Jau spėjote priprasti prie lietuviškos žiemos?
Snorre: Jei manote, kad pas jus šalta, klystate – Norvegijoje šiuo metų laiku dvigubai šalčiau (juokiasi). Ką tik persikraustėme, kol kas daug laiko leidžiame tvarkydamiesi buitį, bet taip pat jau kuriame muziką naujam albumui.
Rasa: Pirmąjį albumą išleidome, rodos, visai neseniai – rugsėjį, tačiau visos jame esančios dainos buvo įrašytos kone prieš metus, todėl, priešingai nei klausytojams, mums jis nebėra toks naujas.
Snorre: Naujojo albumo įrašus pradėjome vasarą, kai su visa grupe du mėnesius praleidome Vilniuje. Sausį kiti trys grupės nariai taip pat bent metams persikraustys į Lietuvą, tad, jei tik viskas gerai susiklostys, jau kitą vasarą išleisime antrąjį darbą.
Kaip tau, Rasa, pavyko įkalbėti persikraustyti ne tik Snorre, bet ir kitus grupės narius?
Rasa: Tai – ne mano mintis, vaikinai patys taip nori! Jiems Lietuva atrodo be galo graži šalis. Šiek tiek – netgi egzotiška. Vasarą turėjome progų pasivažinėti ir po kitus miestus, tos kelionės paliko didelį įspūdį. Pamenu, važiuojame, o jie dairydamiesi stebisi ir klausinėja: „O ką žmonės daro su arkliais?! Kodėl jūs jiems suraišiojate kojas?“
Snorre: Taip yra todėl, kad jūsų kaimai atrodo taip, kaip Norvegijoje prieš aštuoniasdešimt metų. Norvegijoje, jei kas nors ir turi arklius, nebent jais jodinėja, bet tikrai nelaiko žemės ūkio darbams. Palyginti su Vilniumi, Oslas atrodo nykus – viskas gana nauja, be to, mano akimis, pernelyg švaru, nejauku.
Po vasaros grįžę iš Lietuvos visi grupės nariai persikraustė atgal pas tėvus ir ėmėsi darbų, kokių tik sugebėjo rasti. Per keturis mėnesius jie ketina susitaupyti tiek, kad užtektų pragyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, būgnininkas dirba keturiuose darbuose: dviejuose vaikų darželiuose, kažkokiame fabrike ir dar padeda seneliams. Norime metus praleisti vien su muzika, todėl dabar tenka šiek tiek aukotis.
Jūs net neįsivaizduojate, koks pavydas vaikinus užvaldo, kai paskambinu ir pasakau, kad šiuo metu sėdžiu, pavyzdžiui, „Pizza Jazz“. Kai vasarą gyvenome Vilniuje, kone kiekvieną dieną čia užsukdavome suvalgyti didkepsnio. Žinote, kiek Norvegijoje kainuoja nueiti į restoraną? Tris ar keturis šimtus litų!
Lietuva – ideali vieta kurti. Negana to, jūsų šalyje kaip niekur kitur gyvena daug įdomių, kūrybingų ir talentingų žmonių.
Ir vien dėl to verta kraustytis į Lietuvą?!
Snorre: Taip pirmiausia nusprendėme todėl, kad žmonės Lietuvoje Rasą jau pažįsta, tad dirbti šiek tiek lengviau. Be to, čia visko vyksta truputį mažiau nei kitur, todėl atsiveria daugiau galimybių.
Aišku, daug reikšmės turi ir pinigai. Pavyzdžiui, jei išvažiuotume pakoncertuoti į Europą ir kiekvienas užsidirbtume po penkis tūkstančius litų, Lietuvoje tų pinigų užtektų mėnesiui, o Norvegijoje – vos trims dienoms, paskui ir vėl turėtume bėgti į vaikų darželius, nes neturėtume iš ko gyventi. Dieną dirbti bet ką, o vakare ieškoti įkvėpimo – pernelyg sunku.
Lietuva – ideali vieta kurti. Negana to, jūsų šalyje kaip niekur kitur gyvena daug įdomių, kūrybingų ir talentingų žmonių. Norvegijoje ypatingas dėmesys skiriamas kultūros politikai, o tai reiškia, kad jei esi jaunas muzikantas, tau paprasta gauti valstybės paramą ir visiškai nebūtina turėti didelių ambicijų. O tada ir kyla klausimas: kam sunkiai dirbti, jei ir nesunkiai dirbdamas gali užsidirbti? Jūsų nuomone, tai įkvepia? Nemanau.
Nesupraskite neteisingai: Norvegija – nuostabi šalis. Kalbu apie tai, kad daugybe atvejų ten taip idealiai viskas sutvarkyta, jog nebelieka vietos fantazijai.
Iš ko gyvenate jūs?
Snorre: Prodiusuoju keletą grupių, be to, šiek tiek dirbu laisvai samdomu vertėju – vienai kompanijai iš norvegų į anglų kalbą ir atvirkščiai verčiu įvairius raštus. Turiu minčių padirbėti ir su keliomis lietuvių grupėmis.
Rasa: O aš galvoju mokyti dainuoti ar skambinti pianinu. Liverpulyje dainavimo mokiau keletą savo draugų ir man patiko. Supratau, kantrybės turiu užtektinai, be to, man tai įdomu.
Kraustynės – nelengvas darbas. Spėju, vien muzikos įrangos esate „užgyvenę“ pakankamai?
Snorre: Jūs tikrai nustebtumėte pamatę, kiek daiktų turėjome pervežti. Turiu nedidelį autobusiuką, jis buvo grūste prigrūstas – baisu net dureles atidaryti.
Rasa: Ir beveik viskas – vien Snorre muzikos įranga! Gerai, kad esu maža, tad mano daiktai – batai, drabužiai – užėmė visai nedaug vietos (juokiasi). Didžiausias atkeliavęs mano daiktas – elektrinis pianinas. Vilniuje išsinuomojome butą, pigiai nusipirkome reikalingiausius baldus, nes supratome, kad ko jau ko, o baldų vežtis tikrai neapsimoka.
Įdomu, ką apie Lietuvą kalbėsite, kai pagyvensite čia metus ar porą?
Snorre: Tada ir pasakysime (juokiasi).
Rasa: Pagyvenusi svetur matau, kad gyvenimas Lietuvoje tikrai gerėja.
Snorre: Aš irgi tai matau. Bent jau Vilniuje daugėja įdomių, išsiskiriančių žmonių, o tai reiškia, kad jie nebijo būti kitokie. Lietuviškos muzikos andergraundas taip pat dideliu greičiu atgyja, tampa vis įdomesnis ir įvairesnis. O svarbiausia – žmonės labai stengiasi, kad jų gyvenimas pagerėtų.
Žinote, kas labiausiai man nepatinka Lietuvoje? Tai, kaip lietuviai vairuoja – mane tai varo iš proto. Visi skuba, vieni kitų nepraleidžia.
Judu kartu gyvenate ir dirbate. Tai padeda?
Snorre: Jei žmonės gyvena poroje, vadinasi, jiems patinka būti kartu, užsiimti mėgstama veikla. Mūsų atveju tai – muzika.
