Vyriškumo temą po padidinančiu stiklu dedančių šokio vakarų idėja kilo planuojant turo po regionus programą. „Nuepiko“ šokio trupėje šiuo metu šoka tik vyrai, iš Šeiko šokio teatro repertuaro į kelionę po regionus atrinktas monospektaklis „Paženklintas“ – asmeniškas ir jautrus choreografo ir šokėjo Nielso Claeso kūrinys. Taigi scenoje – vien vyrai.
„Niekada per tai nemąstau – kas yra vyriškas ar moteriškas šokis, šokis juk visų pirma yra komunikacija ir svarbiausia ar mūsų temos kalba žiūrovams“, – pasakojo vienas iš „Nuepiko“ įkūrėjų, šokėjas ir choreografas Marius Pinigis.
Bet kai scenoje vien vyrai, klausimas apie šokančius vyrus ir vyrišką šokį kyla natūraliai. Šokėjo nuomone, pirmiausia vyriškumo tema spektaklių žiūrovams skleisis būtent per fizinę plotmę:
„Kiekvienas iš šokėjų turime unikalias fizines savybes, esame fiziškai išraiškingi žmonės ir čia kalbu ne tik apie raumenis. Gal ir atrodys, kad scenoje juda plastiški herakliai, bet tuo pat metu visuose spektakliuose yra jautrumo, pažeidžiamumo, trapumo.“
Anot M.Pinigio, žiūrovai gaus iš pažiūros viena kitai prieštaraujančias dėlionės dalis, bet jos visos puikiai sulimpa mėginant apibūdinti vyriškumą.
Dėlionės detalės prieštaringos tik dėl vis dar gajos stereotipų visumos, per kurią įvardijamos vyriškos ar moteriškos savybės.
„Dažnai vyriškumas matomas labai vienpusiškai. O šokis dar ir gana stigmatizuota veikla – iki šiol nuskamba, kad esą jis tik moterims ar homoseksualams“, – kalbėjo Nielsas Claesas.
Tradiciškai nusistovėjęs vyro vaizdinys nesuderinamas su jautrumu, emocionalumu, net jei šiuolaikinėje visuomenėje jau suprantama emocinio intelekto svarba, populiarioje vartosenoje vis dar galima išgirsti „vyrai neverkia“.
„Šokis ir visi scenos menai iš esmės yra visuomenės atspindys. Tai atviras ir jautrus laukas, žmonės jame jaučiasi galintys būti atviri, beje, šokyje atvirumas net reikalingas kūrybiniame procese, tuo tarpu kitose profesinėse terpėse jis nėra toks svarbus“, – ypatingas šokio erdvės aplinkybes minėjo N.Claesas, pasak jo, gal tai ir yra vien priežasčių, kodėl šokis stigmatizuojamas, nėra laikomas vyrišku užsiėmimu.
„Ypač didelis spaudimas heteroseksualiems šokėjams – jie gėjai, ar ką? Ne, jie tiesiog jautrūs, su savo emocijomis turintys ryšį žmonės, o iš kitos pusės šokėjai yra hiper-vyriški. Labai gražu žiūrėti, kaip jie kovoja su ta stigma tiesiog būdami savimi. M.Pinigis dalinasi suvokimą ir atvirumą skatinančia idėja, kad nereikia savęs įsprausti į kažkokią dėžutę, kad būdamas jautrus taip pat išlieki vyriškas. Turo spektakliuose žiūrovai matys nepaprastai stiprius, bet kartu ir švelnius vyrus“, – apibendrino N.Claesas.
Šilutės, Telšių, Plungės ir Žagarės miestų publika turės galimybę vieną po kito peržiūrėti du šokio spektaklius. „Nuepiko“ į gastroles veža du spektaklius, „Pakankamas atstumas“ ir „Niekur, bet ne čia“, Šeiko šokio teatrą atstovauja monospektaklis „Paženklintas“. Proga iškart pamatyti du spektaklius praturtina vakaro patirtį ir per interpretacijas, natūraliai atsirandančias lyginant skirtingus pasirodymus.
„Mano solo pasirodymas „Paženklintas“ yra apie vienatvę, taigi pirmiausia žiūrovai matys vidinę žmogaus kelionę, o vėliau arba dviejų žmonių santykį ar žmonių grupės kelionę visuomenės ribose. Visi trys spektakliai turi socialinę tematiką, visus tris jungia tai, kad juose atsiskleidžia visuomenės problemos, juose kalbama apie ryšį ir emocijas, apie paieškas“, – spektaklius kaip susisiekiančius įvardijo N.Claesas.
Jį papildęs M.Pinigis atviravo, kad jam pačiam smalsu, kokios sąsajos žiūrovams gims žiūrint spektaklių duetus.
„Galima palyginti su apsilankymų paveikslų galerijoje – turint bendrą vardiklį natūraliai pradedi kurti sąsajas. Taigi, pas mus šoka vyrai ir per vakarą parodome po du spektaklius. Specialiai nieko neprogramavome, vieną vakarą vienoks dviejų spektaklių derinys, kitą – kitoks, tai daugiausia diktavo to miesto turimos erdvės specifika. Man pačiam smalsu, kaip tie spektakliai susieis. Idėjine prasme jie susisiekia ir nors pasižymi labai skirtingais atspalviais, visi kalba apie tapatybę ir santykį su aplinkiniais.
