Su Rasa susitikome jos valdose – viešbutyje „Mabre Residence Hotel“. Moteris skubėjo nešina Jorkšyro terjeru Vipu, ir jau iš tolo spinduliavo gera nuotaika. „Sveiki. Malonu matyti. Kaipgi jums sekasi?“, – tarsi išvydusi senai pažįstamą gerą draugę šyptelėjo moteris. Nors matėmės pirmą kartą, atrodė, kad šį žmogų pažįstu daug metų. Šilta, atvira, nuoširdi, rūpestinga... Ji spindi paprastumu ir gyvenimo meile. Toks buvo ir mudviejų pokalbis: atviras, nuoširdus, kupinas tikėjimo žmonėmis ir noro džiaugtis net mažiausiu laimės spindulėliu, šventai viliantis, kad skaudūs gyvenimo išbandymai užgrūdina, bet nepalaužia.
Mano prisiminimai labai gražūs. Jau nuo mažens siuvau, mezgiau, rinkau makulatūrą, ploviau indelius nuo pieno ar grietinės, o už surinktus pinigus bėgdavau į spektaklius.
„O kai bus nepakeliamai sunku, pakaks prisiminti karaliaus Saliamono žodžius „Ir tai praeis“, – prasitaria Rasa. – Aš taip darau. Tuomet prisimenu, kad viskas laikina. Sunkumai – taip pat.“
Turtinga prisiminimų
Rasa, laimingi žmonės tie, kas turėjo gražią vaikystę. Kokia buvo jūsiškė?
Ji buvo labai turtinga įspūdžiais. Mano vaikystė tikrai graži ir laiminga. Buvau moksliukė: mokėjau daug eilėraščių, nuolat skaitydavau knygas – net su lempute po antklode, daug keliavau.
Tokia buvo ir paauglystė?
Tik dar aktyvesnė. Paauglystėje fizikos mokytoja mane vadindavo „kenkėja“. Kodėl? Suspėdavau ir pasimokyti, ir renginių vedėja pabūti, ir su berniukais pabendrauti. Iki šiol savo mokyklą menu tik geru žodžiu.
Jūsų prisiminimai tikrai gražūs...
Mano prisiminimai labai gražūs. Jau nuo mažens siuvau, mezgiau, rinkau makulatūrą, ploviau indelius nuo pieno ar grietinės, o už surinktus pinigus bėgdavau į spektaklius. Stengdavausi nė vieno nepraleisti.
Dabar ne kiekvienas sau gali leisti nuolat lankytis teatruose. O tada reikėjo tik noro ir trupučio pastangų. Tiesa, neturėdavome tokio maisto ar skanėstų pasirinkimo kaip dabartiniai vaikai. Nusipirkdavau kartą per metus bananą, įvyniodavau į laikraštį ir laukdavau, kol sunoks. O jis vis tiek muilo skonio. O ir mandarinus matydavau tik per šv. Kalėdas.
Jūsų šeima buvo pavyzdinė?
Taip, ji tokia buvo. Mama man visada buvo geriausia draugė. Ir ne tik man, bet ir mano draugėms. Galėdavome jai išsipasakoti, visada suprasdavo ir palaikydavo, kartais net nuslėpdavo nuo tėvelio tai, ko jam nereikėdavo žinoti.
 |
| Rasa Martens |
Niekada nejaučiau tėvų spaudimo. Norėjau mokytis anglų kalbos – ėjau mokytis, norėjau į stovyklą – važiavau į Vladivostoką. Tėvai surinko pinigų ir išleido. Tai nebuvo paprasta – itin turtingi niekada nebuvome. Tačiau tėvai norėjo duoti ir duodavo viską, ką galėjo geriausio.
Ištikima savo darbui
Baigusi mokyklą išskubėjote mokytis į sostinę?
