Būdavo ir seniau, bet niekada taip intensyviai, kaip dabar. Metai jam prasidėjo sunkiai, kurį laiką nedirbo, mačiau, kad labai sunkiai pergyvena tai, stengiausi padėti, nuraminti, bet pradėjo kone kasdien rūkyti. Jis žino mano nuomonę, kad esu prieš.
Esu ir pati šiuo metu itin nervinga, vis dėl kažko jam priekaištauju (galbūt tai dėl nėštumo hormonai, nežinau...) Bet dabar esme tokioje stadijoje, kad jo paprašiau palikti namus, nes jaučiu, kad išprotėsiu nuo jo nesusivokimo, kad pats save žaloja ir smukdo žemyn, be to bijau dėl vaikų, nežinia ko toliau gali imtis.
Vyras niekada nėra smurtavęs, visada juo pasitikėjau, bet dabar nebežinau, ko galiu sulaukt. Jis išeiti nežada, nes, sako, palauks kol pagimdysiu, galbūt praeis mano „nerviniai priepuoliai“, bet čia bėda dėl rūkymo, o ne dėl priepuoliu. Jis dar pats nepripažįsta, kad tikrai yra priklausomas nuo rūkymo, nes jo siekiai – turėti gražią ir darnią šeimą, dabar, atrodo, nebėra prioritetas.
Pasidarė apsileidęs dėl higienos, jei kažką reikia padaryti, tai kone pirštu turi eiti ir rodyti. Namu ūkį vedu aš, jis net nesidomi, kas sąskaitoje darosi, svarbu užtenka šiandien dienai nusiimti pinigų. Senai esu jam sakius, kad jei ir išsiskirsim, tai tik dėl to, kad jis negali atsilaikyti žolei. Prašau padėkite!!! Nenoriu prarasti šeimos, aš ji tikrai myliu ir jis nuostabus vyras, bet šiuo metu viskas apsivertė. Vasarė (vardas pakeistas)
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Laba diena, Vasare. Ačiū, kad kreipeisi pagalbos. Iš tavo laiško, atrodo, kad pagalbos labiausiai reikia tavo vyrui, tačiau pažvelkime, kokia yra tavoji situacija.
Iš to, ką papasakojai, manau, jog tavo vyras tikrai yra priklausomas nuo „žolės“. Jo elgsenai būdingi šie priklausomybę apibūdinantys požymiai: priklausomybės neigimas, nuolatinis troškimas svaigintis, pasyvumas, emocijų kontrolės stoka, disfunkcinis elgesys.
Suprantama, darbo praradimas tikrai labai sunkus etapas gyvenime, keliantis stresą, įtampą, nusivylimą, liūdesį. Visgi net ir tokioje situacijoje galime rinktis: pasiduoti, nuleisti rankas arba – daryti išvadas ir ieškoti išeičių. Net ir iš sudėtingų situacijų visada galima rasti išeitį, galbūt ne visai tokią, kokios norėtume, neatitinkančią mūsų lūkesčių visu šimtu procentų, tačiau – išeitį.
Žmonių, kurie gyvena su priklausomais nuo kvaišalų partneriais, dažna klaida – tikėjimas, kad stipri meilė gali pakeisti jų elgesį.
Kitas kelias, kurį pasirinko tavo vyras – raminti save svaiginantis ir taip bandyti pasprukti nuo savo problemų bei didžiulio nusivylimo. Svaigalais žmogus bando pasiekti tokią sąmonės būseną, kai realybė išnyksta, ir ieško iliuzinio išsilaisvinimo, kuris, deja, yra labai toli nuo tikrosios laisvės.
Vasare, tavo vyrui tikrai reikalinga pagalba: pirmiausia, išsivaduoti iš vis labiau įtraukiančios priklausomybės nuo „žolės“, vėliau – pagalba atstatant prarastą pasitikėjimą savimi ir menką savęs vertinimą. Visgi sprendimą šios pagalbos siekti ir pradėti gydytis turi priimti pats vyras.
Nei tu, nei joks kitas žmogus negali motyvuoti jo keistis, tai gali padaryti tik jis pats.