Tik tas santykis kaskart skirtingas: toksiškas, bendradarbiavimo, išreiškiantis galios ar pasidavimo poziciją. Privalumas matyti iškart du spektaklius – vieną ir kitą lygini per jų tematiką, labiau perskaitai juos, nes atsiranda papildomas kontekstas. Spektakliai vienas kitą papildo ir praplečia.“
Spektaklį „Paženklintas“, N.Claesas kūrė remdamasis asmenine patirtimi, jis atveria opią visuomenės problemą – patyčias ir jų poveikį. Kūrėjas pabrėžia – skausmingų patirčių įspaudas lieka atmintyje, kūne, pasirinkimuose ir ilgainiui tampa vidiniu kalėjimu.
Spektaklyje atskleidžiamos skirtingos būsenos, kurias per gyvenimą patiria patyčias išgyvenęs žmogus. Paskutinė iš jų – priėmimas, galintis pažadinti norą dalintis patirtimi ir skatinti visuomenės sąmoningumą. Spektaklio idėjos sumanytojas ir įgyvendintojas, pasakojo, kad po kiekvieno pasirodymo jį susiranda savo patirtimis norintys pasidalinti žiūrovai.
„Jie rašo apie tai, kad tai juos palietė, kad kažką panašaus išgyveno. Man tai svarbu. Noriu, kad žmonės mąstytų, kad suprastų, jog net jei pats nesi skriaudikas, bet matai, kad šalia kažkas vyksta negerai – reaguoti. Man smagu, kad galiu dalintis, ir bent jau man atrodo, kad tai yra svarbu. Džiaugiuosi kad tai darau“, – apibendrino N.Claesas.
Naujausias „Nuepiko“ spektaklio „Niekur, bet ne čia“ centre – žmogus ir kasdienės jo transformacijos, žmogiškosios prigimties ribotumas ir neišmatuojamas noras pažinti save bei pasaulį. Tai spektaklis apie autentiškumo, kūrybiškumo ir vidinio savęs paieškas. Šis spektaklio ištakos – airių tapytojo Francis Bacono tapyba, unikalia raiška garsėjęs menininkas, Antrojo Pasaulinio karo metraštininkas, savo darbuose vaizdavo sumaitotus, deformuotus žmonių kūnus, skausmo ir baimės perkreiptus veidus. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tampa ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ ašimi.
Dar vienas šokio vakarų dalyvis – „Nuepiko“ spektaklis, „Pakankamas atstumas“ įtraukia į per judesį vykstantį dviejų kūnų ir asmenybių dialogą apie tai, kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį: betarpiškumą ir atsiribojimą, priklausomybę ir išsilaisvinimą, visa apimantį dualumą, kuriame ryšys neįmanomas be atstumo, o atstumas gimsta ryšyje. Šokio spektaklis žiūrovus kviečia į savirefleksijos erdvę, nepiršdamas atsakymų ir keldamas klausimą, kaip didžiulio socialinio triukšmo laike išlaikyti mus bei mūsų santykius kuriantį, auginantį, o ne griaunantį atstumą.
M. Pinigis minėjo, kad šiuolaikinio šokio sklaida regione jam labai svarbi veikla jau ne vienus metus, lygiai taip pat ir Šeiko šokio teatras pakankamai dažnai keliauja į kitus Lietuvos miestus.
„Su sklaida regionuose dirbame tikrai seniai, didmiesčiuose savo spektaklių rodome net mažiau nei regione“, – sakė M.Pinigis. – „Važiuodami į kitus miestus, esame išsikėlę sau nuostatą, kad nesvarbu, kur važiuojame, specialiai neparinkinėjame lengvesnio ar paprastesnio turinio. Mums svarbu išlaikyti turinio kokybę. Tikiu, kad nepriklausomai nuo savo gyvenamos vietos žiūrovas turi turėti vienodą prieigą prie meno kaip ir didmiesčių gyventojai. Gal kompleksiškesnis kūrinys ir gali išgąsdinti, bet tokia yra realybė. Jei vežtume supaprastintą turinį – tai jau neatspindės realybės ir nebus lygybės.“
Savo ruožtu, N.Claesas tikino, kad siekiant pritraukti žmones į šiuolaikinio šokio spektaklius per eilę metų nuveikta tikrai nemažai:
„Nuostabu, kai žmonės ateina į spektaklius, tai reiškia, kad jiems įdomu sužinoti kažką naujo, praturtinti save ir net jei jiems nepatiks, vis tiek gerai, svarbu, kad bandė. Ne kiekvienas spektaklis patinka kiekvienam, tai normalu. Iš apsilankymų kituose miestuose dažniausiai parsivežu geras patirtis: jei kažkas nepatinka – žmonės to taip nesureikšmina kaip dideliame mieste ir nekaltina tavęs dėl to, o jei patinka – ateina pasikalbėti, pasidalinti ir tai – nuostabu. Manau, kad tai, ką atvešime, tikrai prieinama įvairioms auditorijoms. Siekiame, kad kiekvienas kažką sau rastų mūsų kūriniuose.“
