip ir scenoje jis galėjo būti netikėtas, taip ir gyvenime“, – sakė jis.
Prabėgus metams po E.Nekrošiaus mirties, O.Koršunovas teigė, kad galbūt teatro bendruomenė dar nejaučia to išskirtini asmens stygiaus, nes E.Nekrošius ir prisimenamas, ir rodomi jo spektakliai.
„Mes, pavyzdžiui, dalyvavome keliuose festivaliuose Peterburge. Beje, aš truputį ir pats patarpininkavau, kad jo spektaklis būtų nuvežtas į Maskvą. Tie spektakliai dar eina, netrukus bus ir festivalis, skirtas Nekrošiui. Kol kas kaip tik gal visi daugiau galvoja, daugiau apmąsto jo palikimą. Pasakysiu atvirai – man apskritai jis yra kaip Hamletui tėvo šmėkla. Su visais šmėklos persekiojimais, patarimais ir reikalavimais“, – atviravo režisierius.
Beje, O.Koršunovą dar prieš metus sukrėtė vienas įvykis, nutikęs tada, kai režisierius buvo pašarvotas.
„Lygiai prieš metus, tą dieną, kai jis buvo pašarvotas, mes vaidinome „Hamletą“. Jis buvo pašarvotas „Meno Forte“, o spektaklis vyko „Menų spaustuvėje“. Meškauskas, išeidamas į sceną, pamato šmėklą ir kreipiasi, galima sakyti, tiesiai į „Meno Fortą“, kur beveik už kelių šimtų metrų pašarvotas Nekrošius. Buvo toks kraupus sutapimas, kurį aš visą laiką prisimenu. Visus savo 30 metų aš vienaip ar kitaip turėjau diskusiją su Nekrošiumi. Ne tiek su juo, kaip su žmogumi, bet tuo, kuris man kažkada darė didelę įtaką“, – sakė jis.
E.Nekrošiaus išlydėjimo akimirkos – galerijoje:
Tiesa, O.Koršunovas pridūrė, jog visuomenė, teatras dar pasiges tokio asmens ir jo spektaklių. „Kol kas dar tos tragedijos apimties visuomenė nėra pajutusi. Po keleto metų, kai realiai užmirš, tada įvyks tragedija. O, deja, užmirš. Deja, teatras yra vienas iš greičiausiai užmirštamų menų, lieka tik mitai, pačių spektaklių neišlieka. Jokie nacionaliniai muziejai negali jų priglausti. Nėra tokių indų, į kuriuos galima būtų patalpinti spektaklių dvasią“, – pokalbį užbaigė O.Koršunovas.
K.Jakštas: „Kažkaip jis apie save primena“
Žinia apie režisieriaus mirtį prieš metus stipriai sukrėtė aktorių Kęstutį Jakštą, kuris vaidino E.Nekrošiaus spektakliuose „Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“, „Metai. Pradžia“, „Giesmių giesmė“, „Faustas“, taip pat ir jo režisuotoje roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.
Paklaustas, kaip, prabėgus metams, jis atsimena žinomą režisierių, aktorius neslėpė – jis vis dar kažkur šalia jaučiasi.
„Tai kad aš ne atsimenu, o su juo dar tebegyvenu. Tiesiog jis yra kažkur, būna, bendraujam. Atrodo, kad ir bendrus darbus darome toliau. Kažkaip jis pats apie save visada primena, kad yra šalia“, – 15min pasakojo K.Jakštas.
K.Jakštas pasakojo, kad susipažino jie dėl to, kad jis ėjo į perklausą dainuoti. Buvo toks pokalbis teatre. „Beveik visuose spektakliuose vėliau teko vaidinti vėliau“, – sakė jis.
Anot aktoriaus, E.Nekrošius nebijojo mirties. „Net jo spektaklių temos buvo kažkokia pabaigos pradžia, pradžios pabaiga, – prisiminė vyras. – Apskritai, jis toks žmogus, kuris buvo labai gilus. Aišku, jis neprisileisdavo žmonių į savo gyvenimą, bet su kuo jis susidraugaudavo, ką jis mėgdavo, tai buvo labai atviras pokalbiuose.“
Prieš metus kalbėdamas apie šviesaus atminimo kūrėją, K.Jakštas sunkiai rinko žodžius. „Jis buvo mano didžiausias mokytojas. Ir gyvenimo, ir profesijos, ir buvimo kartu. Tie žodžiai dabar banalūs ir niekaip nebeskamba. Išėjo žmogus, kuris aukščiausias aukštumas pakylėja“, – 15min kalbėjo jis.
