Persikūnijimas į Kalėdų Senį R.Žiogui tapo ne tik malonia tradicija, bet ir atsakinga pareiga – šį šventinį virsmą jis vadina savotišku ritualu, kurio tiesiog privalu laikytis, švenčių be šventinio kostiumo jis sako tiesiog neįsivaizduojantis.
„Tiek aš, tiek kiti Seniai, mes sakome, kad reikia tikėti iliuzija, o mes tikime, kad kažkur tikrai gyvena Kalėdų Senis, o mes... mes esame jo padėjėjai“, – 15min kalbėjo jis.
Pasak R.Žiogo, norint būti Kalėdų Seniu labai svarbu laikytis ir nerašytų taisyklių. Viena jų – persirengti šventiniu kostiumu tik tuomet, kai niekas nemato, neva pamatyti Kalėdų Senį keičiant kostiumą – blogas ženklas, todėl to visi jo vadinami padėjėjai stengiasi žūtbūt išvengti.
Šiemet jam – tai jau 15 sezonas. Šia proga 15min pakalbino R.Žiogą apie kalėdines tradicijas – kuo gyvena šiuolaikiniai Kalėdų Seniai?
Taigi, ar sezonas jau įsivažiavo? Kada šventinis laikotarpis prasideda Kalėdų Seniams ir kiek jis trunka?
Oi, dabar tas sezonas prasideda daug anksčiau nei įprastai, nors ir apskritai dabar jis gerokai pailgėjo. Paslaugų sektorius Kalėdas dažniausia švenčia po Naujųjų Metų, kai kurie – net sausio pabaigoje, tačiau renginį vis tiek vadina kalėdiniu.
Anksčiausiai teko rengti kalėdinę šventę lapkričio 26-ąją, o vėliausiai ją užbaigti – net vasario 19-ąją.
Tačiau dabar Senis įmonėse, deja, nebemadingas, jo bumas buvo nuo 2009 iki 2014 metų. O tuomet koks jis tik neateidavo – ir Senis iš Havajų, ir Diedas Marozas iš Rusijos, ir amerikietiškas Santa Klausas, lietuviškas Kalėda. O dabar jo tiesiog nebereikia, įmonės nori dainuojančių atlikėjų, nori renginio vedėjo, bet Senio niekam nebereikia. Nors... aš per daug ir neišgyvenu dėl to.
Išvardijote tiek daug pačių įvairiausių Senių! Kaip per tuos metus keitėsi mados? Kokios tendencijos buvo to vadinamo bumo metu, ko reikėjo žmonėms anksčiau ir kas populiaru dabar? Kokių reakcijų sulaukiat?
Lietuva persirgo visais: ir diedais marozais, ir alternatyviais seniais, jau be barzdos, su šortais ir pliaženkėm, kurie, kaip sakiau – iš Havajų net atskrenda. Buvo laikas, kai reikėjo kuo tikresnio, tačiau ir alternatyvas žmonės mėgsta, todėl visuomet reikia į šį personažą žvelgti kūrybiškai.
Tiesa, buvo ir lietuviško Kalėdos laikas – pasiilgę daugeli to natūralumo buvo, Senis ir pasipuošęs kailiai būdavo, kostiumas jo toks žemės spalvų – gražu.
Anksčiau be Kalėdų Senio joks vakarėlis neprasidėdavo, o dabar jau persisunkę žmonės, jau nebeįdomu.
Dar įdomi detalė – pastebėjau, kad vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į Senį. Vyrams patinka jam ant kelių atsisėsti, eilėraštį padeklamuoti – jie žiūri į tai paprastai, pajuokauja, sako, o kaip seneliui sąnariai, ar keliai išlaikys? Tuo tarpu moterys dažnai pakvietimą prisėsti ant kelių žiūri kaip į erotinį bajerį, kikena, oi oi, kaip čia, Seneliui ant kelių! Sako, Seneli, vyras stebi, atsargiai, nors tas vyras net nesureikšmina. Dauguma moterų kažkokią gilesnę potekstę įžvelgia.
Vaikai jau irgi persisotinę tuo Seniu. Todėl verslo sektoriuje nebedirbu, jei persirengiu – tai tik kokiuose vaikų namuose, labiau iš idėjos. Štai, jau 14 metų važinėju į Viekšnių parapiją, balinu savo natūralią barzdą, apsirengiu Senio rūbais Kūčių naktį dalinu vaikams dovanas.
O kaip čia tą barzdą balinat?
Nusidažau. Ir specialiai Kalėdoms ją keturis mėnesius auginu, nuo rugsėjo. Tačiau po Kūčių tos barzdos nebelieka, tai tuomet jau tenka klijuotis.
Tas Senis, kur vasarį atskridęs buvo – jis jau iš šiltų kraštų. Todėl ir barzda kitokia. Nebenori jis jau vasarį važiuot, iš atostogų iškvietė jį su šlepetėmis, tai truputį piktas buvo, kad taip vėlai, bet o kaip nevažiuos, jei vaikai visus metus geri buvo (Šypsosi.).
Kalbant apie kostiumus – kiek jų skirtingų yra Senio spintoje?
Visai neseniai man skambino Audrius Bružas ir sako – Žiogai, padėk, laukia filmavimas, reikia Senio rūbų. O aš jo ir klausiu – kokių? Ruso, sakau reikia, amerikiečio, balto, raudono, ilgo, trumpo? Jis akimirką patylėjo ir kiek susinervinęs pakartojo – man reikia Senio rūbų.
O aš jam siūlau rinktis – turiu tris Santa Klauso, turiu tris Senio Šalčio – mėlyną, raudoną, geltoną, lietuvišką turiu, net meksikietišką su pirštinėmis, sombreru ir specialiu apsiaustu.
Nors mano mėgstamiausias – baltas šventinis, man jį labiausiai patinka dėvėti. O baltų nelabai kas ir turi. Jis puošniai atrodo, tikrai gražus, vadinu jį dievišku.
Remigijau, 15 sezonų iš naujo lįsti į to paties personažo kostiumą – kaip jums nepabosta? Kas yra tas varikliukas, kuris iš naujo priverčia jus atverti spintą ir vėl persirengti? Tokia veikla turi patikti – turbūt ne kiekvienas sutiktų kasmet persirengti Kalėdų Seniu?
Mums visiems, kurie atliekame Senelio pareigas, visų pirma tai yra viltis, tęstinumas, tradicijų laikymasis. Mano aplinkoje net sakoma, jog yra tik du pasirinkimai: arba tu tiki Kalėdų Seniu, arba tu pats juo esi – kito kelio nėra.
Tiek aš, tiek kiti Seniai, mes sakome, kad reikia tikėti iliuzija, o mes tikime, kad kažkur tikrai gyvena Kalėdų Senis, o mes... mes esame jo padėjėjai.
Tai visų pirma pareigos nešimas, kalėdinės pareigos nešimas. O būvimas Kalėdų Seniu pakeičia ir tavo laikyseną – juk turi ir atsakingiau žodžius rinkti, gražiai kalbėti, negali susikeikti, turi prigalvot visokių juokų. O kai išmoksti balsą pakeisti, kai jau persirengi, tai tarsi susitapatini – tai lyg mažas vidinis stebuklas.
Nors net turime savų prietarų. Pavyzdžiui, jog niekas negali matyti, kaip ir iš kur atsiranda Kalėdų Senis. Nevalia kitiems pamatyti, kaip jis persimauna kelnes ar dedasi barzdą.
O jei jau tenka tą daryti aplinkoje, kur yra žmonių, prašom visų nusisukti. Tikime prietaru, kad jei prie žmonių rengsies Senio drabužiais – tau nesiseks.
Turbūt tenka susidurti ir su daugiau iššūkių įkūnijant personažą. Ko nemato kiti? Su kokiais sunkumais, nepatogumais tenka susidurti?
Turbūt pagrindinis – barzda. Jei dediesi ne savo – ji ima griaužti, po visos dienos ima niežėti odą, ji alergizuoja. Ir tai šiek tiek erzina. Jei kelias dienas tekdavo iš eilės ją dėtis, į darželius, mokyklas eidavau išbertas ir galvodavau – o, ne, ir vėl tą barzdą teks klijuot...
