Kauno valstybiniame dramos teatre (KVDT) šįvakar debiutuos antrasis jo režisuotas kūrinys – spektaklis „Palata“, sukurtas Antono Čechovo kūrinių „Juodasis vienuolis“ ir „Palata Nr. 6“ motyvais. Ta proga aktorius ir davė interviu „15min“.
– Spektaklis Kaune, regis, nėra jūsų, kaip režisieriaus, krikštas?
– Tikrai taip. Pirmasis, kurį režisavau, buvo šiemet vasarį Vilniaus „Lėlės“ teatre pastatytas monospektaklis „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eiles. Tačiau Kaune pirmą kartą dirbau su kitais aktoriais, darbas vyko kitame mieste (aktorius su šeima įsikūręs Vilniuje, – aut. past.). Krūvis – dešimt kartų didesnis. Aktorystė ir režisūra man – tas pats, kaip nuomotis butą ir tuo pačiu metu statytis namą. Vaidinti spektaklyje yra tarsi išsinuomoti butą ir jame apsigyventi. Gali kada nori užrakinti ir išeiti. O namą turi ne tik pastatyti, bet ir prižiūrėti, saugoti. Be to, jame daugybė kambarių, kampų.
Savirežisūra, bandymas perteikti savo mintis, jausmus ir matymą kitiems pareikalavo daug sveikatos ir jėgų. Tačiau jaučiuosi laimingas. Kas gali būti geriau kūrėjui, kai tau leidžia ne tik sukurti spektaklį, bet ir pačiam rinktis kūrinį, kurį norėtum statyti? Kai šiais laikais tiek bedarbių, aš turėjau prabangą daryti tai, ką noriu.
– Spektaklio spaudos konferencijoje santūriai įvertinote žurnalistų pastabą, jog į spektaklį žiūrovai plūs jau vien dėl Kazlo pavardės. Nesijaučiate vertas žiūrovų antplūdžio?
– Gal palaukime premjeros? Jeigu spektaklis bus prastas, niekas neis žiūrėti, niekur neveš rodyti. Vien su pavarde toli nenuvažiuosi. Kuo žmogus garsesnis, tuo daugiau turi stengtis. Pavardė gali pritraukti žmones, bet jei jie nieko įdomaus nepamatys, nieko nebus.
– Esate minėjęs, jog jūsų spektakliuose nebus nuogų vyrų ir fejerverkų. Ar tai nebuvo akmuo į kolegų, kuriančių komercinius vaidinimus, daržą?
– Dabar visi teatrai ir visokiais būdais kovoja dėl žiūrovų. Kartais elgiamasi negarbingai: svarbu atimti iš žiūrovo pinigus ir apipilti jį purvais, parodyti vulgarią pjesę ir pasakyti, kad jums viskas blogai arba paraginti pasijuokti iš savo bjaurasties. Tačiau aš manau, kad reikėtų pagarbiau su žiūrovu elgtis. Juk į teatrą šiais laikais jis ateina taip pat su kažkokiais klausimais, pavyzdžiui, kaip tą likusį laiką nugyventi. Dabar gyvename tikrai įdomų laikotarpį. Artėja sunki žiema (šypteli). Gal kas nors, atėjęs į mano spektaklį, išeis sutvirtėjęs?
– Šiais laikais ne vienas talentingas aktorius išbando save režisieriaus amplua. Atrodo, kad jie, tarsi išaugę savo tiesioginį darbą, ieško naujų potyrių. Jūs – vienas iš tokių perbėgėlių. Kam to reikėjo?
