Humanitarinę pagalbą Ukrainai teikianti grupelė lietuvaičių atvažiavę į Lvivą susitinka su Andrejumi, vietiniu vertėju ir gidu. Pernakvoja ir kitą dieną važiuoja į Ivano Frankivską atiduoti ir išrūšiuoti humanitarinę paramą. Čia visi nusprendžia aplankyti žaliuoju Ukrainos perlu pramintus Karpatus ir praskaidrinti nuotaiką huculams – Ukrainos Karpatų kalnų vietos gyventojams.
Prieš karą jie džiaugėsi turistais iš Europos ir pačios Ukrainos. Dabar jaukių kaimelių gatvės ištuštėjusios, tvyro slogi nuotaika. Visgi, iš huculų moterų galima pasisemti nepalaužiamios tvirtybės. Net užgriuvus negandoms, kaustant kasdienei baimei jos margina kiaušinius ir su šypsena pasakoja lietuviams apie Velykų tradicijas.
„Sunkiausia kelionės dalis – moteryčių namo paieška. Neturime nei koordinačių, nei krypties. Kartu keliaujantis ukrainietis gidas tepasako, jog ieškosime žalio namelio su baltu stogu“, – pasakoja Matas.
Vilties teikiantys vietiniai pirštu baksteli į kalno viršūnę. Namukas, kurio lietuviai ieško, yra būtent ten.
„Kylame. Kelias darosi sunkiau pravažiuojamas. Praeiviai į mus žiūri lyg į bepročius, o lietuvis gidas – Svajūnas Paukštaitis – nervinasi, kad sugesime taip ir nepasiekę tikslo. Nevalingai šypsausi, žvelgiu pro langą, galvoje sukasi Alfredo Tenysono poemos žodžiai „stengtis, ieškoti, surasti ir nepasiduoti”. Staiga automobilis trukteli, sustoja. Likusią kelio atkarpą eisime pėščiomis.“
Pasiėmę tik reikalingiausius daiktus, lietuviai žygiuoja ieškodami laukiančių vietinių. Gerai, kad teritorija nedidelė, po penkių minučių tolumoje turistai išvysta namelį baltu stogu.
„Nusileidus nuo kalno per išmatomis tręštą lauką mus pasitinka mažas šunelis. Priartėjus prie namelio, tapduryje moja skarele pasipuošusi dailaus veido moteris. Atvykome!” – istoriją seka Matas.
Jaunesnioji margučių dažymo ekspertė Galia Lucak maloniai pakviečia svečius užeiti, parodo kelią į didesnį namą, kuriame svečių laukia Lindiuk Anna Alekseivna – Galios mama. Senos statybos mediniame name lietuviai meta purvinus batus į šalį, moterys jiems išdalija šlepetes.
„Kambaryje, kuriame marginsime kiaušinius, visos indaujos nukrautos ryškiais kiaušiniais. Įvairiausių dydžių, spalvų. Tarp krištolo indų – momentiniu aparatu darytos nuotraukos. Kadaise žmonės čia plaukė iš įvairiausių šalių. Per langus matosi Karpatų kalnai, kaimo namų stogeliai. Galėtum panirti į ramybės jūrą, bet pažadina kartas nuo karto pasigirstančios oro pavojaus sirenos.“
Moterys apstoja lietuvius ir pasakoja, ką gi suplanavusios. „Kiaušinių puošimo tradicija slavų kultūroje atsirado dar pagonybės laikais. Iki šiol naudojama dažymo technologija, anot huculų moterų, ne tokia jau sudėtinga. Kaitinamame puoduke – bičių vaškas. Čia jis išlieka skystas. Moterys naudoja nevirtą kiaušinį arbą tuščią – pradūrusios galuose skylutes išpučia jo turinį. Jas uždengia trupučiu vaško, kad dažai nesubėgtų į vidų. Tradiciškai naudojamas šviežias kiaušinis, mat kartais koks pastovėjęs prisikaupia dujų ir gali įtrūkti. Moterys sako, kad prieš dažant kiaušinį reikia gerai apžiūrėti – kad nebūtų įtrūkimų ir dėmių. Piešti vašku pradedama nuo tų vietų, kurios turėtų likti baltos. Piešiama plonais pagaliukais. Tada dengiama pasirinkta spalva. Tradicinės ukrainiečiu huculų spalvos – balta, geltona, oranžinė, raudona ir juoda.“
Padengę kiaušinius vašku, lietuviai palieka juos profesionalėms. „Kiaušinį jos nardina į juodą spalvą. Mirko, kad dažai įsigertų. Vieną po kito pakaitina atviroje liepsnoje ir nutrina. Yra daug būdų pašalinti vašką, tačiau mūsų mokytoja ramiai kaitina kiaušinį žvakės liepsnoje ir ranka braukia vašką. Nuostabu!“
Anot fotografo, Karpatų gyventojos kiaušinių dažymui naudoja anilininius dažus, jų marginimo motyvai – patys įvairiausi. Geometriniai piešiniai, bažnyčios, gėlės, gyvūnai, trumpos istorijos, Kalėdų seneliai, vaisiai, paukščiai, žuvys, žalčiai.
„Ko tik nepamatysi. Kiekviena spalva čia turi savo simboliką. Mitais apipintos tradicijos vėl prigyja, kai priešas trypia gimtą žemę, kai kyla pavojus senosioms ukrainiečių huculų tradicijoms. Yra daug istorijų, kada pradėta marginti kiaušinius, bet tiksli data – nežinoma. Po Velykų kiaušiniai yra sutrinami. Jų lukštai sušeriami gyvuliams, kad augtų tvirtesni, arba sėjama žemė, kad derlius būtų dosnesnis.“
Grupė lietuvių ukrainietes palieka nusipirkusi vaško, pora medinių piešimo instrumentų. „Atsiglebėsčiuojame ir keliaujame į automobilį. Šie momentai – kaip durklas į krūtinę. Nedaug dar pasaulio mačiau, bet čia ištartas „iki pasimatymo” nuskamba baugiai. Nepavadinsiu to melu, nes tikiu... atsisuku ir padarau nuotrauką. Žvilgsniu ir mostelėjimu atsisveikinu...“
Fotogalerija:
