Apie šiuolaikinių vyrų madą bei nykstančias ribas tarp lyčių
– Jau daug metų esate mados namų vadovas. Kaip per šį laiką pasikeitė vyrų stiliaus tendencijos?
– Nemanau, kad tendencijos pasikeitė. Jos tiesiog po truputį adaptuojasi prie laisvesnio arba užimtesnio gyvenimo ritmo. Šiuolaikiniai vyrai šiandien leidžia sau daugiau dalykų, anksčiau buvusių tabu. Nekalbu apie tai, kad žmonės turi atrodyti kaip klounai ar rengtis absoliučiai viską. Tačiau pagaliau į savo [drabužinę] jie įsileidžia daugiau spalvų, laisvesnio kirpimo drabužių, asimetrijos.
Kadangi moteriška mada vis dažniau skolinasi vyriško garderobo akcentus, analogiškai moterų mados detalės ateina į vyrų spektrą. Dabar ant drabužių galime pamatyti ne tik lapukus, vėliavytes, bet ir džiunglių, paukščių, gyvūnų raštų. Ne tik kvadračiukus, bet ir tinklelį, kas anksčiau priklausė tik moteriškiems rūbams.
– Jūsų požiūriu, riba madoje, kas yra moteriška ir vyriška, nyksta?
– Galima tai garsiai pasakyti, tačiau vis tiek yra tokių specifinių daiktų, kurie yra itin moteriški ir vyrų kasdieniame gyvenime nepritaikomi. Žinoma, galime eiti į kraštutinumus, pavyzdžiui, „drag“ bendruomenės žmonės mėgsta įvairovę.
Kalbant apie gan įprastą, stilingą ir nuovokų vyrą, šie drabužiai nelabai painiojasi. Čia moterys adaptavo kelnes ir ėmė rengtis labiau masculine (liet. vyriškiau). Vyrai neadaptavo nei sijonų ar tuo labiau apatinio trikotažo gaminių.
– Žiūrint į užsienio madą, vyrai vis drąsiau avi aukštakulnius. Kiek dar šimtmečių prireiks, kol Lietuvoje vyrai drįs tą padaryti?
– Man, kaip mados kūrėjui, niekada nekildavo noras vyro rengti aukštakulniais. Nepasisakau prieš – visada esu už saviraišką ir net turiu su išvaizda mėgstančių eksperimentuoti draugų, kurie dėl įvairių priežasčių turi tokios avalynės. Manau, kad šiandien pakanka šiek tiek aukštesnės pakulnės ar ilgesnės bato nosytės.
Šiandien pakanka šiek tiek aukštesnės pakulnės ar ilgesnės bato nosytės.
Taip pat nebūtina viską žiūrėti iš užsienio, yra dalykų, kurie prigyja todėl, jog tai tiesiog madinga visame pasaulyje. Pavyzdžiui, visos posovietinės ir Baltijos šalys bandė pabėgti nuo įvaizdžio, kurį išpopuliarino „Balenciaga“ – sportinė apranga, gan baisūs odiniai vyriški batai, taksi vairuotojo liemenės ir t.t. Šie dalykai dabar klaikiai ant bangos, bet man asmeniškai tai niekada nepatiko.
– Kokią didžiausią mados klaidą (angl. fashion crime) matote šiuolaikinių vyrų kasdienėje aprangoje?
– Net nežinau, galbūt vyrų mada vis dar gana nuobodi. Galbūt kaip didžiausią nusikaltimą matyčiau senus batus, kostiumus ir švarkus. Vyrišką kostiumą pakeisti itin sunku, bet rengtis neskoningai yra labai lengva.
Besirengiantys formalia apranga vyrai turėtų investuoti laiko, pinigų. Taip pat rinkis daiktą pagal savo sudėjimą ir laiku pakeisti, kai iš jo išaugama arba išdildomos rankovės. Didžiausias fashion crime’as yra nusipirkti vieną kostiumą ir manyti, kad jis tarnaus visą gyvenimą.
Didžiausias fashion crime’as yra nusipirkti vieną kostiumą ir manyti, kad jis tarnaus visą gyvenimą.
– Naivoka klausti, ką jums labiau patinka kurti – moteriškus ar vyriškus drabužius? O gal nėra jokio skirtumo?
– Sudėtingiausia sukurti klasikinio vyro įvaizdį moderniai. Pavyzdžiui, ateina jaunikiai ar dirbantys vyrai ir sako, kad nori pagal reikalavimus pasiūto klasikinio kostiumo, bet naujo ir šviežio. Tai riboja, nes yra mažai dalykų, ką gali pakeisti, jeigu nori, jog jis vis dar vadintųsi kostiumu.
Apskritai vyrišką švarką pasiūti yra didelis menas. Lietuvoje tėra keturi tą galintys padaryti meistrai, iš kurių tik vienas siuva vyriškus švarkus. Tam reikia tam tikros pasiruošimo mokyklos ir tam tikrų žinių.
Lietuvoje tėra keturi tą galintys padaryti meistrai, iš kurių tik vienas siuva vyriškus švarkus.
Lengviausia ir fainiausia gaminti laisvalaikio drabužius, kurie yra bedydžiai ir neįpareigoja. Liaudis juos vadina „maišais“, bet tai gali būti ir oversize džempai, marškinėliai, suknelės.
– Tai kaip apibūdintumėte stilingą šiuolaikinį vyrą?
– Tai turėtų būti kokybiško trikotažo, laisvo kritimo pailgtini marškinėliai. Vienareikšmiškai nebe baggy (liet. apkritusio) tipo kelnės, o siauros, iki kulkšnies. Manyčiau, kad safario stilius dabar yra ant bangos, tai reikėtų rinktis žalsvus arba smėlio spalvos gaminius <…>.
[Jeigu norisi] eklektikos, reikėtų brangius daiktus derinti su pigesniais, kasdieniais. Pavyzdžiui, batams ir jų atnaujinimui siūlyčiau skirti daugiau finansinio dėmesio. Tinka ir įdomus, šiuolaikiškas aksesuaras. Aš pats renkuosi laikrodį, nes man patinka išmanūs daiktai. Tačiau tai taip pat puikiai galima suderinti su įdomesne galbūt vardine skrybėle arba gerais, kokybiškais akinių rėmeliais, jeigu jums tokių reikia <…>.
– Ką manote apie dideles pūstas hipsteriškas barzdas, full cap kepures?
– Svarbiausia visuma – kai kam tai tinka, kai kam ne. Jeigu žmogus turi charizmos, energijos ir jo sukurtas stilius dera prie jo barzdos, jis atrodys be galo gerai.
Man asmeniškai vyrai su barzdomis patinka, bet norėtųsi, kad jos būtų tvarkingos. Kartais jas užaugina tokias, kad patys atrodo kaip laukuose stovinčios čiučelos ir gąsdina varnas <…>.
Apie kūno puošybą – tatuiruotės ir auskarai
– Ką manote apie kūno puošybą, pavyzdžiui, tatuiruotes? Ar jos turi savo madas?
– Tatuiruotės turi savo madą, tačiau tai pernelyg intymus dalykas. Žmonės turėtų darytis, tai ką nori. Pats laikausi pozicijos, kuo daugiau, tuo geriau, nes esu jų šalininkas. Bet tai asmeninis reikalas ir tikrai visiems savo skoniams draugų nerasi.
Visiems savo skoniams draugų nerasi.
Kai pats žiūriu tatuiruočių menininkų darbus, gražios tiek japonų kultūros įkvėptos spalvotos, tiek itin minimalios. Kiekvienas turi pasirinkti, kas pačiam patinka. O aš [domiuosi] anatomijos tema – man patinka kaulai, griaučiai. Visada mėgau „zombie boy“ [Rickas Genestas, – aut.] vaikiną, „išsipiešusį“ nuo galvos iki kojų. Pats neatmesčiau galimybės taip atrodyti.
Nepaisant to, kad šiuolaikinės technologijos jau leidžia pašalinti nevykusią tatuiruotę, patarčiau įsitikinti savo pasirinkimu. Saviškių tatuiruočių ant savo kūno beveik nebematau, vadinasi ir nesuklydau. Vis dėlto, turiu draugų, kurie po kiek laiko taisosi, keičia, bet ne dėl išblukimo, o todėl, kad mėgstamiausios grupės pavadinimas nebeatspindi realijų. Žmonių požiūris pasikeitė.
Taip pat privengčiau rašyti kitų žmonių vardus ant kūno, jeigu nesate įsitikinęs, kad tie žmonės jums bus aktualūs.
– Kiek pats turite tatuiruočių?
– Apie devynias.
– Per kokį laikotarpį ant savo kūno pavyko įamžinti tiek simbolių?
– Man tatuiruotė yra tęstinis procesas, jų niekada nebaigiu tam, kad laikui atėjus galėčiau pratęsti mintį. Jas ant savęs darausi segmentiškai. Iki dabartinės stadijos atėjau per kokius ketverius metus.
– O pats ieškote įkvėpimo įvairiose kultūrose arba vengiate artimų žmonių vardų, mylimų grupių ant savo kūno?
– Ne, ne taip supratote. Ant savo kūno rašausi frazes, kurios man labai patinka. Viena jų – „One life with each other“ (liet. „Vienas gyvenimas su kitu“). Mano žmona taip pat turi tokią. Esu įsiamžinęs jos inicialus, nes su ja skirtis tikrai nežadu. Išsitatuiravau ir savo vaikų vardus, jų gimimo datas.
Ant kūno rašausi mylimų grupių dainų žodžius, kurios kažką reiškia. Turiu piešinį su skeleto elementais ir plunksnas bei didelę kaukolę ant krūtinės.
Galiausiai man ne tiek pats piešinys patinka, kiek mažos prasmės – kiekviena raidė mano gyvenimo etape ką nors reiškia, o piešinys ką nors simbolizuoja. Todėl dėl šių tatuiruočių jaučiausi užtikrintai <…>.
Todėl dėl šių tatuiruočių jaučiausi užtikrintai.
– Ar pats savo stilių apibūdintumėte žodžiu „maištingas“?
– Vienas iš apibūdinimų galėtų toks būti, tačiau tikrai nesu revoliucionierius – neturiu tam pakankamai jėgų.
Labiau norėčiau taikyti į vizionieriaus poziciją.
Labiau norėčiau taikyti į vizionieriaus poziciją. Tačiau man tikrai visada labiau patiko žaisti ne pagal kitų taisykles, o kurti savąsias. Kelias, kuriuo eidamas nekaltini kitų žmonių dėl savo paties klaidingų pasirinkimų, yra daug prasmingesnis <…>.
– Pokalbyje su Radistais prisipažinote, kad turite ir auskarų įvairiose kūno vietose.
– Taip.
– Ar vėrėtės juos iš maišto? Kokiomis aplinkybėmis tai įvyko?
– Būdamas jaunas nusprendžiau, kad norėčiau auskarų skirtingose kūno vietose. Turėjau kirkšnyse, ant lytinio organo, speneliuose, o ausyse turiu iki šiol.
Man tiesiog patikdavo vertis auskarus netradicinėse kūno vietose. Pirminė priežastis ta, jog kai esi nepilnametis, veriesi ten, kur negali matyti tėvai.
Veriesi ten, kur negali matyti tėvai.
– Apskritai, kaip reagavo jūsų draugai, kai vėrėtės?
– Kadangi buvau sąlyginai jaunas, visiems tai buvo labai linksmas procesas. Galiausiai įgauni kažkokio išskirtinumo. Vis dėlto, kažkokios dėmesio problemos niekada neturėjau, visada buvau geras pašnekovas draugams ir žmonėms. Tiesą sakant, auskarus vėriausi dėl savęs, bet „prisižvengti“ vakarėliuose irgi tekdavo.
Mano draugų rate buvome dviese, turėję auskarų tokiose vietose, kiti, geriausiu atveju, verdavo į liežuvį.
– Ar bandėte kada nagrinėti, ką reiškia auskarų vėrimas antropologiškai? Kitose kultūrose tai gali reikšti ir savotišką galios simbolį.
– Ne, istoriškai man niekada tai nerūpėjo. Kai augau ir buvau paauglys, man tėvai sakydavo, jog tatuiruočių negalima, mat tai kalėjimo simbolika, nors tai ir netiesa. Tada supratau, kad visi interpretuoja taip, kaip norėtų, o dalykai tampa dogmomis dėl įvairių priežasčių.
Dalykai tampa dogmomis dėl įvairių priežasčių.
Mano tėvai augo, kai į kalėjimą buvo galima patekti pasakius ne tą žodį prieš prezidentą. Tad nutariau neklausyti tokių dalykų – juk visi sprendžia priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo.
Tarkime, Amazonės gentyje tu nieko nenustebintum nei auskaru penyje, nei didžiule kilpa nosyje. Jiems tai normalu <…>. Tad viskas yra itin abstraktu ir vertinama iš skirtingų perspektyvų.
– Pabaigai, kokį patarimą galėtumėte duoti šiuolaikiniam žmogui?
– Pasakyčiau vienareikšmiškai – nesustokite, būkite drąsūs, veržlūs ir domėkitės dalykais! Kuo daugiau domitės, tuo fainiau gyventi ir rečiau atsidursite situacijose, kai negalite palaikyti pokalbio.