Tačiau tik ją užsidedu, pamatau vaikų akis, kaip jie laukia to senio, kaip džiaugiasi ir numoju ranka. Nors dar visuomet aktualus klausimas – kaip padaryti, kad nepastebėtų, kad ta barzda netikra, kaip apžaisti, ką pasakyti.
O dažnai pastebi? Patrauko už barzdos, ūsų, sako – Seneli, tu netikras?
Būna būna. Todėl jau ketvirti metai būnu tik su natūralia barzda, ją auginu nuo rudens ir būtent dėl šios priežasties – noriu, kad ji būtų tikra.
Nors šiaip man net netinka ta barzda, sendina ji mane, bet dėl Kalėdų privalau augint!
Kita vertus, būna, mane atpažįsta, bet paskui patikina, kad vis tiek atrodau kaip tikras. O aš sakau, kad esu Kalėdų Senio vadybininkas. Man patinka ši rolė, šis personažas man artimas, išjaučiu jį natūraliai, ne dirbtinai, tikiu tuo, ką darau.
Man gera matyti laimingus žmones, kurie kartais net ir netikėdami patiki stebuklais, patiki Kalėdų dvasia. Tada net ir dovanos įgauna prasmę. O būna ir vaikai visokių paslapčių į ausį prisako, tada net pats turiu apie ką pamąstyt.
O kokios tos paslaptys?
Pačios įvairiausios. Kartais vaikai prašo ne tik žaislų, kartais išsakydami savo norus jie tau išsikalba.
Būna, sako, norėčiau, kad mama nebūtų pikta, kad nepyktų ant tėčio, todėl prašo, kad aš ką nors padovanočiau jo mamai, kad tik būtų linksmesnė.
Būna, vaikas patikina, kad nors visi aplink galvoja, kad jis nori broliuko, jis sako, kad jo labai nenori ir prašo, kad atneščiau ką nors kito dovanų.
Tokių panašių situacijų daug ir jos kaskart skirtingos. Kartais tas paslaptis pakuždu ir tėvams – nes tuo pačiu tai ne tik paslaptys, tai vaikų norai, kuriais jie tiki, todėl reikia, kad suaugusieji padėtų jiems juos išpildyti.
Pernai su Nijole Pareigyte Kalėdų proga buvome vaikų namuose. Nijolė apsiverkė, o aš jai sakau – nu, ko čia verki? O ji man – man taip pirmą kartą, manęs, sako, tokios emocijos nebuvo aplankiusios. Tos emocijos stiprios, bet tuo pačiu – supranti, kad dalyvaudamas tokioje veikloje atlieki gražią misiją, kad kažkam suteiki vilties. Ne kartą teko sveikinti ir neįgaliuosius, ir be tėvų augusius vaikus. Kai matai, kad žmonės džiaugiasi – ir patį kažkaip šiluma užplūsta.
Juk daug šeimų Kalėdų Senio programai neturi pinigų, ji vaikui dažnai kainuoja apie 10–15 eurų. O ką, jei vaikas gyvena bendrabutyje, jei niekur neišeina, jei neturi pinigų, tai ir negali kalėdiniuose renginiuose dalyvauti.
Kiti dirba dėl pinigų, aš – dėl emocijų. Norisi prasmės, norisi to gerumo, džiugesio, tikrų emocijų. Todėl už pinigus Seniu jau nedirbu. Jei kokia įmonė nori programos su Seniu, perrengiu juo kurį nors įmonės darbuotoją, o pats tampu renginio vedėju. Nesinori nuvalkioti personažo.
O kaip dažnai šventiniu laikotarpiu tenka persirengti? Kaip suspėjate? Juk tos šventės gali taip kasdien ir tęstis visus du mėnesius.
Buvo laikas, kai per dieną turėdavau 7–8 renginius. Bet čia nėra taip kad atėjai, pasisveikinai, pašnekėjai žemu balsu palinkėdamas gražių švenčių ir viso gero. Kiti prigalvoja pačių netikėčiausių dalykų – programa turi būti įdomi ir tam reikia ruoštis. Mano kolega net į dangų kylantį dovanų maišą buvo pasidarę – ko tik neprigalvojam!
