Mėginu pagauti nuoskaudą jo balse. Nėra... Lygiai taip pat nepagaunu ir savigraužos ar nepasitenkinimo gaidelių. Raimundas gyvas, sveikas, gal kiek senstelėjęs, bet toks pat ugningas anekdotų pasakotojas, kaip ir prieš dešimtį metų, kai televizijos žiūrovai leipdavo juokais žiūrėdami jo laidą „Už kampo“.
Kaip čia atsitiko, kad iš tavo gyvenimo dingo televizija?
Neslėpsiu, iš pradžių pačiam buvo keista. Prieš kiekvieną naują sezoną ateini į televiziją, atneši idėją, sako: „Super!“. Po mėnesio sulauki skambučio: „Žinai, mes peržiūrėjome projektus, radome vieną labai panašų, bet jį atnešė gerokai anksčiau nei tu.“ Praeina dar kiek laiko, žiūri laidą ir galvoji: „Tik pamanyk, koks sutapimas! Žmogus galvoja visiškai kaip tu.“ Ne, apsidrausti nuo to neįmanoma. Juk atėjęs nepasakysi: „Atnešiau projektą, bet nesakysiu, koks jis.“ Turi viską papasakoti, netgi pirmosios laidos scenarijų, režisūros planus sudėlioti.
Vienu metu mėginau siųstis sau laiškus. Sugalvoju, parašau, įdedu į voką ir išsiunčiu sau paštu. Kad būtų įrodymas, jog tai – mano sumanymas. Bet ką ten! Ir nebesijaudinu visai. Juo labiau, kad ateitis priklauso ne šitoms televizijoms, nes vis tiek viską užkariaus internetas. O jame aš jau esu.
Lengvai ir paprastai apie tai kalbi, o juk buvo laikas, kai tikrai skaudėjo širdį, nė neabejoju...
Atrodo, nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų bet koks verslas Lietuvoje – kvailių ieškojimas. Ne ką nors sukurti, pagaminti, o paieškoti kvailių – štai kur gudrumas.
Žinai tą pasakymą: „Kuo labiau tau patinka parduotuvėse perkami koldūnai, tuo š...nesnis tavo gyvenimas.“ Mėginau išsiaiškinti, kas yra jų viduje. Niekaip nepavyko. Tai, ką koldūnų gamintojai vadina mėsa, ir yra kvailių ieškojimas. Tešla su kažkokiu įdaru kainuoja tiek, kiek kilogramas geriausios kiaulienos. Na, argi ne kvailiai, kurie tokius koldūnus perka? Pastebėjai, kaip brangsta produktai? Gamintojai įsistato durniaus akis ir vietoj 500 gramų grietinės mums kažkodėl kiša 450 arba 400. Vizualiai parduotuvėje juk nelabai ir atskirsi. Ir kodėl pieną nebe litrais pardavinėja, o po 900 mililitrų? Dabar laukiu, kada pradės pardavinėti kurą po 0,9 litro ir alų po 0,45 litro. Tikriausiai greitai pereisime prie devintinės sistemos: vienas litas bus 90 centų.
Na ir įdomių klausimų tau kyla!
O kitiems nekyla? Man visiškai aišku: lietuviškas verslas yra durnių ieškojimas.
Vienu metu mėginau siųstis sau laiškus. Sugalvoju, parašau, įdedu į voką ir išsiunčiu sau paštu. Kad būtų įrodymas, jog tai – mano sumanymas. Bet ką ten! Ir nebesijaudinu visai. Juo labiau, kad ateitis priklauso ne šitoms televizijoms, vis tiek viską užkariaus internetas.
Užtat nedirbi svetimiems? Kiek pats užsidirbi, tiek ir turi?
Vieni pliusai taip dirbant, nematau minusų...
O garbė ir šlovė?
Kokia šlovė?! Nejaugi dar esama manančių, kad televizija atneša šlovę? Ją reikia užsitarnauti. Senovėje riteriai, pavyzdžiui, su vėjo malūnais kovojo. Kiti princeses vadavo. Suprantu, visada buvo mėgėjų pasigėrėti savimi. Parodė du kartus, o nosis, žiūrėk, užsiriečia, krūtinė išsipučia, ūgis padidėja...
Juk pačiam tai irgi teko patirti. Nejau nebuvai išsitiesęs?
Na, mano simptomai buvo daugiau nei kuklūs...