Drauge su režisieriumi dirbęs, „Hamlete“ Klaudijų įkūnijęs aktorius Vytautas Rumšas dar prieš metus sakė visuomet prisiminsiantis E.Nekrošiaus žodžius, kuriuos jis kartodavo, kai repeticijų metu kas užsimindavo, kad ko nors negalima padaryti.
„Jis sakydavo – nieko nėra neįmanomo. Viską galima padaryti, viską. Šie žodžiai kartais užveda, motyvuoja judėti į priekį. Nors kaip besuksi, kaip bevartysi – didelio žemaičio netekome, didelio žemaičio neteko Lietuva“, – tuomet kalbėjo V.Rumšas.
Aktorius tada prisiminė, kad dirbant su E.Nekrošiumi, šis visuomet jį užvesdavo ant kelio, esą belikdavo tik eiti juo ir atrasti naujų dalykų. „Kalbant apie atradimus – iš jo pusės visada šis kelias būdavo teisingas. Taip ir su spektakliais – tiek metų mes vaidinome „Hamletą“! O aš visuomet surasdavau vis naujų dalykų, tai jo nuopelnas. Jis duodavo nurodymus, tačiau palikdavo vietos pačiam suprasti, kodėl viskas yra taip, o ne kitaip“, – 15min sakė V.Rumšas.
Pažinti Eimuntą Nekrošių teko ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistei, sopranui Sigutei Stonytei, jie kartu dirbo prie W.Shakespeare’o tragedijos „Otelas“. Prieš metus kalbinta solistė prisiminė dieną, kai režisierius jai skyrė Dezdemonos vaidmenį – bet kokie atsikalbinėjimai nebuvo priimti.
„Man Eimuntas buvo režisierius-vyras plačiąja prasme. Kai man pasakė, kad aš, būdama beveik 60-ies metų, turėsiu atlikti Dezdemonos vaidmenį, jis nusijuokęs pasakė: „Aš nieko negirdėjau, tau nėra tiek metų.“ Jis buvo mano tipo žmogus – kai mažai kalbi, o ir be žodžių viskas aišku. Vien iš akių galėjai suprasti, ko jis nori“, – tada kalbėjo S.Stonytė.
Solistė režisierių vadino nuostabiu žmogumi, talentingu režisieriumi, kuris turėjo neįprastą matymą, girdėjo kiekvieno solisto sielą.
„Labai sunku sakyti kažką apie žmogų, kai turi jutiminį pojūtį žmogaus, jo energetikos, jo esybės ir tai viską reikia paversti į žodžius. Tai labai, labai sunku. Ir tik mėginimas kažkaip prisiliesti prie to, nes jis buvo žmogus, kuris kaip magnetas traukdavo prie savęs neapsakomą minčių sūkurį, o tu sukdavaisi kartu, paklusdamas stipriai jėgai. Tai yra potyris. Nenorėčiau verkšlenti, sakyti, kad tai yra genijaus išėjimas, nes tai yra kur kas daugiau. Tik belieka džiaugtis, kad man buvo lemta tą potyrį pajusti“, – sakė Sigutė Stonytė.
Daugiau nei kelis dešimtmečius režisierių pažinojo ir kartu dirbo aktorė Asta Baukutė. Prieš metus išgirdusi žinią apie E.Nekrošiaus mirtį, po kelių minučių tylos aktorė sakė, kad mes atsisveikiname ne tik su teatro genijumi, bet ir žmogumi, kurio ji niekada nepaleis iš širdies.
„Jame glūdėjo unikalus paprastumas. Niekada nepamiršiu, kai jis kartodavo: „Na, suvaidink taip, kad mano mama, kuri gyvena kaime, suprastų.“ Jis buvo genijus. Asmeniškai esu dėkinga už tylias pamokas, nes jis nepasakydavo, ką daryti, o tyliai vesdavo teisingu keliu“, – tada prisiminė A.Baukutė.
E.Nekrošius dar tuomet antro kurso aktorę pakvietė vaidinti spektaklyje „Karmen“, kuris, deja, taip ir neišvydo dienos šviesos.
„Atsimenu, jis ieškojo spektakliui aktorės ir girdėjo, kad yra tokia ugninga, visuomenės standartų neatitinkanti (šypteli). Jis mane labai vertino, mylėjo, jautė. Dėl skirtingų intrigų spektaklis neįvyko ir jis jautė didelį kaltės jausmą prieš mane, sakė: „Visi iš mano spektaklių geroves susikūrė, o tu, vargšiukė...“.
E.Nekrošiaus gyvenimo akimirkos – galerijoje:
