Veikli, organizuota, dalykiška ir be galo pozityvi – žiūrint į Jeleną sunku ir patikėti, kad ji turi kokią negalią. Jaunatviška ir žavi moteris neslepia kartais sulaukianti replikų, esą ką ji, atrodanti sveika ir laiminga, gali suprasti apie neįgaliųjų problemas? Tačiau tokius skeptikus ji netrukus užtildo atsakydama: „Aš ir pati turiu negalią.“
Jelena gimė be dalies dešinės rankos. Pasak genetikų, žemiau alkūnės ranka neišsivystė dėl kažkurioje vietoje dar įsčiose susipynusios ir užspaustos virkštelės. Tačiau tai – ne genetinė liga, tai dešinio dilbio anomalija.
Tokie atvejai reti ir, žinoma, labai skaudūs ne tik augančiam vaikui, bet ir gimdytojams. Bet Jelenos tėvai ne tik kad nepasidavė, jie tapo ir puikiu pavyzdžiu daugeliui. Tiek drąsos, optimizmo ir sveiko požiūrio galima tik pavydėti. Jų dėka Jelena užaugo gerokai stipresnė už daugelį savo bendraamžių.
„Žinoma, tėvams buvo didžiulis smūgis, tačiau jie niekada į mane nežiūrėjo kaip į kažkokį kitokį vaiką. Jų akimis, niekuo nesiskyriau nuo kitų, gal todėl niekada gyvenime nesijaučiau kažkuo nuskriausta ar ko nors netekusi“, – 15min pasakojo Jelena.
Su portalo skaitytojais ji pasidalijo savo istorija. „Neįgalumas negali iš žmogaus atimti gyvenimo“, – ne kartą šypsodamasi vis kitais žodžiais tą pačią mintį pakartojo ji.
15min žurnalistai su Jelena susitiko sostinės Žvėryno rajone įsikūrusioje Lietuvos neįgaliųjų draugijos būstinėje. Sveikindamasi Jelena padavė kairę ranką – būtent ją ji tiesia jau daugelį metų.
Nežinant, kad dešinė – protezas, galima jo ir nepastebėti, Jelena puikiai valdo abi rankas.
„Kai kalbame apie neįgalų žmogų, dažnai įsivaizduojame, kad jis turi sėdėti vežimėlyje. Ne visi manęs drįsta klausinėti, vieni pabijo, kiti tik atsargiai nužiūrinėja tą mano ranką. O tada klausia – kaip tu su viskuo susitvarkai? Na, kažkaip nematau problemų, susitvarkau“, – šypsosi Jelena.
– O iš tiesų – kaip susitvarkote?
– Žmogaus organizmas sukurtas taip, kad ar pavyks ką nors padaryti, ar ne, priklauso tik nuo asmeninio požiūrio. Kartais ir pati pagalvoju, ar yra tokių darbų, kurių negalėčiau atlikti? Žinoma, yra. Bet ar kas nors iš mūsų geba visose srityse būti vienodai tobulas? Vargu.
Aišku, man nelabai išeina dešine ranka ką nors atsukti virtuvėje ar viena ranka įvažiuoti į kiemą. Tačiau tai netrukdo, su visais kasdieniais darbais kuo puikiausiai susitvarkau.
Tiesa, kai pati laukiausi (Jelena augina 4,5 metų sūnų, – red.), buvo kilę minčių, kaip čia bus, ar sugebėsiu vaiką ant rankų paimti, išmaudyti. Tačiau visi tie dalykai atėjo savaime. Sugebėdavau ant tų rankų ir vaiką paimti, ir jorkšyrą, ir dar maišais apsikrovus autobusu kur reikia nukeliauti. Niekada negalvojau, kad su manimi kas nors norėtų bendrauti iš gailesčio.
– Sulaukiate tokių replikų?
– Ne. Gal man pasisekė, tačiau esu laiminga, niekada to nebuvo, nėra ir dabar. Net drįsčiau teigti, kad jei padarytumėte apklausą mano aplinkoje, niekas nepasakytų, jog su manimi kažkas negerai. Manęs kaip tik daugelis klausia – kaip tu viską spėji? Kai noriu, tai ir spėju, sakau.
O jei jau tikrai prireikia pagalbos, man nesunku paprašyti. Kai draugai žino, kad man kas sunkiau sekasi, būna, siūlosi padėti, jiems patinka. Ir net jei galiu susitvarkyti pati, sakau, gerai, padėkit padėkit (juokiasi.).
Tai vertinu labai natūraliai. Tačiau ar čia kas išskirtinio? Ne. Juk kiekvienam iš mūsų kartais prireikia kokios nors pagalbos ir tai labai žmogiška.
– Turbūt ne visi supranta, ką reiškia nešioti protezą. Jį turite nuo vaikystės? Kaip pati su tuo susitaikėte, kaip susitaikė aplinkiniai?
– Iki penktos klasės protezą ignoravau. Turėjau jį spintoje, bet nenešiojau – nenorėjau, nepatiko, nemačiau prasmės. Vėliau supratau, kad jis reikalingas ne tik dėl grožio, ne tik dėl estetinės išvaizdos, bet ir dėl sveikatos.
Artėjo paauglystė, supratau, kad nešiodama jį imu jaustis geriau, juk ir ne taip akivaizdžiai matosi, kad esu be dalies rankos. Tapo reikšmingi ir kiti dalykai – augant organizmui svarbu, kad nekryptų stuburas. Pečiai turi būti vienodame aukštyje, o kai viena ranka trumpesnė, ji ir sveria mažiau, kita sunkesnė nusveria kūną į vieną pusę.
Kai ėmiau nešioti protezą, nauji draugai net ne iš karto jį pastebėdavo. Esu labai komunikabili, mėgstu lyderiauti, mokykloje buvau seniūnė. Turiu daug draugų, pažįstamų ir visiems jiems už mano negalią daug svarbesnės mano kitos asmenybės savybės. Protezas niekada netrukdė nei man, nei aplinkiniams. Dėl to nei į akis, nei už akių nesu nieko blogo išgirdusi.
Matyt, geri žmonės mano kelyje pasitaikė, apskritai, kai mes kalbame apie patyčias, niekada nesu girdėjusi, kad kažkokia kitokia.
– Nepaisant to, yra žmonių, kurie dėl savo negalios tampa patyčių objektu. Kaip manote, kaip reikia su tuo kovoti?
– Tai pirmiausia – tėvų auklėjimo problemos. Reikia nebijoti priimti kitaip atrodančių žmonių, priimti juos tokius, kokie jie yra. Ir reikia nebijoti priimti aplinkinių žvilgsnių. Juk jei turi negalią, jei tave žmonės gatvėje nužiūrinėja, nebūtinai jie linki tau kažko blogo. Jiems tiesiog smalsu, nes tu atrodai kitaip, nes atkreipi dėmesį.
Juk jeigu gatve praeina ekstravagantiškai atrodantis vyras ar moteris, mes atsisukame, tai natūralu. Lygiai taip pat ir su neįgaliaisiais. Net su užsienio piliečiais, kurie nuo mūsų skiriasi savo išvaizda, odos spalva. Vieną kartą mes pažiūrime su baime, iš smalsumo, o paskui jau net nebepastebime, kad jie tarp mūsų – mums natūralu.
Aš nesigėdiju negalios, nebijau klausimų apie tai, žinau, kad žmonės šalia ir patys jaučiasi nepatogiai. Tačiau su tuo užaugau, nuo mažens susitaikiau, man tai – normalu.
Taip kaip ir mano sveikam vaikui normalu, kad mama nešioja protezą. Kai pirmą kartą jis pamatė žmogų vežimėlyje, jam buvo įdomu, jis buvo smalsus, tačiau dabar tai jo nebestebina, jis žino, kad būna ir taip.
– Neišeina nesižavėti jūsų veiklumu. Aktyviai sportuojate, vairuojate automobilį, maža to, dar kaip bitė sukatės tiek darbuose, tiek namuose, auginate mažametį sūnų. Esate pavyzdys tiems, kurie net turėdami gerus fizinius duomenis, tingi piršto pajudinti. Ar yra apskritai kokia nors veikla, kuriai protezas gali trukdyti? Imantis kokios nors naujos veiklos nekyla klausimas – ar sugebėsiu?
– Esu įsitikinusi, kad jei ko nors labai nori – aplinkybės tampa nebesvarbios, pasiekti gali absoliučiai viską, tai tik požiūrio klausimas. Ir nebūtina turėti daug pinigų ar draugų aplink. Jei tik nori – tavo kelyje atsiranda tinkami žmonės, tinkamos aplinkybės, viskas susiklosto taip, kad belieka tik imti ir daryti.
Dauguma žmonių kryptingai mąstyti ir siekti savo tikslų ima tik tuomet, kai jie išeina iš komforto zonos. Tuomet, kai nebeturi ko prarasti, jie įjungia kitokį savo pačių režimą ir visus veiksmus nukreipia į konkrečius tikslus. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie verslą, ar apie asmenines ambicijas ko nors pasiekti. Net jei iš pirmo karto ir neišeina, imi, darai, bandai, suklumpi, keliesi ir eini toliau.
Todėl šventai tikiu – jei tik labai nori, viskas yra įmanoma.
Nors gal mane ir auklėjo kitaip, niekada nesijaučiau kuo nors išskirtinis vaikas. Tėtis visada sakydavo – nori? Prašau. Daryk, bandyk. Nemoki? Išmoksi.
Tėtis man pačiai liepė išmokti užsirišti batų raištelius, pati išmokau plaukti, vairuoti automobilį. Norėjau dviračio, tėvai pirko man dviratį. Jie niekada neužduodavo klausimo, kaip tu tą darysi. Moku megzti virbalais, siuvinėti – mane močiutė išmokė. Nes norėjau išmokti. Tokiu principu buvau auginama.
O ko negaliu daryti?.. Man labai patinka važinėti motociklais, bet, na, pati negaliu, stabdis ir gazas skirtingose rankenose, neišeina. Todėl vis prašau, kad kas pavežiotų (juokiasi.)
– Nepaisant negalios, buvote pasukusi ir į profesionalų sportą, net sulaukėte pasiūlymų dalyvauti parolimpinėse. Papasakokite apie tai.
– Taip jau nutiko, kad nors gimiau Lietuvoje, vėliau su tėvais išvykome gyventi į Baltarusiją, ten baigiau 1–4 klases. O kai grįžome į Lietuvą, tėvai norėjo, kad rasčiau kokią nors įdomią veiklą, mama norėjo, kad bendraučiau su panašaus likimo žmonėmis, todėl pradėjau lankyti neįgaliųjų sporto klubą „Vilnis“.
6-oje klasėje pradėjau plaukioti, lankiau baseiną, lengvąją atletiką, daug treniruodavaus. Plaukime esu pelniusi aukso medalių, į mane dėjo daug vilčių, net kvietė į parolimpines žaidynes. Tačiau prasidėjo paauglystė ir 11 klasėje man sportas pabodo, mečiau. Nors... iki šiol labai mėgstu plaukimą, mėgstu nardyti, sportuoju – niekas tam netrukdo.
– Tačiau tai tapo hobiu, o pati pasukote į visai kitas studijas.
– Taip. Kadangi 4 klases baigiau Baltarusijoje, kai grįžome į Lietuvą, lietuvių kalbą buvau primiršusi. Vilniuje mokslus toliau tęsiau baltarusių gimnazijoje. Norėjau studijuoti psichologiją, nepavyko, neįstojau, todėl pasirinkau baltarusių filologiją.
Vėliau baigiau viešojo administravimo magistro studijas. Ir štai, jau aštuonerius metus dirbu Lietuvos neįgaliųjų draugijoje, iš kurių pastaruosius – einu pirmininkės pareigas.
Kai pati turi negalią, ir kalbi apie ją, į tave žiūri kitaip. Tu geriau supranti tuos žmones ir jie tą jaučia.
– Kaip šiandien atrodo jūsų darbas?
– Mūsų kasdienybė – labai įvairi, turim didelį ūkį, Lietuvoje dirba 63 asocijuoti nariai. Rengiame įvairias savarankiškumo didinimo stovyklas, plenerus, užsiimame švietėjiška veikla, dalyvaujame darbo grupėse, teikiame individualias konsultacijas.
Neįgaliųjų integracija į visuomenę – labai svarbi. Ir svarbi visomis prasmėmis. Net ir kalbant apie miesto projektus, apie architektūrinius sprendimus – kovojame, kad atsirastų daugiau neįgaliesiems pritaikytų vietų mieste, daugiau įvairių veiklų.
Šaligatviai pritaikyti dviratininkams, o neįgaliesiems – ne. Tuomet kyla klausimas, kodėl? Kodėl mes dviratininkus matom tarp mūsų, o žmogaus rateliuose – ne, kuo jis yra blogesnis? Jis lygiai toks pat visuomenės narys.
Svarbu, kad neįgalieji jaustųsi gerai, kad jaustųsi tokie pat žmonės, jaustųsi visuomenės dalimi. Juk niekas nenori būti priklausomas nuo kitų malonės.
Džiaugiamės, kad Seime yra žmogus su negalia. Parlamentaro Justo Džiugelio buvimas valdžioje taip pat padeda spręsti įvairius klausimus. Juk neįgalieji lygiai taip pat naudojasi įvairiomis paslaugomis, taip pat perka maistą, taip pat moka mokesčius valstybei.
– Jūs – neįgaliųjų draugijos pirmininkė, čia į negalią žiūrima paprasčiau, realistiškiau. O kaip įvairias negalias priima kiti darbdaviai? Ar tai netampa kliūtimi ieškant darbo?
– Esu pakeitusi ne vieną darbovietę, tačiau niekada apie neįgalumą iškart neužsimindavau. O kam? Nejaučiu, kad tai mane kažkaip ribotų, todėl nematau prasmės tuo manipuliuoti. Jei aš gerai atlieku savo darbus, jei susitvarkau su užduotimis, ką tai keičia? Nieko.
Buvo ir tokių atvejų, kai darbdaviai tik vėliau sužinodavo, sako – oo, tu turi protezą? Sakau, taip, ir ką? Juk jei mano pirmas sakinys prasidėtų tuo, kad turiu protezą, apie kitas mano savybes gal net nebūtų išgirsta.
Mes tiesiog gyvenimą esame įpratę pirmiausia fiksuoti akimis, o žmones vertinti per jų išvaizdą. Jei pradėsime į žmones žiūrėti plačiau, nekiltų tokių klausimų ar negalia trukdo, ar ne. Kita vertus, visi mes turime skirtingus gebėjimus. Taip, kaip menininkui galbūt sunkiai sektųsi dėstyti fiziką, taip ir čia – vežimėlyje sėdinti mergina gali būti puiki administratorė, nors dirbti statybose ji būtų neįgali.
Anksčiau keistai žiūrėdavome Lietuvoje sutikę kitų šalių atstovus, tamsaus gymio žmones. Dabar jie jau nebestebina. Pradžioje visi atkreipiame dėmesį, gal net bijome jų, tačiau vėliau suprantam, kad jie – tokie pat žmonės. Žmonės, turintys savo gebėjimų. Taip pat ir su neįgaliaisiais.
