Antradienį atlikėjas Radžis pasidalijo fotografo Ričardo Grigo 1989-aisiais darytais kadrais. Juose – vos pusantrų metų R.Aleksandrovičius, su bičiuliais laiką leidžiantis Panevėžio moterų kalėjimo vaikų darželyje. Čia, kaip dabar prisimena Radžis, jis, būdamas vaikas, praleido beveik dvejus gyvenimo metus.
Berniukas šiame vaikų darželyje atsidūrė dėl to, nes abu jo tėvai vienu metu sėdėjo kalėjimuose. „Mama labai dažnai prasikalsdavo, vis būdavo uždaryta, todėl mane daugiau prižiūrėjo prižiūrėtojos, policininkės ir visi kiti žmonės.
Neseniai paaiškėjo, kad tuo metu, 1989-aisias, čia dar buvo kuriamas filmas apie moterų kalėjimą. Kadangi tuo metu čia buvau, ir filmą, ir į tuo metu darytus kadrus patekau“, – 15min pasakoja Radžis.
Būtent šio savo gyvenimo etapo vyras gerai neprisimena, nes dar buvo labai mažiukas – kaip sako, viskas tarsi per rūką, atminty išnyra tik koridoriai ir... muzika.
„Kiek save pamenu, nebuvau išdykęs vaikas. Be to, mane iškart labai žavėjo muzika. Ir šokdavau, ir gerai jaučiau ritmą dar būdamas vaikas. Niekas tuo metu negalvojo, kad vėliau kažką su ja darysiu“, – šypsosi atlikėjas.
Dėl tokių susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių vyras nelinkęs pergyventi. Jeigu ne jos, klausimas, ar būtų pakliuvęs pas mylinčius globėjus, siekęs savo svajonių, todėl ir į pirmuosius gyvenimo metus Radžis žiūri kaip į tam tikrą neišvengiamybę.
„Tai yra gyvenimas. Ir daina man asmeniškai buvo parašyta, kai važinėjau po arenas. Kaip joje sakoma: nekaltinu savo likimo. Į šį tekstą visos mintys sudėtos tokios, koks mano gyvenimas tuo metu ir buvo.
Mes, atlikėjai, dainuojame taip, kaip yra – visų artistų išgyvenimai, manau, panašūs, nė vienas iš jų negimė aukso pataluose. Toks buvo mano gyvenimas, bet skųstis tikrai negaliu.
Buvo visokių dienų – ir liūdnų, ir gerų. Aišku, kad laukdavome tėvų. Bet man neteko patirti tokios ilgos pauzės, kaip kitiems vaikams, nes gavau labai gerus globėjus, kurie man atstojo mamos ilgesį“, – dabar džiaugiasi Radžis.