Čia ir spektakliai vyksta, ir sveiko sarkazmo yra, pasiruošti tenka taip, kad ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams patiktų.
O ko Kalėdų Senio dar mėgsta klausti vaikai? Kokių netikėčiausių klausimų yra tekę sulaukti? Apie elnius, apie Senio šeimą, žmoną?
Oi, čia kaskart visokių įdomybių tenka išgirsti. Būna, klausia, kodėl už lango lyja, kodėl nesninga. Tada paaiškinu, kad sniegas – tai stebuklas, kad reikia jo sulaukti. Apie elnius dažnai sulaukiu klausimo, kur jie? Sako, kodėl tu su mašina. Bet kažkaip randu atsakymą – juk modernus tas Kalėdų Senis, mėgsta ir pats vairuoti, negali visuomet tik skraidyti su elniais karietoje.
Kartais ir tokių klausimų klausia, kodėl sesė anksčiau kitur dovanas gavo, o jis tik dabar. Bet vaikai dabar gudrūs – dauguma supranta, kad susitikimas su jais čia tik tarpinė stotelė, kad dar kartą Senis ateis Kalėdų rytą. Todėl jei kas sako, kad esu netikras, kad kitaip atrodžiau kitoj šventėje prieš kelias dienas, sakau, kad nespėjau pasipuošt, kad gražiausiais rūbais ateisiu per Kalėdas. Taip ir džiazuoji sau.
O dėl žmonos... Nelabai to klausia, bet kažkada juokais pasakiau, kad Senio žmona – Velykų bobutė. Tai kaip dėl to pasigailėjau vėliau... Vaikas toks gudrus 8-metis buvo, apsiskaitęs, taip išrišo viską. Sako, tai kaip jūs susitinkat tada? Įvėlė jis mane į diskusiją, o aš galvoju mintyse, kokią čia nesąmonę pasakiau...
Sako – aš buvau Laplandijoj, tada su manimi lietuviškai nekalbėjai, o dabar pasakoji man, kad Velykų bobutė Laplandijoje su tavimi, o ji juk net ne iš Laplandijos. Jis man dėsto visą sistemą, o aš suprantu, kad man čia animacinių filmukų spraga... Sakau, vaikeli, Senis toks senas, kad jau ir pats susipainiojo. Tai viską sakau, mama tau paaiškins (Juokiasi.).
Paminėjote animacinius filmukus – iš jų ir semiatės idėjų, įkvėpimo?
Mano literatūra – pasakų skaitymas vakarais vaikams. Jiems labai patinka pasakos, jie patys apie jas kalba, pripasakoja visokiausių istorijų.
Ar šeimos rate taip pat persirengiate? O gal kaip tik artimųjų aplinkoje nuo personažo norisi atsiriboti? Per šventes į namus įžengiate kaip Kalėdų Senis ar kaip Remigijus Žiogas?
Mano šeima nelabai ir įsivaizduoja, kad galiu per Kalėdas būti be kostiumo. Mano krikšto sūnui 13, patėviui – 60, mama irgi iki šiol sėdasi ant kelių – vis deklamuoja eilėraščius, nes kitaip negauna dovanų.
Mano 8-erių dukra jau du kartus buvo aprengta Seniu, paaiškinom jai, kad Senis man, kaip vadybininkui, paliko rūbus, todėl sykį sakau jai – padarom bajerį, perrengiam tave. Ji sutiko. Juokėmės iki ašarų.
Vadinasi, jūsų vaikai tiki Kalėdų Seniu?
Žinoma. Šventai. Nors jaunėlė dukra dar per maža, jai tik pusantrų metų. 11-metė krikšto dukra ir porą metų vyresnis krikšto sūnus jau ant ribos, tačiau mums visiems svarbus tas Kalėdų stebuklas. Todėl norėčiau, kad daugiau ar mažiau ne tik vaikai, bet ir suaugusieji juo nenustotų tikėt niekada.