Taip, įstojau studijuoti turizmo ir viešbučių vadybos. Mokytis nebuvo lengva – tuo metu neramumų kilo šeimoje, tad teko suktis pačiai. Visai to nebijojau. Kad atrodyčiau graži, persimegzdavau senus megztukus. Pradėjau dirbti.
Pirma rimta jūsų darbovietė buvo šis viešbutis, kurio teritorijoje esame?
Taip, čia pradėjau dirbti ir likau. Tiesa, buvau gana nedrąsi – vos pamačiusi kiemą norėjau apsisukti ir pabėgti, tačiau ėjau toliau. Vadybininkas pašnekino angliškai, atsakiau jam. Pagyrė, kad moku šią kalbą, ir aš kiek nurimau. Taip ir gavau viešbučio administratorės pareigas.
Taip prasidėjo jūsų karjera?
Pamažu per didžiulį darbą, neskaičiuodama nei jėgų, nei pastangų, nei laiko, stengiausi pačiupti likimo siųstą šansą. Visi tokie buvome. Juk šiame viešbutyje iki šiol dirba ir daugiau žmonių, su kuriais pradėjome nuo nulio. Tikėjome tuo, ką darėme.
Išeiti niekada nenorėjote?
Vieną kartą norėjau. Buvau tokia išsekusi, kad užmigdavau troleibuse. Tačiau viešbučio vadybininkas, kuris mane daug ko išmokė, patarė pasilikti. Jis pasakė, kad vieną dieną tapsiu viešbučio direktore. Tik nusijuokiau, bet pasilikau.
Vėliau ir tapote?
Taip, tapau. Baisiai bijojau, kai pasiūlė, bet tapau.
Tęsėte ir mokslus?
Studijavau Verslo informacijos vadybą Vilniaus universitete. Sugebėjau viską suderinti. Nebuvo lengva: atsisakydavau atostogų, savaitgalių, apsilankymų pas mamą, bet siekiau savo tikslo. Dabar turiu magistro diplomą.
Jau galėtumėte nebedirbti, bet vis dar dirbate?
Dirbu ir noriu dirbti. Man to reikia. „Mabre“ – tarsi mano namai.
Žinote, neseniai nutiko juokingas nuotykis. Kalbėjausi su vyru telefonu, o jis tuo metu buvo Latvijoje – ten turi verslo reikalų. Klausiu, kur važiuoja. Jis sako: „Namo“. Hm, bet tavo namai ten, kur aš, atsakiau jam. Vyras šyptelėjo: „Vadinasi, mano namai viešbutyje.“
Beveik taip ir yra. Jei ne mano šunys, kuriuos reikia šerti, tikriausiai čia likčiau ir naktimis.
Skaudinantys komentarai
Vėliau buvo „Šokių dešimtukas“?
Taip, labai norėjau jame dalyvauti. Buvau kalbinta ir į pirmąjį, tačiau negalėjau dėl tam tikrų aplinkybių, tačiau antrame dalyvavau.
Kokius jums tai davė?
Pamačiau, kaip atrodo televizijos verslas, pajutau eterio baimę, susiradau naujų draugų. Gavau tikrai daug.
Tikriausiai sulaukėte ir nemalonių komentarų, pavydo ar smerkimo?
Buvo visko. Kai kurie komentarai būdavo labai skaudūs, žeidė. Apsipratau. Skaudu, bet juk nieko negali pakeisti. Artimi žmonės, draugai, kolegos žino, kokia aš esu, žino, kad niekas man nebuvo atnešta ant lėkštutės, o ką mano kiti, man nerūpi. Man gaila jų pačių – tų, kurie tesugeba pavydėti. Jie netenka galimybės tobulėti, tik augina savo neigiamas emocijas.
Pažintis su vyru
Viešbutis „Mabre Residence Hotel“ visada priklausė vokiečiams?