Po to, kai neliko televizijos laidos, žmonės kalbėjo, kad kiurksojai tikroje duobėje.
Na, kai būni šeimos maitintoju, o paskui to statuso netenki, viskas pradeda griūti.
Gal moterys iš vyrų pernelyg daug tikisi?
Moterys visada nori, kad būtų taip, kaip jos nori.
Kiek metų norėtum išbraukti iš savo gyvenimo, jei tik galėtum?
Žinok, nė vienų. Aišku, jei dabar viskas prasidėtų iš naujo, būtų vietų, kuriomis kitaip vaikščiočiau. Jei kas dvidešimtmečiui į galvą įdėtų dabartinę patirtį, juk visai kitaip elgtumeisi.
Argi nepasiilgsti laikų, kai tavęs pasiklausyti susirinkdavo pilna Palangos vasaros estrada?
Nemanau, kad dabar nesusirinktų. Juk per krizę žmonės mieliau eis žiūrėti tų, kurių nemato per televiziją. Taupūs žmonės: „Kam pinigus mokėti, jei vakare namuose jį pamatysiu?“
Kai interneto portalas „Delfi“ pradėjo transliuoti vaizdo įrašus su tavo pasakojamais anekdotais, ar pajutai, kad dėmesys vėl padidėjo?
Ir anksčiau būdavo: eina pirmokai ar antrokai, tik staiga matau, kumšt, kumšt vienas kitam į pašonę. Ir kad kikena, kad kikena. Nežinau, gal iš tėvų vaizdajuostę nugvelbę pažiūrėjo, juk kai laidą rodė, jie dar gimę nebuvo.
Dabar laukiu, kada pradės pardavinėti kurą po 0,9 litro ir alų po 0,45 litro. Tikriausiai greitai pereisime prie devintinės sistemos: vienas litas bus 90 centų.
Tikriausiai per tuos metus netgi humoro supratimas pasikeitė...
Kiekviena karta turi savo. Esama dalykų, kurių jaunimas tiesiog „nepagauna“.
Ar tikrai jaunajai kartai britų humoras artimesnis nei rusiškas?
Žydelio klausia: „Ar jūs norėtumėte gyventi milijoną metų?“ Tas trūkteli pečiais: „Iš viso ar dar?“ Subtilu? Ir bus juokinga, jei turėsi supratimą apie žydų tautą.
Arba kitas: susitiko du draugai. Vienas sako: „Perskaičiau Karnegio knygą „Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Patiko. Atėjau į darbą ir dariau, kaip liepė Karnegis – šypsojausi. Po pietų pasikvietė šefas: „Jei dar kartą apsirūkęs ateisi, išmesiu iš darbo.“
Esu tikras, kad dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai žinos, kas tas Karnegis ir ką reiškia „apsirūkęs“. Vyresniam žmogui bus visai nejuokinga: ir kas gi čia šypsosi cigarečių prisirūkęs?
Įdomu, kur laikai savo surinktus anekdotus? Nejau visi telpa tavo galvoje?
Esu netvarkingas, todėl mano archyvas visur išsimėtęs. Jis labai labai didelis: ir laikmenose, ir knygose, ir storuose segtuvuose, ir laiškuose – visas garažas jais užverstas. Dar nuo „Už kampo“ laikų.
Pasakyk man, kas yra vertingas anekdotas?
Kuriame atsiranda paradoksas arba kai pabaiga netikėta. Tada juokinga. Kiekvienas humoristas turi savo stilių. Šilanskas, pavyzdžiui, savuosius apipina įvairiomis detalėmis. Tada ir pabaiga ne tokia svarbi, svarbus pats pasakojimas.
Geras humoras – retas humoras. Taip mėgsta sakyti vienas mano bičiulis. Neseniai nuskambėjo politiko Antano Nedzinsko vestuvių istorija. Kas tai – humoras, reklama, o gal farsas?
Tokiais atvejais visada galima pasakyti: „Ak, jūs nesuprantate? Vadinasi, neturite humoro jausmo.“ Čia tas pats, kaip išeiti į sceną, pasakyti „bajerį“, garsiai nusijuokti ir pajusti salėje spengiančią tylą.
Tau yra taip atsitikę?
