Gabrielė prisipažino rytą pradedanti nuo ritualų ir guviai pasitinkanti dieną. Laidos vedėja juokiasi: „Gabrielė dažniausiai nubunda prieš žadintuvą, nes girdi, kaip atsisuka katinui maistukas. Turiu tokį aparatą, kuris pats tiekia maistą katinui. Girdžiu, kaip jis pradeda veikti ir suprantu, kad tai metas, kai ir pačiai reikia keltis. Neleidžiu po to sau įmigti, nes paskui atsikelti būna dar sunkiau. Pasisveikinu su katinu, o po dušo visada laukia dvigubas espresso bei visi įmanomi informacijos šaltiniai – aiškinuosi, kas nutiko per naktį ir ką Gabrielė pramiegojo.
Ar tas gandas tikras, kad Gabrielė niekada nevėluoja?
Baisu sakyti niekada, bet savo darbo nepramiegojau nė sykio per pusantrų metų. Pati savimi didžiuojuosi. Net mano būsimas vyras juokauja, kad geriau pusvalandžiu ar valanda anksčiau atvažiuosiu ir palauksiu, nei vėluosiu bent dvi minutes. Tikriausiai mamos įtaka – negražu vėluoti, turi gerbti kitą žmogų, šiuo atveju klausytoją. Iš pagarbos kolegai Simui, kuris mėgsta pramiegoti, turiu, tiesiog privalau būti. Kažkas juk turi pasisveikinti su tauta.
Kiek reikia apnuoginti sielą prie mikrofono? Esi savimi ar „įkrenti“ į kažkokį vaidmenį?
Kiekvieno vedėjo pasirinkimas, kiek jis nori ir gali apnuoginti sielą, būti atviras. Mano pasirinkimas – būti 100 proc. nuoširdžiai. Jei nuleido padangą ar kava apsipyliau, raktą sulaužiau, tuo dalinuosi su klausytoju. Suprantu, kad nesu niekuo kitokia ar išskirtinė. Paskui smagu sulaukti palaikymo, žinučių, kad ir kitiems taip buvo. Esu ant tos pačios bangos su klausytoju. Taip, mūsų darbas yra ne liūdinti klausytoją ar stumti į depresiją, nes ir taip laikai sudėtingi, todėl visada mėgstu įvynioti viską į gerą humoriuką.
Su Simu laidoje puikiai suderėjote. Tai – įdirbis ar loterija?
Simas yra didžiausias mano mokytojas. Jis moko kantrybės, susivaldymo, paprastesnio požiūrio į aplinką, tolerancijos, nes labai dažnai mane provokuoja. Bet dėl to esu jam dėkinga. Jis – kietas, absoliutus savo sferos profesionalas.
Tai, kad susėdome kartu su Simu, yra absoliuti loterija ir sėkmė. Retas atvejis, kai sutinki žmogų, su kuriuo atrodo 100 metų esi pažįstamas, nereikia savęs slėpti, kontroliuoti, gali 100 proc. būti savimi, sutampa humoras, požiūris. Aišku, ne viskas gėlėmis klota, abu esame karštakošiai, turime temperamentą, kuris kartais susikerta. Žavu tai, kad mes trumpai pykstame, tai užtrunka minutę, o tuomet vėl esame draugai, vienas kitą traukiame per dantį. Mėgaujamės tuo, ką darome, mums patinka radijas, energija, bendrauti su klausytoju. Ir tuomet nutinka tai, kas nutinka kiekvieną rytą nuo 6 iki 9 val. ryto.
Lankai vaidybos kursus, kada galima tikėtis išvysti didžiajame ekrane ar scenoje?
Tai viena iš mano svajonių. Vieni renkasi tapymo kursus, mezgimo būrelį, o man vaidybos kursai yra investicija į save. Neturiu tikslo gauti pirmaeilį vaidmenį, nepaisant to, kad tikrai apsidžiaugčiau. Noras buvo atrasti ir atrakinti savyje daugiau kūrybinių ir improvizacinių dalykų. Tuo labai mėgaujuosi, o pritaikoma tai absoliučiai visur – gyvenime, darbe, su antrąja puse, su klausytoju. Mano rankose įrankis, kurį galiu pritaikyti visur, jei tik sugebu.
