– Vincentai, visų pirma norisi paklausti, kaip apskritai atsirado susidomėjimas muzika?
– Na, ganėtinai įdomiai. Tiesiog prisėdau prie kompiuterio ir ėmiau klausytis įvairios gatvės muzikos. Labai susidomėjau muzikos atsiradimo procesu: nuo prodiuserio stalo iki žmonių ausų. Pabandžiau padaryti viską pats ir įsimylėjau tą procesą, kad iš nieko galima sukurti dainą.
– Kas buvo tavo kuriamos muzikos pirmasis gerbėjas ir palaikytojas?
– Sakyčiau, kad šeima. Apskritai šeimos nariai pirmiausia mano muziką išgirdo ir palaikė, sakydami, kad galiu siekti savo svajonės.
– Kalbant apie šeimą, abu tavo tėvai, Laisvė ir Vytaras Radzevičiai, yra gerai žinomi žurnalistai. Ar buvo minčių sekti jų pėdomis?
– Tėvai paliko labai didelį pėdsaką tiek žurnalistikoje, tiek televizijoje, o aš norėjau pabandyti eiti kitu keliu. Per visus laikus giminėje nebuvo nė vieno, kuris ėjo muzikos keliu. Pagalvojau, kad gal visai prikolas būtų.
– Labai smagu girdėti, kad tėvų reakcijos buvo teigiamos. Šeimos palaikymas apskritai yra svarbus. O kodėl pasirinkai būtent šį muzikos stilių?
– Kai man buvo kokie aštuoneri metai, tėtis parodė repą, o tiksliau – Eminemo muziką. Nuo tada įsimylėjau tą lyrics'izmą, tuos trankius beatus, kai dreba visa mašina jos klausant.
Pasirinkau tą stilių dėl energetikos, dėl idėjos, kurią galiu perteikti. Sakoma, kad hip hopas yra naujasis punk rokas. Manau, kad visam jaunimui norisi eiti prieš sistemą.
Vinnie Jones x Nuestra – Bullseye
– O ar gauni iš tėvų kokių nors pastabų ar patarimų?
– Iš tėčio – nelabai, nes jis yra klausytojas ir mato tik galutinį produktą. Jis nežino, kaip paaiškinti, ką pakeisti, todėl nekomentuoja. Gal, jei žinotų, pakritikuotų.
Dažniausiai kritiką išsako mama. Ji pataria, ką padaryti, kad tekstai skambėtų geriau.
– Ar jau esi koncertavęs su savo dainomis gyvai?
– Buvo keli koncertai, nepasakyčiau, kad labai dideli, labiau pasižaidimai. Su draugais susiorganizavome pasigrojimo vietą ir koncertavome. Nebuvo daug žmonių – iki šimto. Bet vis tiek buvo smagi patirtis.
– Tai pamažu auginsi savo klausytojų auditoriją, o kartu su ja – koncertų dydį. Tiesa?
– Taip, tai vienas iš pagrindinių tikslų.
– Neseniai įstojai į Juozo Gruodžio konservatoriją. Kuo mokymasis ten skiriasi nuo mokyklos, kurioje mokeisi prieš tai?
– Skiriasi atmosfera: visi šiek tiek, sakykime, išplaukę, visi siekia savo svajonių. Labai jaučiasi motyvacija, kadangi dauguma atėjo ten mokytis savo noru.
– Ten mokaisi garso režisūros, prodiusavimo. Ar gautas žinias jau pritaikai kūryboje?
– Tikrai taip. Nors dar tik mokslo metų pradžia, bet jau daug ko išmokau naujo, ką galiu panaudoti savo muzikoje.
– Apskritai, ar galvoji, kokiu atlikėju norėtum būti? Galbūt jau įsivardijai sau?
– Jeigu atvirai, tai nelabai. Manau, kad kiekvieno kūrėjo kelias yra surasti tai, ko jis nori, ir įgyvendinti.
Labiausiai norėčiau sugalvoti naują žanrą ar jų miksą.
– Sakyčiau, didelis tikslas. Beje, sakei, kad norėtum pritraukti daugiau klausytojų į savo koncertus. Ką esi pasiruošęs dėl to padaryti?
– Manau, esu pasiruošęs padaryti viską: įdėti pakankamai darbo ir stengtis.
– O ar turi kokių nors svajonių bendradarbiauti su kitais atlikėjais?
– Žinoma, vadinamajame muzikos pogrindyje yra daug jaunų atlikėjų. Turiu nedidelę žmonių grupelę, su kuriais muzikuoju, kuriu dėl smagumo. Mes vieni kitus kritikuojame, klausomės naujos kūrybos ir diskutuojame, ką galime padaryti geriau.
O šiaip norėčiau bendrauti su užsienio atlikėjais, labiausiai – Amerikos. Ten mano svajonių bendradarbiavimai.
Savo end-game, galutiniame taške, norėčiau kurti tik angliškai ir leisti muziką Vakarų rinkai. Bet, be abejo, norint patekti ten, pirmiausia reikia įsitvirtinti Lietuvoje.
Aš noriu pragyventi iš savo muzikos, o Lietuvoje tai padaryti sunku, nežinau kūrėjų, kurie gyvena iš gatvės muzikos. Štai kodėl dažnai pagalvoju apie karjerą Vakaruose. Tai ambicinga, bet argi ne įdomu?
