Jau greit septyneri metai, kai, pilotuodamas nuosavą lėktuvą, žuvo Hubertas. Kaip jus veikia nematomas ir matomas jo palikimas: jėga, energija, realizuotos ir nerealizuotos idėjos?
Ramunė: Su tuo „matomu“, o tiksliau – „girdimu“, palikimu susiduriame kiekvieną dieną. Tai – ir mūsų darbas, ir laisvalaikis. Žodžiu, tėčio paskleistos idėjos iki šiol apima labai didelę gyvenimo dalį. Nežmoniškai didžiuojuosi, kad jis turėjo tiek ryžto, energijos ir stiprybės sukurti kažką TOKIO. Neprisimenu sekmadieninių šeimos pietų, kad namuose negrotų M-1, o tėvai prie stalo nekalbėtų, nesiginčytų, kas transliuojama ar kas yra likę anapus eterio. Tada baisiausiai pykdavau, kad neranda kitų pokalbio temų, ir jausdavau dėmesio trūkumą. Šeimos verslas man tarsi įaugo į kraują, ir šiandien jau nebemoku atsipalaidavusi klausytis ir atsainiai vertinti, kuri daina graži, o kuri – ne. Tad, baigusi komunikacijos studijas Olandijoje, grįžau į Lietuvą ir pradėjau dirbti mūsų įmonėje.
Rūta: Prieš septynerius metus gyvenimas pasikeitė iš esmės... Per vieną dieną turėjau suvokti, kad dabar tik aš viena atsakau už viską, kad galiu pasikliauti tik savimi, kad nuo manęs priklauso, kaip klostysis tolesnis mano ir mano dukterų gyvenimas, kas atsitiks su radijo stotimis. Negalėjau sau leisti dairytis atgal ir gailėti savęs... Daug kas sako, kad esu stipri moteris... Bet aš manau, kad žmogaus stiprybė – jo paties pasirinkimas: būti auka ar nugalėtoju. Auka būti lengviausia, o rasti savyje jėgų būti stipriam reikia pastangų. Be to, tikiu, kad mirę artimieji mus saugo. Ypač mūsų šeimos atveju, kai žmogus buvo išplėštas iš gyvenimo taip ne laiku ir neteisingai. Tikiu, kad šiandien Hubertas būtų buvęs laimingas: mudviejų dukros – protingos, nepaviršutiniškos, neišpuikusios, galiu jomis didžiuotis. M-1 radijo stočių grupė, nepaisydama nieko, išliko stipriausia Lietuvoje. Taigi Huberto radijo idėja ir po šiai dienai kupina gyvybės, energijos ir jėgos. Tuo yra užsikrėtę ir abu vaikai.
Bet dažnai tėvų profesijos vaikams būna tokios neįdomios, kad šie net nedvejodami metasi į priešingą gyvenimo pusę.
Rūta: Mano šeimoje panašiai gal ir buvo, nes mamos, buvusios valstybės tarnautojos, darbas tikrai nedomino. Tiesa, tėtis, žurnalistas, dirbo „Vagos“ leidykloje redaktoriumi, ir jo darbovietėje tvyranti nuotaika traukė: nuolat lankydavosi menininkai, literatai, tarškėjo spausdinimo mašinėlės, dvelkė cigarečių dūmais, kava, kartais ir konjakėliu. Matyt, neatsitiktinai vėliau Vilniaus universitete rinkausi studijuoti klasikinę filologiją. O dukrų domėjimasis radijo pasauliu yra labai natūralus, organiškai išplaukiantis iš mūsų kasdienybės ir nelydimas jokio spaudimo.
Ramunė: Iki pat mirties tėtis man buvo didžiausias autoritetas, kai būdavo kalbama pačiomis įvairiausiomis žiniasklaidos, komunikacijos ir apskritai medijų temomis. Negana to – labai imponavo jo perfekcionizmas, ambicingumas ir noras visko siekti su didele aistra.
 |
| „Laimos“ rugsėjo mėnesio numeris |
Giedrė: Jau dabar žinau, kad mano gyvenimas bus susijęs su radiju. Iš pradžių norėčiau jėgas išbandyti didžėjaudama, nes muzika yra kažkas tokio... Mano dievaitės yra Kylie Minogue ir Lady Gaga. Esu kitokia nei daugelis mano bendraamžių, visai nesidomiu Justinu Bieberiu ar „One Direction“.
Valdo Puteikio interviu su Rūta Grušniene ir jos dukromis skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
