Darau viską, kas tik įmanoma, kad tik būtų gerai, verčiuosi per save. Pažadėjau pats sau, jog man reikia būti kitokiu žmogumi. Labai branginu savo draugę, esu nuo jos priklausomas ir jai atsidavęs, tačiau nesuprantu, kur dingo jos dėmesys, rūpestingumas? Jausmai kažkur pasislėpė, kartais abejoju, ar jos meilė man dar gyva... Gal viskas baigta, gal esu tik tam, kad būčiau, kol atsiras tinkamas partneris?
Gal laikas, atsisveikinti su ją, su savo gyvenimo meile, nors ir neįsivaizduoju gyvenimo, savo svajonių įgyvendinimo be savo princesės... Kas kartą bandau su ja pasikalbėti, bet ji tų pokalbių vengia, sako, kad ją tai nervina, kad ji nemėgsta kalbėti apie santykius... Neketinu ir nežadu pasiduoti, bus kaip bus. Mano meilė nedingsta... Pagarbiai, Ernestas
Sveikas, Ernestai,
Savo laiške rašai, kad jautiesi nebemylimas, nesupranti, kodėl tavo santykiai su mergina stringa, tačiau aiškaus klausimo nepateiki. Tad aš savo ruožtu tiesiog pasidalinsiu su tavimi tuo, kaip matau tavo aprašytą situaciją.
Ernestai, nežinau kokio esi amžiaus ir kiek jau patyrei gyvenime, tačiau iš to, kaip rašai, susidaro įspūdis, kad esi dar labai jaunas, ir labai idealizuoji šiuos savo santykius. „Gyvenimo meile“ ko gero galima vadinti žmogų, kuris buvo su tavimi ilgą gyvenimo tarsnį, kuris tave mylėjo, o tu mylėjai jį, o judu esate kartu tik nepilnus pusę metų. Nieko neįprasta, kad mergina pabuvusi su tavimi kurį laiką, pažinusi tave iš arčiau, gali pakeisti savas nuostatas, gali pasikeisti jos jausmai tau.
Gali būti, jog esi rūpestingas, kantrus ir atsidavęs – tai puikios savybės, tačiau gal tavo merginai jos visiškai nesvarbios? Tu ne riestainis, neturėtum rangytis ir vyniotis, kad taptum toks, kuris būtų patogus draugei. Pokyčiai dėl kitų brangiai kainuos – anksčiau ar vėliau yla iš maišo išlįs – jausmai, mintys, svajonės, būsenos, kurias slėpsi nuo savęs, vien tam, kad būtum mylimas, ilgainiui pradės reikštis kaip nepasitenkinimas, susierzinimas, depresija ar įvairios kūno ligos.
Tu ne riestainis, neturėtum rangytis ir vyniotis, kad taptum toks, kuris būtų patogus draugei.
Mylėti ir būti mylimi norime kiekvienas, tačiau reiktų pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs. Taip, banalu, nuvalkiota ir primityvu, tačiau pačių tikriausia tiesa. Ernestai, tu savęs kol kas dar neišmokai mylėti, nes esi santykiuose su mergina, kuriai jūsų santykiai nerūpi.
Tu dėl jos stengiesi, tačiau ji apie jus kalbėtis nenori. Neatrodo, kad jai rūpėtum. Greičiau atvirkščiai, susidaro įspūdis, kad esi jai neįdomus, nesvarbus, ji tave atstumia, nevertina, negerbia. Galbūt taip atsitiko todėl, kad tu neturi savęs, praradai orumą ir esi tarsi koks pasiklojęs kilimėlis jai po kojomis.
Taigi, akivaizdu, kad tu nepriimi savęs tokio, koks esi, laužai save, vertiesi per galvą ir bandai tempti save už ausų iki kažkokio įsivaizduojamo idealo, kuris tiktų, patiktų tavo dievaitei. Tu turi įtikti, atitikti, įrodyti, kad esi vertas jos, išpaikintos karalaitės, meilės. O kur gi yra tavo meilė sau?
Kodėl ji pasakų princesė?
Dar vienas dalykas, kuris labai atkreipia dėmesį tavo laiške – kaip tu idealizuoji savo partnerę, kaip apie ją kalbi. Ji – tarsi pasakų princesė, kuriai tarnauji, ir jei tik ji susimylės ir leis tau būti su ja, leis jai pataikauti ir ją mylėti, taip viskas ir bus. Tačiau jei ji sugalvos, kad jai tai nesvarbu, o iš tavo laiško taip ir atrodo, ji elgsis taip, kaip jai tinkamiausia. O tu... toliau lauksi jos dėmesio ir meilės? Ar nemanai, kad tai nesąžininga tavo atžvilgiu?
Jei tau iškyla tokios abejonės, kad esi tik tarpo užpildytojas (nes šiuo metu nieko nepasitaikė geriau), gal jos nėra be pagrindo? Mergina tave akivaizdžiai atmeta, sako, kad ją nervina tavo būgštavimai, tai, kas tau yra svarbu ir rūpi ( t.y. kad tu ją nervini savo nuolatiniais klausimais), o tu vis tiek myli. O ką gi daro ji, kad būtų gerai? Koks jos indėlis į jūsų santykius: gal vertinti tai, koks tu netikęs arba nusipelnęs? Gal tau atrodo, kad viskas priklauso tik nuo tavęs, ir visą atsakomybę už santykius neši tik tu, todėl greičiausiai esi nepakankamai geras, tinkamas, kad ji atšalo?
Kodėl taip savęs nevertini ir kieno gi meilės anksčiau tu turėjai nusipelnyti, kas tave atstumdavo ir už ką prisiimdavai visą atsakomybę? Kaip manai, kodėl į dabartinius savo santykius atsineši tokį elgesio modelį? Iš kur ateina manymas, kad esi vertingas, geras, nusipelnai meilės ir pagarbos tik tada, kai esi paklusnus ir atspėji kitų lūkesčius?
Dažnai taip nutinka vaikui, kuris patiria emocinį/fizinį smurtą ar abejingumą iš savo tėvų. Jam per daug skaudu suvokti realybę ir kur kas lengviau galvoti, jog jis yra blogas, kaltas, kad su juo taip elgiasi tėvai, vadinasi, jis nepakankamai stengiasi, kad jį mylėtų ir turėtų pasistengti dar labiau.
Rašai, kad esi priklausomas nuo savo mylimosios, akivaizdu, kad tai nėra lygiavertis, sveikas santykis, kuriame dalyvauja dvi atskiros asmenybės. Greičiausiai į ją projektuoji mamą (nebūtinai realią savo mamą, bet įsivaizduojamą gerą mamą), kurios tau taip trūksta.
Kiek dar žeminsies ir leisi save skaudinti?
Kiek dar žadi įrodinėti, kad esi vertas? Ar supranti, kad tavo pastangos yra desperatiškos, apgailėtinos? Ar tikrai manai, kad tavo šuniškas atsidavimas gali kažką pakeisti?
Ernestai, tikiu, kad gali rasti gerokai tau tinkamesnę merginą, kuri tave mylėtų ir atsilygintų tokiu pačiu dėmesiu ir rūpesčiu, kokį rodai jai. Svarbiausia prisimink – santykiuose stenkis išlikti savimi, kurk juos lygiavertės partnerystės pagrindu ir pirmiausia mylėk save!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