Tai dviejų brolių vokiečių verslas. Tiesa, vienas iš jų tapo mano vyru, tačiau susipažinome mudu gerokai vėliau, nei pradėjau čia dirbti. Paprasčiausiai tuo metu Lietuvoje esančiu verslu rūpinosi vyresnėlis, o jaunėlio Lietuvoje nebūdavo.
Mūsų santykiai brandūs – iki šiol vienas kitą laikome didžiausia gyvenimo dovana. Tiesa, nesame visai tradicinė šeima: jis – vyresnis, matomės retai.
Prisimenate pirmą susitikimą?
Taip. Johanas atvyko į viešbutį, sėdėjo terasoje ir paprašė surinkti reikiamus telefono numerius. Aš juos surinkau ir atnešiau po kokių dešimties minučių. Jis labai nustebo, kad padariau tai taip greitai. Paklausė vadybininko, kas ta mergaitė, kuri taip sparčiai dirba. O man tai atrodė normalu. Jei viršininkas davė užduoti, turi ją kuo greičiau vykdyti.
Nuo to karto prasidėjo jūsų bendravimas?
Taip. Daug bendraudavome telefonu. Kartais jis man paskambindavo į darbą ir klausdavo, kodėl taip ilgai dirbu. Juk nepasakysi, kad reikia pinigų, todėl ir dirbu, nors taip ir buvo. O jam atrodė, kad pernelyg save varginu.
Susituokėte ir esate drauge jau 11 metų. Kur jūsų sėkmės paslaptis?
Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mūsų santykiai brandūs – iki šiol vienas kitą laikome didžiausia gyvenimo dovana. Tiesa, nesame visai tradicinė šeima: jis – vyresnis, matomės retai. Matote, mano vyras – tikras kosmopolitas, neprisiriša prie vienos šalies, investuoja į verslą ten, kur jam atrodo pelninga. Tai normalu daugelyje Vakarų valstybių. Normalu ir mums.
Tačiau kai susitinkame, stengiamės vienas kitam duoti tai, ką galime geriausio. Atrodo, pažįstame vienas kitą tiek, kad yra aišku, kada būtina kalbėti, o kada gera patylėti. Mes nesiginčijame dėl neplautos lėkštės ar televizoriaus pultelio. Gyvename vienas dėl kito, bet nelaikome vienas kito savo nuosavybe, leidžiame kurti, tobulėti.
Ką jums davė jūsų žmogus?
Jis išmokė mane būti tokia, kokia esu. Pataria, palaiko, nespaudžia... Už tai jam ir esu dėkinga.
Kartais stebiuosi, netikiu, kad jau 11 metų mudu drauge. Bet iki šiol jaučiamės puikiai. Mums svarbi kiekviena diena. Juk niekada nežinai, kas bus rytoj, tačiau to, ką patyrei, nebeatims niekas.
Judu supanašėjote?
Mes tapome labai panašūs: kartais net nereikia nieko sakyti – ir taip yra aišku, ką galvoji. Panašiai žiūrime į daugelį dalykų, mėgstame panašias veiklas, perimame vienas kito pomėgius.
Boksas, „Formulė 1“?
Taip. Kai žiūri mano vyras, žiūriu ir aš. Tiesa, galėčiau to nedaryti. Bet man gera dalytis su savo žmogumi jo pomėgiais. Tą patį daro ir jis. Sakykim, būna su manimi, kai žiūriu dailųjį čiuožimą. Net madų žurnalus pavarto.
O lietuvių kalbos pramoko?
Jam gyvenimas nedavė galimybės. Jis čia – bosas, o bosai kalba ta kalba, kuria nori kalbėti. Be to, kam mokytis tos lietuvių kalbos, jei žmona kalba vokiškai. Su mano giminaičiais susikalba rusiškai. Tiesa, lietuviškai supranta puikiai, tik, kaip pats sako, pasakyti negali.
Žinoma, parduotuvėse susikalba ir lietuviškai. O visai neseniai skaitė „Lietuvos rytą“. Vadinasi, lygis pasiektas.
