Seserys teigia, kad anksčiau judviejų šeimoms svarbiausias buvo tėvas A.Brazauskas, o dabar jo estafetę teks perimti kitiems, bus prisiminta, jog yra ir kitų tėvų šeimoje. „Galų gale galime pradėti savo gyvenimą, nes visada mes darėme taip, kaip reikėjo mūsų tėvui, o jau paskutiniais metais ypač stengėmės, kad jam būtų viskas gerai. Gal kitiems nepanašu į tiesą, kaip mes kalbame apie jį, tačiau iš tikrųjų jis buvo geras mums, labai dėmesingas ir natūralu, kad darėme viską, jog jam gyvenimo pabaiga būtų kiek įmanoma lengvesnė“, – sakė A.Ūsonienė.
Dvynės teigė po tėvų mirties nejaučiančios sąžinės priekaištų, kad kažko būtų nepadariusios, nepasakiusios. Labiausiai jas skaudina, anot L.Mertinienės, iš piršto laužtos istorijos per televiziją. Tačiau už tai, su kokia pagarba į paskutinę kelionę buvo palydėtos jos tėvas, moteris teigia tebejaučianti dėkingumą.
„Tik ir tada sakiau, ir dabar galiu pakartoti: nežinau, kas mums toje Lietuvoje yra, kad žmones imame mylėti tada, kai jie numiršta. Reikia gyvus žmones mylėti, o ne mirusius. (....) Dėl mamos irgi: kol ji buvo gyva, nelabai kam, be mūsų, ji ir rūpėjo, o kai pasimirė, sulaukė tokio didelio dėmesio“, – kartėlio neslėpė L.Mertinienė.
Vienai iš A.Brazausko dukterų itin keista, kad viena moteris, nuolat per televiziją kalbanti apie Juliją Brazauskienę, jos aplankyti tebuvo atvažiavusi kartą, nors eteryje atrodo, jog bent keturis ar penkis.
A.Brazausko dvynės dukterys iš savo kiemo šiukšlių neneša, todėl jos abi pasiryžusios nekomentuoti nei tėvo, nei mamos, nei antrosios A.Brazausko žmonos Kristinos elgesio. Nėra jos išsakiusios nuomonės ir dėl to, ar priklauso K.Brazauskienei prezidento našlės renta. Tačiau A.Ūsonienė prisipažįsta kaip pilietė galvojanti, kad jeigu yra valstybinis įstatymas, jo reikėtų laikytis.
