Prie turizmu besirūpinančios viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“ pastato, Raseinių centre, atidengtas iš medžio ir metalo pagamintas suoliukas Zitai Kelmickaitei.
Ant suoliuko – Z.Kelmickaitės mintis: „Su šviesiomis akimis ir meilės kupina širdimi gali kalnus nuversti“. Ją išrinko VšĮ „Atrask Raseinius“ vadovas Arnas Zmitra.
A.Zmitra sakė, kad Raseiniai negalėjo neprisijungti prie suoliukų akcijos, nes abu Zitos Kelmickaitės tėvai gyveno šiame krašte, čia palaidoti, dalis artimųjų ir šiandien tebegyvena Raseinių rajone.
„Zita buvo dažnas svečias Raseinių krašte, dalyvavo daugybėje renginių. Iš Raseinių rajono kilę abu jos tėvai, mūsų rajone gyvena ne vienas Zitos giminaitis, čia praleistos Zitos vaikystės vasaros.
Suoliuką rasite prie „Atrask Raseinius“ pastato (Vytauto Didžiojo g. 17) bus vadinamas Zitos Kelmickaitės vardu“, – rašoma „Atrask Raseinius“ feisbuke.
Suoliukai Zitai Kelmickaitei atminti jau stovi Rusnėje ir Radviliškio rajono Vadaktų miestelyje.
Žmonės.lt primena, kad muzikologės Zitos Kelmickaitės gyvybė užgeso ligoninėje, kur žinoma moteris buvo gydoma nuo kovo 19 d. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau, tačiau gegužės 27-osios rytą pranešta apie jos netektį.
Žinią apie moters mirtį portalui lrt.lt patvirtino Z.Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas. Muzikologė mirė šeštadienio rytą Santaros klinikose, kur gydyta Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje.
Portalo Žmonės.lt žiniomis, moterį buvo užklupusi ūminė liga.
Moteris pastaruoju metu televizijoje vedė laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, o radijuje – „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.
2021-ųjų rudenį kalbinta 70-mečio proga, paklausta apie vidinę energiją ir amžių, Z.Kelmickaitė sakė: „Jaučiuosi, kaip keturiasdešimtmetė pelargonija.“
„Pasakysiu paprastai, visi pailsėsim, kai užkas! O dabar, kol gali, kol turi energijos, idėjų ir minčių, turi ką veikti, tai ir veik. Žodis „išeiginė“ – man išvis bjaurus, – tuomet mintimis dalijosi Zita. – Viską matau paprastai: kai yra dešimt, tai tas vienetukas toks nuknebęs, o kai septyniasdešimt – skaičius septyni jau visas išsirietęs, kaip kirvukas. O kirvukas tokio amžiaus nėra labai smagu ir daug gero nežada. Tačiau tai yra ženklas, kad jau, gerbiamoji, daug darbų reikia pabaigti. Tai pabaigos darbai, kuriuos turi suskubti padaryti, kol dar esi šviesaus proto ir dar visai nenukvakai.“
Paklausta, koks yra energijos suteikiantis jos vidinis varikliukas, prieš porą metų kalbinta Z.Kelmickaitė pabrėžė: „Tik pozityvas. Būtent juo vedama matau žmones, dirbu su jais. Dažnai manęs klausia, kaip savo laidose randu tiek puikių žmonių. Jų pilna Lietuva! Tik ne visi tai pastebi, o aš juos matau kiekvieną sekundę. Net įeidama į prekybos centrą pastebiu personažus: Štai, kokia įdomi moteris! O, koks čiūdnas vyras! Oho, koks vaikas fainas! Tik su pozityvumu žvelgdamas į aplinką galėsi keliauti pirmyn. To mane nuo mažens mokė mama.“
Z.Kelmickaitė 1951 m. spalio 19 d. gimė Klaipėdoje. 1975 m. baigė LSSR konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos teatro akademija) Juozo Gaudrimo klasę, 1983 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą, Izalijaus Zemcovskio klasę.
1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktore. Buvo dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1992 m. tapo docente. 1976-1978 m. redaktoriavo leidinio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriuje. 1978-2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, su juo rengė koncertines programas. 2003-2004 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė.
Rašė straipsnius apie muziką, kūrė bei vedė muzikines laidas radijui ir televizijai. Taip pat teisėjavo muzikiniuose televizijos projektuose „Auksinis balsas“, „Triumfo arka“ ir kituose.
Kurį laiką vykdė politinę veiklą – priklausė Liberalų ir centro sąjungai, 2003-2007 m. ir 2007-2010 m. buvo išrinkta į Vilniaus miesto tarybą.
