Radvilai, žiniasklaidoje esi pristatomas kaip svingerių karalius, Lietuvos erotikos magnatas. Ar Tau prie širdies tokie apibūdinimai?
Tai visiškas absurdas. Tokią etiketę gavau prieš penkerius metus ir jos atsikratyti nepavyksta iki šiol. Lietuvoje būdinga verslo savininką tapatinti su jo verslu. Bet pagalvokim logiškai: jeigu aš vadovaučiau restoranui, argi būtinai reikštų, jog esu apsirijėlis? Beje, aš vadovauju ne tik erotinių pažinčių tinklalapiui, esu įkūręs ir portalą, kuriame žmonės ieško sau tinkamo partnerio vedyboms. Gėjams skirtas interneto puslapis irgi yra mano nuosavybė, bet tai nereiškia, kad aš priklausau seksualinėms mažumoms.
Kas nutiko prieš penkerius metus, kad prie Tavęs prilipo tokia etiketė?
Kadangi neplanavau gyventi Lietuvoje, leidau sau ištarti kelias neatsargias frazes. Užsiminiau, kad man teko vienu metu mylėtis su keliomis moterimis. Nuo to viskas ir prasidėjo... Netrukus spaudoje pasirodė straipsnis apie tai, kad ieškau biseksualios žmonos. Niekada net neįtariau, kad žiniasklaida gali būti tokia neobjektyvi.
Na, bet nesakyk, lovelaso įvaizdis nėra toks jau neigiamas.
Kad ir kaip būtų gaila, mane vadina ne lovelasu, o svingerių krikštatėviu, todėl jaučiuosi tarsi būčiau koks iškrypėlis, sukūręs demonų bendruomenę. Laimė, mano bičiuliai žino, kas esu iš tiesų.
Į Lietuvą grįžai turėdamas tikslą išgarsėti?
Tikrai ne. Pirmasis straipsnis apie mane Lietuvos spaudoje pasirodė daugiau kaip prieš dešimt metų, kai vadovavau programavimo departamentui didžiulėje korporacijoje JAV ir, būdamas vos 24-erių, gaudavau šešiaženklį atlyginimą. Tačiau prabėgus penkeriems metams ir apie mane pasirodžius prieštaringiems straipsniams, buvau šokiruotas ir ilgą laiką slėpiausi nuo žurnalistų. Netgi susipažinęs su Mia vengiau visuomenės dėmesio, nes puikiai žinojau, kad kas nors atkapstys senus straipsnius. Puikiai suprantu, kad žiniasklaidoje turi egzistuoti ir neigiamų personažų, būtent tokiu aš ir buvau piešiamas. Ką darysi... Nors man dėl to skaudu.
Net Mia mūsų žurnalui kartą prasitarė, kad įtaria, jog Tu su ja draugauji tik norėdamas šlovės.
Netiesa. Aš mieliau būčiau likęs jos šešėlyje. Man tikrai nereikia nei šlovės, nei reklamos. Mia pykčio akimirką dar ne tiek apie mane yra prišnekėjusi: ir kad šantažuoju ją, ir kad jai grasinu. Abu esame karštakošiai, vienas kitam daug aštrių žodžių išsakėme, bet po penkiolikos minučių apsikabinome, pasibučiavome ir viską pamiršome. Kurioje poroje nepasitaiko pykčių, juk tai taip žmogiška!
 |
| Gedmanto Kropio (žurnalo "Laima") nuotr./Radvilas Bubelis |
Pakalbėkime apie Tavo verslą. Kaip Tu apskritai suvokei, kad galima uždirbti iš interneto pažinčių portalų?
Programuoti pradėjau būdamas trylikos. Po mokyklos įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą informatikos specialybę. Baigęs pirmą kursą, studijas tęsiau Mičigano universitete. Persikėliau gyventi į Majamį, kur prasidėjo mano, kaip profesionalaus programuotojo, karjera. Dešimtmetį praleidęs Amerikoje ir išgyvenęs visas interneto evoliucijos raidos pakopas, aiškiai įžvelgiau tuščias nišas. Keisčiausia, kad tuo metu Lietuvoje buvo daug kapitalo, tačiau jis būdavo investuojamas visur, tik ne į internetą. Žmonės dar nesuvokė, kokia tai aukso gysla.
Pirmąjį pažinčių portalą įkūriau kaip eksperimentą, be to, į jį neinvestavau nė vieno cento, išskyrus laiką, patirtį ir idėjas. Už interneto portalą sumokėjau minimalią sumą, nes kažkas paprasčiausiai pamiršo pratęsti jo veikimą (juokiasi). Tuo metu turėjau rimtų konkurentų, kuriems greit nušluosčiau nosį.
Ar jau pasiekei tokią stadiją, kad gali sėdėti namie, o pinigai patys plaukia į Tavo sąskaitą?
Galima sakyti ir taip. Žinai, kodėl man sekasi? Nes kai kurios mano verslo idėjos yra susijusios su mano pomėgiais. Dirbdamas Floridoje užsimaniau susipažinti su čia gyvenančiomis lietuvaitėmis – įkūriau pažinčių tinklalapį. Užsimaniau pakeliauti – atidariau pažintinių kelionių agentūrą Amerikoje.
Teko patirti įsimintinų kelionių?
Taip. Vieną penktadienį kelionių organizatoriai mus su draugų kompanija išvežė į negyvenamą salą, pažadėję, kad sekmadienį atplauks pargabenti atgal. Mobilieji telefonai ten neveikia, interneto ryšio nėra, artimiausia sala – už penkiolikos kilometrų. Kai žiūrėjome į nuplaukiantį laivelį, puikiai suvokėme, kad vairininkas gali pakeliui paskęsti, prisigerti ir pamiršti, į kurią salą mus išgabeno, ar tiesiog užsimanyti mus ten palikti visam laikui. Tokią akimirką esi visiškas bejėgis. Jei pakeliui sutiksi skorpioną ar aligatorių – tai tavo problema. Štai tokios ekstremalios kelionės mane veža!
Tave turbūt veža ir šokiai, nes nuo rudens suksies ant parketo šokių projekte.
Gyvendamas Floridoje stebėdavau lotyniškus šokius, kurie mane labai žavėjo. Būdavo, kokia daili ispaniškai kalbanti mergaičiukė griebdavo mane už rankos ir išsitempdavo į šokių aikštelę, o aš stovėdavau visiškai sutrikęs, negalėdamas atkartoti judesių. Visuomet svajojau išmokti gražiai šokti, tačiau nebūdavo laiko, nepasitaikydavo progų. O aš juk dar kada nors planuoju ir vestuvinį valsą sušokti, tad kam visa tai atidėlioti?
Ar žadu laimėti pirmą vietą? Šansų turiu. Kiekvienas žmogus kažkur eina turėdamas aiškų tikslą. Stengiuosi kasmet sau iškelti po naują iššūkį. Kaip sakoma: non progredi est regredi (liet. neprogresuoti reiškia regresuoti). Privalau tikėti, kad projekte būsiu geriausias.