– Viskas natūraliai išėjo. Jaučiausi pasirengęs, o dirbdamas kaip režisierius supratau, kad turėjau labai gerus mokytojus. Esu dėkingas šviesaus atminimo savo kurso vadovei Daliai Tamulevičiūtei (Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorė – aut. past.), kuri išmokė savarankiškumo. Ji liepdavo patiems pasirinkti ištraukas iš geros literatūros – Dostojevskio, Čechovo, Tenesio – ir patiems būti tų ištraukų režisieriais bei aktoriais. O pati sakydavo mums pastabas taip pat – ir kaip režisieriams, ir kaip aktoriams. Vėliau iš tų ištraukų gimė mūsų diplominiai darbai. Po to įtaką man darė kiti režisieriai, su kuriais teko dirbti: Vaitkus, Nekrošius, Jonynas. Mane visada domino visuma, scenos sprendimai. Visada mėgdavau kištis į režisierių reikalus (juokiasi). Į kai kuriuos mano pastebėjimus būdavo atsižvelgta ir jie sėkmingai gyvuoja spektakliuose, todėl tai, ką darau dabar, nedaug skiriasi nuo to, ką veikiau anksčiau. Tiesiog turėjau daugiau įžūlumo ir užsikroviau trigubą naštą: spektaklyje „Palata“ pats kūriau inscenizaciją, vaidinu ir esu režisierius. Bet nieko nėra neįmanomo! Labai gailėčiausi, jeigu būčiau nepabandęs.
– Įrodėte pats sau?
– Dar ne. Po premjeros bus aiškiau. Dabar – starto būsena.
– Į teatrus mažai vaikščiojantiems žmonėms galėjo pasirodyti, kad pastaruosius metus esate emigravęs: jūsų nebuvo nė vienoje televizijoje, laikraščiuose, žurnaluose. Bet, kiek žinau, gyvenote Lietuvoje. Ką veikėte?
– Beveik 20 metų nepaliaujamai, nenutrūkstamai dirbu teatre. Tačiau dabar nebepriklausau nė vienam teatrui, esu laisvas kūrėjas, priimu pasiūlymus arba ne. Pastarieji ketveri metai buvo itin darbingi ir vaisingi: du kartus buvau apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, šiemet pastačiau pirmą režisūrinę premjerą. Ruduo irgi derlingas – statau spektaklį Kaune.
– Savo pasiekimais paneigėte vis dar gajų mitą, kad vien teatre kuriančiam aktoriui sunku pragyventi?
– Kiekvienam reikia suvokti savo talentą, savo paskirtį ir išmokti sakyti „ne“. Tada bus lengva koncentruotis į tai, kam tu esi pašauktas į gyvenimą, daryti tai, dėl ko mokeisi konkrečios profesijos. Jeigu aš vaidinčiau vien televizijos šou, dalyvaučiau visokiuose renginiuose ir nevaidinčiau Čechovo, Shakespeare'o, Dostojevskio, mano gyvenimas būtų tikrai niekam tikęs. Pramoginiuose reikaluose užsilaikiusio ilgiau manęs nebekviestų į rimtus pastatymus. O bendravimas su didžiais autoriais ir jų kūriniais yra didelė laimė. Tai šaltinis, į kurį reikia vis grįžti, nes atsigėręs iš jo jautiesi truputį tvirtesnis, geresnis. Tas pats galioja ir žiūrovui.
– Vis minite A.Čechovą, kurio apysakų motyvais pastatėte spektaklį Kaune. Galbūt jau seniai brandinote mintį sukurti kūrinį pagal šio rusų rašytojo tekstus?
– Kartais nežinai, tu kūrinį ar kūrinys tave pasirenka. A.Čechovas – didis autorius, rašytojas. Galbūt tai, kad jo pjesės nenueina nuo pasaulio scenų, ir liudija, jog Čechovo kūryboje yra stebuklingas vaistas, kuris reikalingas ir šiandienos žmogui. Daugelis mūsų dabar gyvena su klausimais, kas, kaip ir kiek. Pastarasis daugeliui pats svarbiausias. Taip neturėtų būti. Gyvenimas – beribė galimybė. Reikia to nepamiršti ir ieškoti prasmės. Radęs prasmę žmogus gali ištverti didelius sunkumus. Šitas spektaklis – bandymas susivokti, nuspręsti, kaip reaguoti į aplinką, ar tai daryti vienam, ar su kažkuo kitu. Atsakymus apsilankęs mano ir A.Čechovo „Palatoje“ kiekvienas žiūrovas turės rasti pats.
