Kodėl jogą praktikuojančiai Ievai Zasimauskaitei režisierius liepė sportuoti papildomai? Ko jis tikisi iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų? Ir kodėl pirmųjų repeticijų metu nuskambėjo Šiaurės Korėjos pavadinimas? Apie tai pokalbis su su „Meilė ir Mirtis Veronoje“ režisieriumi Ramūnu Cicėnu.
– Kuris iš „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymų Jums patinka labiausiai?
– Deja, ne visus mačiau. Labiausiai gaila, kad neteko matyti E.Nekrošiaus pastatymų. Kai „Meilė ir mirtis Veronoje“ Jaunimo teatro scenoje pasirodė pirmą kartą, buvau per mažas, o į „Life“ festivaliui atkurtą spektaklį kažkodėl nenuėjau. Bandžiau ieškoti internetinėje erdvėje įrašų, bet, matyt, mano, kaip programišiaus, sugebėjimai ganėtinai riboti...
Manau, kad visi pastatymai skirtingi, bet, aišku, tikiuosi, kad „labiausias“ bus tas, kurį rodysime gruodžio 28–29 dienomis. Tas, kuris kol kas yra tik mano galvoje ir kompiuteryje.
– Būna režisieriai „draugai“, būna režisieriai „tironai“. Būna tie, kurie pasako aktoriui viską, ką šis privalo padaryti, ir tie, kurie verčia pačius rasti personažo raktą. Koks režisierius būsite Jūs?
– Matyt, pavadinčiau save režisieriumi chameleonu. Stengiuosi būti draugiškas su aktoriais, bent jau repeticijų proceso pradžioje. Kitą vertus, esu patyręs, kai tas draugiškumas turi greitai baigtis, nes aktoriai pradeda lipti ant sprando.
Pagal išsilavinimą esu pirmiausia aktorius, po to režisierius, tad mėgstu, kai aktoriams duodama laisvė. Juk tai jiems, o ne režisieriui reikės susitikti su žiūrovu, tad jie ir turi atrasti kelią į jo protą ir širdį. Žinau, ką reiškia vaidinti „dėžutėje“, kai režisierius tau pasako viską: kaip eiti, kur žiūrėti, kaip šypsotis, kaip verkti. Blogiausia, kad tai dažniausiai jaučia ir žiūrovas.
Tad dirbdamas su aktoriais stengiuosi draugauti, padėti jiems, kad pajustų savo personažą, atrastų kelią į jį. Bet, aišku, už kampo stoviu ir su diržu, kad negalvotų, jog viskas čia taip paprasta...
– Romeo ir Džuljeta šį kartą – dainininkai Justinas Jarutis ir Ieva Zasimauskaitė. Ar daug jiems teks dirbti, kad scenoje ne tik dainuotų, bet ir vaidintų?
– Abu labai nori to, ką daro, ir tai yra vertingiausia savybė. Jie geri dainininkai, bet, aišku, nėra pratę vaidinti scenoje. Būtų mano valia – jie ir visi kiti dirbtų po 2 repeticijas per dieną, bet esu realistas ir žinau, kad visi esame užimti žmonės. Kitą vertus, „Meilė ir mirtis Veronoje“ yra legendinis kūrinys, jo negali padaryti tiesiog gerai, turi būti labai gerai. Tad Justui ir Ieva teks sunkiai padirbėti.
Ievai juokais užsiminiau, kad pradėtų papildomai sportuoti, nes jogos čia neužteks. Fizinio krūvio spektaklyje bus nemažai, teks ir lipti, ir kristi, tad ruoštis tam reikia jau dabar.
Kol kas su Justu ir Ieva turėjome tik kelis susitikimus, ir man sunku vertinti, kiek jie, pavyzdžiui, ar turi naivumo. Kai mokėmės, režisierius Rimas Tuminas sakydavo „Tegyvuoja naivumas!“ Aktoriui jis būtinai reikalingas. Tam, kad kaip vaikas patikėtų net ir nesąmoningiausiomis idėjomis. O aš tokias labai mėgstu. Mėgstu aktoriams pasiūlyti nuklysti iš įprasto kelio į priešingą pusę, pažiūrėti, gal ten yra kas gero. O gal ten net ir pasilikti.
– Vaizdo klipe iš pirmųjų repeticijų galima išgirsti Jus kažką sakant apie Šiaurės Korėją. Marinsite aktorius badu ar liepsite dirbti nuo pirmadienio iki sekmadienio po 12 valandų per parą?
– Sakiau, kad scenoje aš norėčiau sinchroniškumo – tokio absoliutaus, kaip Šiaurės Korėjos palaikymo komandos olimpinėse žaidynėse ar jų kariniuose paraduose. Tą, kai nufilmavo, ir bandžiau paaiškinti. Sinchronas turės būti visko – šviesų, garsų, aktorių, masinių scenų dalyvių. O tam pasiekti reikės muštro ir repeticijų. Amen.