O kodėl turėtų? Žinai, kaip būna? Jei skeli „bajerį" sau, tai skeli jį be jokios žiniasklaidos, tyliai Kalabybiškių kaime, keletą draugų pasikvietęs. Bet jei visiems, ir daug kas tavęs nesupranta, vadinasi, „bajeris" nevykęs. Per pasirodymą pasakoji ne vieną anekdotą. Sakai tokį, kuris tau labai patinka, bet matai: publika „nesukramto“. Tada sakai kitą. O, jau geriau! Kiekvienas pasirodymas iš tiesų yra improvizacija.
Mes dažnai koncertuojame kartu su Raimondu Šilansku, vienam išlaikyti publikos dėmesį visą valandą – sunkiai įmanoma. Net Maksimui Galkinui tai ne visada pavyksta.
Viskas reliatyvu: kai esi aštuoniolikos–dvidešimt penkerių, mergina atrodo sena pana, o kai esi keturiasdešimt penkerių – tikra pienburnė.
Ir pavargsti vienas...
Ką jau čia skųstis... Toks darbas.
Gali pragyventi vien tik koncertuodamas?
Na, pavalgyti užtenka...
Ar yra kas laukia tavęs grįžtančio po koncertų?
Laukia, laukia... Šuo – tai jau visada. Nesvarbu, kada grįžti, išvesti reikia.
Tavo vaikai jau dideli...
Mano vaikai prašė apie juos nekalbėti.
Dar nesi senelis?
Jaunimas niekur neskuba.
Ir todėl atrodo, kad patys nesenstame?
Viskas reliatyvu: kai esi aštuoniolikos–dvidešimt penkerių, mergina atrodo sena pana, o kai esi keturiasdešimt penkerių – tikra pienburnė.
O tavo mylima moteris – jaunesnė?
Nepradėsim. Suprantu, smalsu, bet nepradėsim.
Dažną humoristą kviečia piršliu. Tave irgi?
Seniau to nepraktikuodavau, bet... Vestuvių juk daug, o Šilanskas vienas neapsisuka.
Ką tau „duoda“ į svočias?
Būti piršliu ir būti vakaro vedėju – du skirtingi dalykai. Kartais pasiimu kolegę, paprastai neprofesionalę. Prie stalo ir vieno kalbančio užtenka.
Įsivaizduoju, kad po vidurnakčio visi nori prieiti, pasikalbėti, išgerti sykiu.
Kartais tai atsitinka ir anksčiau...
Kaip pavyksta atsilaikyti prieš stiklelį?
Griežtai.
Visai nevartoji alkoholio?
Nesu užsikodavęs, bet darbas yra darbas. Be to, dažniausiai tenka naktį pačiam parvairuoti namo.
Merginos dabar irgi nekuklios...
Nekuklios. Vienas bičas galvoja: „Jaunimas dabar laisvas, imsiu, prieisiu ir tiesiai pasiūlysiu.“ Prieina prie panos: „Gal norėtum su manimi pasimylėti? Turiu kambarį viešbutyje...“ O ji: „Į viešbučio kambarį? O siaube, koks tu sudėtingas!“
Esi gavęs nepadorių pasiūlymų?
Dažniausiai jų pateikia girti žmonės.
Ir tokios situacijos tampa anekdotinės?
Visada įdomūs dalykai, apie kuriuos kalbama puse lūpų.
Vyras išvažiavo į komandiruotę – na, viskas aišku! Nors statistika parodytų, kad tikrai apie devyniasdešimt procentų žmonų nedaro nieko blogo.
Ar moteriškas humoras kitoks?
Nemanau. Vyrai savo kompanijoje prie alaus visada kalba apie seksą, o moterys – apie meilę. Tačiau žodžius jie vartoja tuos pačius.
Papasakok, prašau, savo mėgstamiausią anekdotą...
Man patinka tokie keistai „suvartyti“. Ateina ežiukas į parduotuvę (kikena). Prašo: „Duokite man grietinės.“ Pardavėja jam sako: „Pas mus – tik pilstoma, reikia taros.“ Ežiukas nuliūsta: „Neturiu, nepasiėmiau...“ Pardavėja pagaili ežiuko, randa jam stiklainėlį sandėlyje, pripila grietinės, paduoda. Ežiukas pasiima tą stiklainėlį ir staiga – tekšt į sieną. Pardavėja: „Ežiuk, aš taip stengiausi, ieškojau, o tu – šitaip...“ „Štai tokie mes ežiukai, paslaptingi žvėriukai“, – atsako tas. Visiškai kvailas anekdotas, bet labai pakelia nuotaiką.