Turi savo idealą aktorių pasaulyje?
Beprotiškai žaviuosi Meryl Streep vaidyba, man fenomenalus yra Leonardo DiCaprio. Iš jaunesnių labai patinka „Stranger Things“ žvaigždė Millie Bobby Brown – jauna, charizmatiška aktorytė, kuriai ateitis labai ryškiai šviečia.
Jei galėtum pasirinkti, kokio vaidmens pati norėtum?
Esu išskirtinių veido bruožų – nosis didesnė nei įprasto lietuvio ir esu sulaukusi komentarų, kad esu panaši į žydų tautybės žmogų. Tai labai norėčiau priimti iššūkį suvaidinti antrojo pasaulinio karo laikų žydę. Ar aš tai galiu padaryti, kitas klausimas. Imčiau visus vaidmenis, išskyrus filmus suaugusiems.
Sportas taip pat užima nemažai vietos gyvenime – žaidi tenisą. Kaip atradai teniso kortus?
Ši aistra užgimė prieš pusantrų metų. Pabandžiau, nes turėjau svajonę. Ir man tenisas labai „prilipo“. Mano mama mėgsta ravėti daržą, jai ten smegenys „išsijungia“. Aš ravėti daržo nekenčiu, ieškojau kito būdo galvai „išjungti“ ir atradau tenisą. Čia tereikia galvoti, kaip permušti kamuoliuką per tinklą, pataikyti į aikštelę. Tenisas – tai ta valanda dienoje, kuri visiškai pravėdina galvą. Kaip pabuvus 5 minutes prie jūros. Aišku, yra svajonė ir tikslas sudalyvauti kokiame nors turnyre, bet niekaip neišdrįstu, pristinga pasitikėjimo savimi, nesijaučiu tokia stipri. Jei niekas neįstums į tokią balą, tai, matyt, visą gyvenimą vaikščiosiu tik į treniruotes.
Ar kelionės yra dar viena aistra?
Tikrai tinkamas žodis – tai išties yra mano aistra. Ir ja mane apkrėtė mano būsimasis vyras. Tai dar viena investicija į save. Mokymasis prisitaikyti, toleruoti, susipažinti, įsileisti. Tai keičia kaip žmogų, moko gyventi paprasčiau, laisviau, su didesne meile. Tomis akimirkomis mano širdis paskendusi dėkingumo jūroje. Iš meilės kelionėms gimė ir kelionių blogas – keliaudami birželį nusprendėme pasiimti kamerą ir parodyti žmonėms, kaip matome keliones. Tikslas – ne surinkti kuo daugiau peržiūrų „Youtube“ kanale, bet pasidalinti. Daugelį žmonių įkvėpė, tai tikėtina, kad iš Paryžiaus gims dar viena laidelė.
Lankeisi Paryžiuje? Kokį jį pamatei? Kokie artimiausi kelionių planai?
Lapkričio pradžioje buvau Prancūzijos sostinėje, „Paris Rollex Masters Final“ vyrų teniso turnyre. Tai mano sužadėtinio gimtadienio dovana man, gavau galimybę pamatyti besivaržančius geriausius teniso vyrus. Tai neįtikėtina. Vis dar jaučiuosi kaip pabuvojusi sapne. Artimiausia kelionė bus gruodį, keliausime į Romą kartu su tėveliais, mėginsime ir juos užkrėsti kelionių meile.
Jei reikėtų save trumpai apibūdinti, kokie tai būtų žodžiai?
Esu žmogus, pasirinkęs gyventi savo svajonių gyvenimą. Pasirinkau švęsti gyvenimą. Tokiu tempu ir einu – su nuolatiniu šventės pojūčiu, nes niekada negali žinoti, kada ta šventė baigsis.
Fotogalerija:
„Geras rytas“ su Gabriele ir Simu – darbo dienomis nuo 6:00 iki 9:00 val. per „Radiocentrą“.