Skaudūs išgyvenimai
Prieš beveik metus sužinojote, kad sergate odos vėžiu. Dažnai žmonės apie savo ligas tyli, tačiau jūs prakalbote. Kodėl?
Tam, kad apsaugočiau kitus, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų, jog tai gali atsitikti kiekvienam. Norėjau ir dabar noriu pasakyti, kad svarbu rūpintis savimi, suskubti laiku. Sveikata yra didžiausias turtas. Džiaugiuosi, kad suspėjau pačiu laiku ir dabar esu sveika.
Kai paskambina draugai ir pradeda džiaugtis rudu įdegiu, suvirpu. Palaukite, susimąstykite...
O žmonės bijo kalbėti apie savo ligą, nes visuomenė juos tarsi atstumia arba pradeda gailėti. Taip neturėtų būti. Tas, kuris jau žino, kad serga, turi labai daug šansų pasveikti, ir dažnai būna taip, kad gailėti reikėtų to, kuris nepasitikrinęs augina savyje dar didesnę liga, kuri bus diagnozuota jau per vėlai.
Padėti gera
Niekada nesistengiate garsiai kalbėti apie savo gerus darbus, tačiau juos nuolat darote...
Garsiai apie tai kalbėti ir nereikia. Juk padedi ne todėl, kad būtum šlovinamas ar giriamas. Man gera pamatyti akis tų žmonių, kuriems bent kiek padėjau. Kas iš to, kad nusipirksi naują drabužį ar automobilį? Kiek jis atneš laimės? O štai padėdamas kitiems tarsi patiri vidinę ramybę. Kai gera kitiems, gera ir tau pačiam.
Kokie gerumo planai dar slypi jūsų galvoje?
Kitų žmonių bėdas perleidžiu per save. Kartu su jais liūdžiu, kartu išgyvenu. Gal todėl ir pačios sveikata sušlubuoja.
Jei išmokčiau su tuo susidoroti, labai norėčiau įsukti didelę paramos akciją žmonėms, sergantiems alkoholizmu, ir jų šeimoms. Deja, alkoholis ir yra visų bėdų priežastis, o Lietuvoje alkoholikams pagalbos trūksta. Aš noriu sukurti galimybę jiems gydytis kompleksiškai, vėliau integruotis į visuomenę. Žinoma, viena to nepadarysiu. Negalėčiau susidoroti nei fiziškai, nei finansiškai. Tačiau noriu tikėti, kad bendraminčių dėka vieną dieną ši svajonė taps realybe.
Meilė augintiniams
Rūpinatės ne tik žmonėmis, bet ir žaviais augintiniais. Kas jus užkrėtė meile šunims?
Tai greičiau ne rūpestis, o džiaugsmas. Juos myliu nuo vaikystės, nes kai augau, namie visuomet buvo šunelis. Man atrodo, kad šeimoje jis turi būti. Netgi vyresniems žmonėms patarčiau turėti šunį, nes gauni tiek daug meilės ir šilumos. Be to, ir pajudėti tenka – į lauką su šuneliu išeiti. Patys turime net tris.
Du gyvena su jumis?
Taip, o trečias sodyboje. Iš likusių dviejų vienas jorkšyras, o kitas paprastas, neveislinis, vardu Spyglys. Bet mylime jį nė kiek ne mažiau. Ir jorkšyras laimingesnis, kad turi su kuo pažaisti. Abu eina į lauką atlikti reikalų, abu dūksta. Jiems smagu, o man smagu į juos žiūrėti.
Jūsų Vipas visai nepanašus į žaisliuką, kokį iš jorkšyrų dažniausiai padaro jų šeimininkai?
Jis man ir nėra žaisliukas – paprastas šunelis. Kaspinų jam nerišu ir drabužėlių neperku. O jei prireiks, jis sugebės mane net apginti. Argi daug tokių šunelių matėte?