Žmonių, kurie gyvena su priklausomais nuo kvaišalų partneriais, labai dažna klaida – tikėjimas, kad stipri jų meilė ir pastangos gali padaryti stebuklus ir pakeisti jų mylimųjų elgesį. Tu viena savo vyro neišgelbėsi, o vien meilės ar tikėjimo jėgos nepakaks.
Norint padėti priklausomam žmogui, reikia būti griežtam, kartais – kategoriškam (arba /arba), galbūt net rizikuojant jį prarasti.
Šiuo atveju išeitys ko gero yra dvi: vyrui nedelsiant pradėti gydytis arba... svaigintis, bet jau išsiskyrus su tavimi.
Paprastai tokie žmonės būna linkę piktnaudžiauti mylimųjų jausmais, jų silpnybėmis bei suteikiama pagalba, rūpesčiu (finansiniu, emociniu). Šiuo atveju išeitys ko gero yra dvi: vyrui nedelsiant pradėti gydytis arba svaigintis, bet jau išsiskyrus su tavimi.
Svarbu apie tai su vyru pasikalbėti, pasidalinti savo jausmais ir išklausyti jo paties, bet čia svarbiausia – jo paties sprendimas.
Tu teisi, tavo reakcijos – didele dalimi ne hormonų audros ar emociniai priepuoliai, o reakcija į jo neatsakingą ir žalojantį save bei šeimą elgesį. Tai, kad taip reaguoji, visiškai suprantama, visgi priekaištai ir susierzinimas tik dar labiau pablogina ir taip įtemptą jūsų šeimos situaciją. Suprantu, kad jauti pyktį, apmaudą, nusivylimą, nerimą, baimę dėl ateities ir nori padėti savo vyrui, nors tai išreiški savaip, per priekaištus, tačiau tai visiškai netinkami būdai, norint jį motyvuoti elgtis brandžiai bei išsaugoti jūsų šeimą.
Tavo vyrui, ko gero, norisi dar labiau atsiriboti nuo ir taip slegiančios problemos (nedarbo), o čia dar papildomas nepatogumų šaltinis – nuolat priekaištaujanti žmona, tad atsiriboti reikia ir nuo tavęs taip pat. Šiuo atveju ramus, aiškus ir atviras savo jausmų bei pozicijos išsakymas gali būti žymiai naudingesnė taktika nei priekaištai. Bet!
Tai jokiu būdu nereiškia, kad tu palaikai vyro priklausomybę ir kad su tuo taikstysiesi. Ir tu, ir jis esate suaugę žmonės, kiekvienas atsakingas už save patį, o taip pat – savo vaikus.
Kiti žmonės keičiasi ne dėl mūsų pastangų, meilės, o tik dėl to, kad patys stengiasi, ir po ilgo laiko tie pokyčiai iš tiesų įvyksta.
Tad jei vyro pozicija šiuo klausimu nepasikeis, viena pati turėtum nuspręsti, kaip gyventi toliau. Tai nėra lengva: mes esame linkę tikėtis, kad mylimi žmonės kažkaip netikėtai, tiesiog vieną gražią dieną „išgis“, „nušvis“, pasikeis. Deja, taip nebūna. Kiti žmonės keičiasi ne dėl mūsų norų, lūkesčių, pastangų, meilės, o tik dėl to, kad jie patys sąmoningai deda pastangas, kad tie pokyčiai įvyktų, ir paprastai tik po ilgo laiko tie pokyčiai iš tiesų įvyksta. Tai – tik jų pačių, šiuo atveju, tavo vyro sprendimas.
Taigi, jei vyras nuspręs, kad jis nenori gydytis ir nežada nieko keisti savo gyvenime, tau savo ruožtu reiktų nuspręsti, kaip savo bei savo vaikų gyvenimą keisi tu, kad jo priklausomybė mažiau žalotų tiek tave, tiek juos. Vėlgi, nesakau ką konkrečiai tau reikia daryti, siūlau tiesiog pagalvoti apie įvairias galimas situacijas bei priimti atitinkamą sprendimą. Tikiuosi, kad įveiksite visas bėdas ir viskas jums bus kuo geriausiai. To jums ir linkiu!
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com
