Nenutuokia, kada ir kur įsigijo
Žvilgtelėjus į Kazimiero lagaminėlį būtų galima pagalvoti, kad jis pragyveno ilgus ir itin gražius metus – kiekvienas kampukas, užrašas ir rankena mena po nedidelę istoriją. Visgi realybė visiškai kitokia, nes juokdamasis bardas 15min sako, kad jis net pats neprisimena, kada ir kur įsigijo šį, kaip mėgsta pats vadinti, čemodanėlį.
-
Verslą į bardo karjerą iškeitęs Kazimieras Jakutis: „Reikia sekti paskui svajones“
-
„Lono“ įkūrėjas, muzikantas, vietos keistuolis K.Jakutis: „Per gyvenimą buvo visko, net galvojau, kad bankrutuosiu“
-
Pusvelčiui apleistą sodybą Pagulbyje įsigijęs K.Jakutis ją pavertė poezijos „atlaidų“ ir įkvėpimo vieta
„Aš labai senas, man jau 61-eri, tai ne viską atsimenu. Manau, kad čia yra tarybinių laikų čemodanėlis. Yra keli variantai, kaip jis pas mane atsirado. Vienas iš jų – anksčiau važinėjau po senas sodybas, įsigydavau įvairių senų daiktų ir gal tarp jų buvo ir jis.
O gal žmonės, kurie pas mane lankėsi muzikos atlaiduose Pagulbyje, atvežė kaip dovaną, nes žinojo, kad man patinka senienos. Galbūt taip jis ir atsirado pas mane. Vargu ar pats jį pirkau“, – nusikėlęs į praeitį svarsto Kazimieras.
Ir nors atsiradimo istorijos jis neprisimena, tačiau puikiai žino, kur šis itin vertingas daiktas kartu su juo keliavo. Pasirodo, jis buvo jo koncertų bendražygis, o ir puikiai atliko kitas paskirtis.
„Jis buvo mano koncertinis atributas, nes jame sudėta mano brangi kūryba. Šalia jo būdavo ir 9 žibintai, iš kurių vienas buvo išskirtinis. Scenoje statydavau du didelius čemodanus, o ant jų viršaus šis čemodanėlis ir toks gražus, senovinis bei natūralia žvake degantis žibintas. Dabar panašiai viskas vyksta, bet gal ne visada pasiimu visus daiktus, nes tiesiog tingiu“, – juokiasi bardas.
Be to, šis vertingas lagaminas turi ir išskirtinį savo bruožą – ant jo užrašyti Kazimiero dainos žodžiai. Vyras sako, kad per daug tuo metu negalvojęs ir specialiai nesirinkęs, kurie žodžiai jam geriau ant lagamino tiktų. Tiesiog ėmė ir užrašė.
„Aš juos užrašiau tik po kažkiek laiko. Galbūt taip padariau, kad čemodanėlis man būtų artimesnis, tokiu būdu jį įprasminau. Nebūčiau rašęs dainų žodžių, kurie nėra mano, o užrašiau būtent savo dainos“, – apie tai, kodėl ant lagamino atsirado žodžiai, paaiškina muzikantas.
Daugiau nei po 5 metų – atradimas muziejuje
Vis dėlto su šiuo bendražygiu bardui kuriam laikui teko atsisveikinti. Žinoma, tai įvyko ne dėl paties K.Jakučio noro, o dėl nekalto neapdairumo – po vieno koncerto vyras jį netyčia paliko.
„Užmarštis – kone mano stiprioji pusė. Dabar mano čemodanėlis guli automobilyje, todėl bandysiu neprarasti, nes užtenka ir vieno karto. Jis dabar man tapo net brangesnis. Pragyveno svetimą gyvenimą gal kokius penkerius metus, kaip tik tuo metu, kai atsirado eurai“, – jausmingai lyg apie artimą draugą kalba bardas.
O kur visą šį laiką lagaminas buvo? Pasirodo, prižiūrėtas ir mylimas jis buvo A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Ir pakliuvo į Kazimiero ilgamečio pažįstamo Antano Verbicko rankas.
„Muziejus anksčiau turėjo kitas patalpas, dažnai užeidavau, o muziejininkai visada būdavo sušalę, nes pastatas nešildomas, statytas tarybiniais laikas. Dabar jau jie įsirengę naujas patalpas, kur šilta. Tai ką tu. Kaip tik tada, kai kraustėsi, ir rado tą čemodanėlį. Man nuostabiausia, kad viduje liko mano dainų CD, DVD, relikvinis žvakigalis ir piniginė su viduje esančiais gal 190 eurų“, – pasakoja jis.
Pametęs savo seną draugą, Kazimieras įsigijo naują. Vis dėlto šis nebuvo toks mielas ir širdžiai artimas, todėl naujojo lagaminėlio jam nepavyko prisijaukinti.
„Jis buvo pirktas iš krautuvės, gal atvežtas iš Azijos šalių. Aišku, daug gražesnis, bet ne toks mielas. Labai džiaugiuosi, kad Antanas mano čemodanėlį atitempė man pas jį užėjus. Sako – yra čia toks daiktas“, – šypsodamasis sako bardas.
Dabar čemodanėlio istoriją žino bene didžioji Kazimiero gerbėjų dalis. Kai kurie apie tai prabilo visai neseniai buvusiame koncerte Ignalinoje. O vienas iš ištikimiausių gerbėjų net paprašė, ar gali nusipirkti vieną iš lagamine esančių CD diskų.
„Vienas žmogus priėjo ir labai mane pamalonino, kai atsinešė visą sąrašą mano išleistos kūrybos kompaktinių diskų. Buvo surašyti pavadinimai, DVD ir dar dvi išleistos knygos. Tame sąraše buvo ir tai, ko jis dar neturi, todėl paklausė, ar galėtų įsigyti, nes kaip tik turėjau paskutines dvi, kurių jam reikėjo. O ir apie čemodanėlį sakė žinąs“, – nusijuokė Kazimieras.
Buvo ir daugiau pamestų daiktų
Ir jei galvojate, kad tai vienintelis daiktas, kuris buvo dingęs iš bardo akiračio, tai labai klystate – panašu, kad taip buvo nutikę ir anksčiau. Iš pradžių su mylimomis durimis, o vėliau su kitais jam brangiais daiktais.
„Kiekvienas jų turi savo šilumą. Man labai mielos tėviškės gonkų durys, kurios koncertuose man stovi už nugaros. Kažkada jas pats pagaminau, o tėtis išmetė į patvartę.
Paskui jas išsitraukiau, išvaliau baloje ir iki dabar vežiojuosi su savimi. Jos mane saugo ir padrąsina, suteikia energijos, jėgų“, – nuoširdžiai kalba Kazimieras.
Bardui širdį sušildo ir jau anksčiau paminėti žibintai. Tačiau su jais buvo nutikusių ir nemalonių incidentų – štai buvo kartų, kai jie užsidegdavo.
„Ant jų statau žvakutes, kurios koncerto metu šviečia ir šildo. Tačiau žibintai mediniai, tai buvo užsidegę ne kartą. Dūmai rūko“, – prisimena jis.
Vis dėlto po šių įvykių bei neapdairiai paliktų daiktų, K.Jakutis prisižada, kad daugiau iš savo akiračio daiktų nepames.
