Pamenu, tėtis sakė, kad jam labai gėda dėl tokio mano elgesio. Tada man irgi buvo gėda, o šiandien tėčiui esu nuoširdžiai dėkinga už laiku padėtą teisingą pamatą, nes tądien pamoką išmokau visam gyvenimui.
Stebiu aplinką ir bandau suprasti, kodėl žmonės pasirenka elgtis vienaip ar kitaip, kodėl vietoj „padėti“ dažnai renkasi „pažeminti“. Dėl savo darbo dinamikos sutinku išties daug žmonių ir, žinoma, visi jie labai skirtingi: vieni nerealumo skalėje renka aukščiausius balus ir aš krykštauju iš laimės, kad pasisekė susipažinti, na, o kiti, nevyniojant žodžių į šilko popierių, yra šlykštynės. Neapsimetinėsiu – nesu pats maloniausias žmogus šitam pasauly – kartais ant veido parašyta, jei kažkoks žmogus nepatinka, būna, kad nori nenori aštriai pasisako, ką galvoju, bet galiausiai esu empatiška. Matyt, todėl nuolat tampu liudininke istorijų, kur vieni jaučiasi geresni už kitus arba pati įsiveliu į smulkias, bet, mano nuomone, prasmingas pasaulio gelbėjimo operacijas – savanoriauju, pagal galimybes paaukoju ar sudraudžiu silpnesnį skriaudžiantį.
Viena savaitė, dvi susireikšminusios, bet vargu, ar iš tiesų reikšmingos moterys. Antradienis. Laukiu, kol barista man paruoš kavą išsinešti, ir iš nuobodulio stebiu kitus žmones kavinėje: mergina bando atsiskaityti už kavą, o kortelių skaitytuvas išduoda, kad, deja, nepakanka lėšų. Esu buvusi tokioje situacijoje, nors prasmek skradžiai, bet esmė ne čia, o kitos moters elgesys – ji pradeda prunkštauti ir įžeidžiančiai komentuoti, kokia, neva, vargšė prieš ją stovi. Nepatogu ne tik merginai – už komentatorę svetima gėda visiems aplinkui. Ilgai negalvojusi, užčiaupiau susireikšminusią ponią, pavaišinau merginą kava ir pamiršau. Iki ketvirtadienio. Tik šį kartą gintis nuo kitos susireikšminusios ponios teko pačiai.
Su filmavimo komanda atvykome į Kauno priemiestį, prabangių namų kvartalą, kur įsikūrę vien ponios ir ponai, o senesnio nei penkerių metų automobilio neišvysi. Laidos pašnekovas – kontroversiškai vertinamas žinomas gydytojas, tačiau šio straipsnio herojus ne jis, o gydytojo žmona, taip pat gydytoja, kuri mus pasitiko be raudono kilimo ir be „laba diena“. Į pasisveikinimą bei pakalbinimus ši moteris reagavo kilnodama antakius, manieringai atsidusdama ir caksėdama liežuviu. Na, o vieninteliai jos žodžiai mums buvo „oi, tfu, žurnalistai“ pradžioje ir „pagaliau“ mums su komanda atsisveikinus. Tokį žmonos elgesį gydytojas paaiškino: „na, matote, jūs ne daktarai“. Suprask, „ne daktarai“ nėra verti malonaus elgesio.
Apskritai, man įdomu, kas tavo galvoje turi dėtis, kad galėtum sau leisti šitaip elgtis? Net jei vaikystėje viskas buvo galima ir tau visi nuolat kartojo, kad esi gražiausias, geriausias ir protingiausias, pagarba kitam žmogui gi turi būti. Maža to, kaži, ar tokie žmonės kaip „gydytoja pasaulio valdovė“ išvis susimąsto, kad susireikšminimas ir buvimas amžinai „suraukta šikna“ kainuoja kur kas daugiau energijos nei meilė kitam.
Šimtas metų, neįsižeidžiau, turbūt neįsižeidė ir ta mergina, kuriai pritrūko pinigų ant kavos, tik pagalvojau, kad tiek viena, tiek kita ponia turbūt iš savo tėvų negavo tos vertingos pamokos, kurią gavau aš.