Atsiimdama ordiną iš Prancūzijos ambasadoriaus Lietuvoje rankų, Rasa apdovanojimą skyrė vyrui Arūnui ir savo dukroms Mildai ir Gilei. Jei ne šeima, sakė, jei ne jų palaikymas, kai ateina lietuviškai beviltiška neviltis, verslas šiandien negyvuotų.
„Esate labiau nei prancūzė, tapote tiltu tarp Lietuvos ir Prancūzijos, žaviuosi jūsų sugebėjimu keliauti po Prancūziją, matuoti kiekvieną vynuogyno vietą, todėl esate mums vertinga patarėja“, – įteikdamas Nacionalinį ordiną sakė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe‘as Jeantaudas.
Po apdovanojimų ceremonijos Rasa sulaukė galybės sveikinimų ir viešai dar kartą išpažino savo meilę Prancūzijai bei jos kultūrai.
– Rasa, ką Jums reiškia toks Prancūzijos valstybės apdovanojimas?
– Jau sakiau, kad yra ir labiau nusipelniusių. Ir vis dėlto tyliai didžiuojuosi, kad mano, visos šeimos ir komandos darbas įvertintas aukščiausiu lygiu. Gaila, kad ne savoje šalyje. 15 metų į Lietuvą vežame gastronomijos kultūros žinias ir patirtį, ugdome žmones, stengdamiesi pakeisti įsisenėjusias tradicijas.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų meilė Prancūzijai ir draugystė su Prancūzijos ambasada Lietuvoje?
– Pasakysiu priešingai visoms teorijoms: myliu Prancūziją už toleranciją, už laisvę, už gebėjimą savo grožiu ir elegancija sugundyti net patį niūriausią žmogų ją pamilti. Aš myliu jos spalvas, kvapus, jos žmones. Jie sukūrė šalį, kurios miestais, muziejais, maistu, dainomis, filmais žavisi visas intelektualusis pasaulis. Aš myliu Prancūziją už jos eleganciją ir balansą.
Buvo laikas, kai „pykausi“ su prancūzų kalba, nes mokiausi jos tuo metu, kai visiškai neturėjau tam laiko. O paskui pradėjom draugauti, ir draugystė tęsiasi jau 12 metų. Mus vienijanoras, kad Lietuva pažintų Prancūzijos kultūrą, gyvenimo stilių, o iš prancūzų perimtų gebėjimą kovoti ir būti laisviems visomis prasmėmis.
– Kaip atrodo Jūsų kelionės į Prancūziją?
– Prancūziją dažniausiai stengiuosi pasiekti automobiliu. Esu sraigė (pranc. escargot), mėgstu keliauti lėtai, žiopsoti ir nagrinėti. Man patinka užsukti į mėgstamas vietas, kuriose atsigaunu, randu įkvėpimo ir savo verslui, ir savo sielai. Būtinai užvažiuoju į tas pačias parduotuves, pasilabinu su žmonėmis, kuriuos jau buvau sutikusi, – pardavėjais, restoranų savininkais. Ir būtinai parsivežu visko, kas man primena kelionę iki kito karto – kankorėžį, nugenėtą vynuogės šaką, dar neragauto kuskuso pakelį, dėžutę muilų, staltiesę ar dar kokią smulkmeną.
– Kokių panašumų ir kokių skirtumų matote tarp Lietuvos ir Prancūzijos?
– Jas abi vienodai myliu, jos be galo gražios, jose pilna nuostabių žmonių. Ir vis dėlto prancūzai yra laisvi nuo savo praeities. Didžiuojasi ja, bet eina į priekį. Lietuviai atlaidūs svetimtaučiams, tačiau saviems – be galo reiklūs. O štai prancūzai savo šalyje viską priima natūraliai, suprasdami, kad kokybė gali būti skirtinga. Tik išvykę svetur jie reikalauja išskirtinės kokybės. Prancūzai laisvę supranta atsakingai, o šiandien jiems dar galima pavydėti stipraus prezidento – aktyvaus, progresyvaus ir darančio labai daug dėl savo šalies.
– Koks prancūzų posakis Jums labiausiai patinka?
– Manote, kad sakysiu ką nors apie femme arba amour? Na, taip, patinka ir tokie, bet labiau mėgstu linksmus dalykus. Prancūzų rašytojas Alphonse‘as Allaisas yra pasakęs: „Les gens qui ne rient jamais ne sont pas des gens serieux – žmogus, kuris niekada nesijuokia, nėra rimtas žmogus.“
Žiūrėkite renginio fotogaleriją:
