Nuo 16 metų ji gyveno viena Kinijoje. Dabar Dominyka laimėjo stipendiją socialiniams mokslams koledže Amerikoje.
„Kad nutiks taip, jog dukra rinksis studijas svetur, man buvo ne naujiena. Ji visada sakydavo, kad nori pasimatuoti pasaulį, o aš, kaip mama, negalėjau apkirpti jos sparnų“, – pasakoja R.Mikelkevičiūtė ir priduria, kad toks dukros sprendimas jai nėra pats patogiausias, tačiau tikrai iki gelmių suprantamas.
Moteris savo dukrą mokė, kad gyvenime reikia veikti su užsidegimu – tada ateis ir laimė.
„Jeigu darai tai, ką nori – negali nepasisekti. Bet jeigu veiki atbulomis rankomis, tik dėl to, kad reikia, va tada jau nėra nei laimės, nei gero rezultato nebus. Apskritai, nieko nėra už tai baisesnio“, – tikina ji.
Pastudijavusi Amerikoje ir pasisėmusi naujų patirčių ir žinių, Rūtos dukra žada grįžti į Lietuvą. Natūralu, kad laikui bėgant šis sprendimas gali ir pasikeisti.
Svarbu paminėti, kad žinomos moters ir jos dukros ryšys yra itin stiprus. Jų gerų santykių receptas yra kalbėjimasis.
„Visko būdavo, tačiau stengdavomės dažnai skambinti viena kitai ir kalbėtis. Nereikia piešti atvirukinių santykių, nes niekada nebūna viskas tobula“, – pripažįsta laidų vedėja.
Pasirodo, karantinas joms pasitarnavo geram tikslui – būtent dėl tokių susiklosčiusių aplinkybių Dominyka turėjo grįžti į Lietuvą ir praleisti čia metus kartu su savo šeima. Jeigu taip nebūtų nutikę – savo dukrą šešerius metus šeima būtų mačiusi tik per mokslo metų pertraukas.
„Nepaisydama to slogučio, kad negaliu keliauti, žlunga žmonių verslai ir taip toliau, esu laiminga dėl asmeninių santykių pagerėjimo, nes turėjome daug laiko vieni kitiems“, – šypsosi Rūta.
Be to, Rūta Mikelkevičiūtė juokdamasi sako, kad džiaugiasi, jog gali vadinti save jauna mama, nes dar augina penkiametį sūnų. Vaikai, anot moters, yra skirtingi, Dominyka buvo daug ramesnė, o Jonas – tikras vijurkas.
Tiesa, kai Dominyka išskrido tęsti mokslų į Kiniją, jos mažajam broliui Jonui buvo vos dveji metai, tad jis net nelabai suprato, kas įvyko. Dabar, kai grįžo, rado brolį jau ūgtelėjusį ir sulaukusį penkerių. R.Mikelkevičiūtė džiaugiasi, kad jos vaikai puikiai leido laiką kartu.
„Dabar Jonukas yra įsimylėjęs savo sesę. Jie kartu ir žaidžia, ir draugiškai mušasi. Man liūdna, kad jiems vėl reikės išsiskirti, o jeigu pandeminė situacija blogės, negalės susitikti net ir per Kalėdas“, – susirūpinusiai pasakoja žinoma moteris.
Jau nuo vaikystės, kaip pripažįsta Rūta, jos dukra buvo kiek kitokia nei ji. Dominykai labiau patiko leisti laiką su tėčiu prie kompiuterių, dėvėti kelnes, o ne sijonus.
Vis dėlto žiūrėdama į savo mergaitę, moteris mato save. Ji pasakoja mąsčiusi, kaip elgtųsi, jeigu pačiai būtų galimybė studijuoti užsienyje, ir suprato, kad darytų lygiai taip pat, kaip ir dukra.
Laiko tėkmę Rūta apibūdina užduodama klausimą – kur dingo mano dvidešimt metų, kas juos suvalgė?
„Laikas be galo greitai bėga. Aš didžiuojuosi savo dukra, ji žino, ko nori, yra užsispyrusi ir eina link savo tikslų. O kas bus – pamatysime“, – pasakoja ji.
Gražiausias prisiminimas su dukra jai yra Dominykos ištarti žodžiai: „Kai užaugsiu, nupirksiu jums su tėčiu namą ant vandenyno kranto.“ Rūta tikina, kad jų nereikia suprasti tiesiogiai – mergaitė, matydama, kaip jie dirba ir stengiasi, sugalvojo, kad nori dalytis iš meilės ir rūpesčio jiems.
Mintimis apie dukrą laidų vedėja dalijosi ir savo feisbuke.
„Mama ir dukra out po vakarinį Vilnių. Ech, to bendro laiko mums vis mažėja. Teliko 1 savaitė ir mano mergytė išskrenda studijuoti už Atlanto. Ten, kur labai norėjo. Ar džiaugiuosi? Džiaugiuosi, bet tuo pačiu labai liūdžiu. Karantinas mums buvo dosnus net metus bendro laiko.
Koks keistas ir tuo pačiu nuostabus jausmas matyti savo vaiką pradedantį tiesti SAVO kelią.
P.S. Ar tarp jūsų yra tokių, kurie jau išleidot savo vaikus ne tik iš namų, bet ir toli toli nuo jų studijuoti? Kaip išgyvenot?“
