Tas nusivylimas nutiko rudeni. Ji tikėdama norėjo kardinaliai pakeisti gyvenimą, bet... Tikriausiai nuo šių išgyvenimų ją ištiko panikos priepuolis labai išgąsdinęs dukrą ir mane. Tuo metu ji studijavo. Mokslas irgi neteikė džiaugsmo, nes suklydo pasirinkdama, mokėsi nemėgstamą dalyką. Aš ją palaikiau. Nepykau, kai nutarė nebesimokyti. Dukra jautė emocinį išsekimą. Atsiskaitė su kolegija ir grįžo namo. Dabar tokia situacija: keletą dienų – nenoras keltis iš lovos, apatija viskam, kas aplinkui. Mano manymu, dukra supanikavo. Nusivylė tikėjimu, mokslais ir jaučiasi prislėgta. Nei darbo, nei tikėjimo, nei mėgstamo užsiėmimo. Aš taip pat pergyvenu, kad kokia depresija nepristotų... Pasitarus su gydytoja, minimaliai naudojam silpnus raminamuosius. Ramybė, pasivaikščiojimai, sportas... Savijauta kiek gerėja. Ką patartumėt šiuo mūsų atveju? Raminta
Labas, Raminta,
Ačiū, kad parašei, kad kreipeisi pagalbos. Tavo nerimas iš tikrųjų pagrįstas – iš simptomų, kuriuos aprašai, tavo dukrai yra prasidėjusi depresija. Taip rašydama nenoriu gąsdinti ar bauginti – depresija nėra blogis, jei su ja tinkamai tvarkomasi.
Depresija nekyla be priežasties – tai skausmingų bei traumuojančių įvykių, atsivejančių mus iš praeities, rezultatas. Tavo dukros atveju, tai neišjaustas sielvartas dėl vaikystėje įvykusių skaudžių bei traumuojančių įvykių, kuriuos šiandien priminė jos gyvenime vykstantys dalykai.
Pažvelkime kartu, kas gi iššaukė dukros sielvartą. Rašai, kad prieš kelis metus ji pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės religijoje, pasinėrė į ją kartu su savo tėvu, žmogumi, su kuriuo išsiskyrėte. Žmonės nepasineria į religiją šiaip sau – kad taip atsitiktų, jų gyvenime jiems turi kažko labai trūkti. Ko gero, tavo dukrai trūko artimo ryšio su tėvu, ir ji, pasiduodama tėvo įtakai, tikėjosi tą ryšį su juo užmegzti, žinoma, būdama tokia, kokia tėvas ją norėtų matyti – fanatiškai tikinti.
Tai nėra naujiena – vaikai, negaudami tinkamo dėmesio ir bendravimo iš tėvų, dažnai visom išgalėm stengiasi tapti tokiais, kokius juos nori matyti jų tėvai. Deja, tai vaikams labai brangiai kainuoja – jie prisiima gerokai per didelę atsakomybę ant savo gležnų pečių ir... deja, niekada neišpildo tėvų norų. Tėvams, projektuojantiems savus poreikius į vaikus (būtent tokiuose santykiuose vaikas jaučiasi negalintis būti savimi), taip pat nebuvo leista užaugti savimi.
Taigi, Raminta, tavo dukra, tikėjime greičiausiai tikėjosi rasti ne gyvenimo prasmę, o taip ir nerastą ryšį su tėvu, ir ko gero su tavimi – mama. Žinau, kad tai gali tave nuvilti ir nuskambėti kaip priekaištas. Nenoriu tau priekaištauti, tačiau tai, jog tavo dukra beatodairiškai pasinėrė į religiją, ten ieškodama sąsajos su artimais žmonėmis, rodo, kad jos anksčiau negavo nei iš vieno tėvų. Jei būtų tokį artimą ir gilų emocinį ryšį gavusi iš tavęs, greičiausiai taip desperatiškai neieškotų jo su tėvu ir juo labiau tikėjime.
Viduje būdama dar mažas vaikas, tavo dukra tikėjosi, kad tikėjimas padės tą prarastą (o galbūt niekad ir neturėtą) ryšį, kažkaip susigrąžinti ar bent jau kažkiek kompensuoti. Greičiausiai supratusi, kad Biblija atsakymų neduoda, o ryšys su tėvu taip ir neužsimezgė, pajuto labai stiprų sielvartą, iššaukusį depresiją.
Ką tau ir dukrai dabar daryti?
Labai gerai, kad tu dabar dukrą labai palaikai, nespaudi dėl mokslų, rūpiniesi, kad ji pajudėtų fiziškai, sportuotų, o kartu ir pailsėtų, nurimtų. Visgi to neužtenka.
Tavo dukrai reikalinga psichoterapija ar bent jau saugus ir labai atviras santykis, kuriame ji galėtų visiškai atvirai ir nevaržomai išsakyti tai, kas ją slegia, ir išsielvartauti savo praradimus. Medikamentai situaciją vargu ar pakeis – jie tik kuriam laikui nuslopina sielvarto skausmą, tačiau problemos niekur nedingsta. Jos tebelieka užkastos giliai viduje. Žinoma, tai ką jau darote – ramybė, pasivaikščiojimai, sportas – taip pat geras priedas jos būsenai pagerinti, tačiau kaip ir minėjau, tai nėra tikrasis problemos sprendimas, tai daugiau „kosmetinis remontas“. Taigi tu gali paskatinti dukrą kreiptis į psichoterapeutą, duoti jai lėšų, kad galėtų pasirinkti norimą žmogų.
Taipogi tu, Raminta, gali pati sąžiningai, atvirai bei kritiškai pažvelgti į jūsų ryšį su dukra. Koks jis buvo vaikystėje, koks jis yra dabar? Kaip galėtum dar labiau priimti dukrą tokią, kokia ji yra? Tavo atvirumas bei jautrumas sau pačiai ir, žinoma, dukrai yra raktas, kuriuo gali atverti jos duris.
Taigi, noriu tave pačią paskatinti labiau pasigilinti į save ir savo jausmus, prisiminti, kaip tu pati jauteisi, kai buvai vaikas, labiau priimti save tokią, kokia esi, o kartu ir leisti savo dukrai būti tokiai, kokia ji yra, nesvarbu, kiek jai dabar metų.
Kuo didžiausios sėkmės tau ir tavo dukrai!
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
