K.Busilaitė pasakoja, kad laukiantis kūdikio apie pogimdyminę depresiją nieko nebuvo girdėjusi, ir jai net nebuvo minties, kad gimus vaikeliui gali kilti kokių nors sunkumų. „Viskas taip gražiai piešiama apie motinystę, tačiau gimdymas vieni juokai palyginus su tuo, ką teko išgyventi po gimdymo. Nesibaigiantis nuovargis, alinantis žindymas, kraujuojantys speneliai, bemiegės naktys ir nuolatinis sūnaus verksmas“, – prisiminimais apie patirtį po gimdymo dalijasi pašnekovė.
Anot rašytojos, liūdniausia jog viskas sukyla tik tada, kai įvyksta tragedija. O kol ramu, motinystė toliau idealizuojama ir mamos su bloga savijauta nurašomos į „blogų mamų“ lentyną.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė Greta Kondrataitė-Paleckienė antrina išsakytoms mintims ir teigia, kad vis dar per mažai kalbame apie pogimdyminę depresiją, dažniausiai ši tema visuomenę pasiekia tik įvykus nelaimei, tačiau apie tai turėtume kalbėti kasdien – nėščiųjų kursuose, ligoninėse, jose ypač svarbi psichologo konsultacija po gimdymo. Tačiau dar svarbiau, kad moterys nebijotų pasipasakoti patiems artimiausiems ir kreiptis pagalbos.
Kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo? Kas jums buvo labiausiai netikėta?
Nuoširdžiai man viskas buvo netikėta nuo pirmų nėštumo akimirkų. Nėštumas ir gimdymas visuomenėje tiek idealizuojamas, kad visi neįprasti ar nemalonūs pojūčiai nurašomi silpnumui. Atsimenu save, kaip įstrigo kolegės komentaras – „nėštumas ne liga, neaimanuok“. Tai ir dirbau, ir gyvenau kaip sveika, kol nesusidūriau su rizika persileisti. Ne aplinkinių atjauta ir empatija, o pats vaikelis liepė sustoti ir save saugoti.
Paskutinius mėnesius praleidau gulėjimo režime. Susidūriau su visuomenės įsitikinimu, kad jei nepriaugi svorio, jei pilvas mažas, reiškia tarsi nesilauki ir turi bėgioti kaip strutis. Tačiau aš jaučiausi ypatingai blogai, nes visą laiką lydėjo priešlaikiniai sąrėmiai ir tempimas. Jei stovėdavau prie nėščiųjų kasos, norėdama greičiau apsipirkti (nes buvo fiziškai sunku išstovėti), mane norėdavo išprašyti, nes „neatrodau kaip nėščia“.
Esu tikrai kantri skausmui ir niekada savęs nelaikiau silpna, bet nėštumą prisimenu su liūdesiu, nes neturėjau galimybės mėgautis, laukiau gimdymo, kad pagaliau baigtųsi sunkumas. Galvojau, kad jau kai pagimdysiu atsigausiu ir ramiai leisiu motinystės dienas. Svajojau, kaip važinėsiu su vežimu parke, kai sūpuosiu savo kūdikį ir ramiai leisiu laiką.
Ar buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją prieš gimdymą, žinojote, ko galima tikėtis?
Kaip ir minėjau, apie pogimdyminę depresiją nieko nebuvau girdėjusi ir net nebuvo minties, kad gali būti kokie nors sunkumai. Juk viskas taip gražiai piešiama apie motinystę. Net nežinai, ko paklausti per nėščiųjų mokymus, nes tiesiog nežinai, kaip bus. Juk viskas taip individualu.
Kažkiek klausiau jau gimdžiusiųjų patarimų, skaičiau kelias knygas, vaikščiojau į žindymo kursus. Ruošiausi lyg didžiausiai savo gyvenimo šventei. Juk taip norėjau vaikelio! Gimdymas vieni juokai palyginus su tuo, ką teko išgyventi po gimdymo. Nesibaigiantis nuovargis, alinantis žindymas, kraujuojantys speneliai, bemiegės naktys ir nuolatinis sūnaus verksmas.
Kada pradėjote pastebėti, kad kažkas gali būti ne taip su jūsų emocine būsena po gimdymo?
Viskas buvo kaip migla, lyg gyvenčiau rūke, lyg būčiau ne žmogus ir išvis neegzistuočiau. „Pabudau“ iš šios būsenos, kai guldydama sūnų stuktelėjau jo galvelę į lovos galvūgalio kraštą. Tai buvo lyg smūgis mano būsenai ir priežastis pradėti save „ėsti“. Sėdėjau ir verkiau, kokia aš motina, kad net nesugebu savo vaiko paguldyti į lovelę, nesugebu nuraminti, nesugebu užmigdyti...
Kokie buvo pagrindiniai simptomai, kuriuos pastebėjote? Juos pastebėjote pati?
Labai ilgai lydėjo nesibaigiantis nuovargis ir nerimas, o po kurio laiko pajaučiau savyje apatiją. Džiaugiuosi, kad tada užteko išminties pamatyti save iš šalies ir pastebėti bei atpažinti taip vadinamus depresijos požymius. Juos žinau, nes paauglystėje man buvo diagnozuota sunki depresijos forma.
Šios būsenos neįmanoma su niekuo supainioti, tik galima rinktis, ką su ja daryti. Viduje logiškai susidėliojo mintys, kad neturiu teisės palūžti ir nuvaryti savęs iki vaistų gėrimo, nes geriant tabletes būsena nėra gera. Gyvenimas tampa lengvas, bet sintetinis lyg pro rūką. Nenorėjau to kartoti ir tai buvo didžiausia motyvacija susiimti.
Ar ieškojote pagalbos dėl savo emocinės būklės?
Neieškojau pagalbos dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei ir būčiau radusi, tais laikais – prieš 14 metų – nuotolinių konsultacijų nebuvo, fiziškai nebūčiau galėjusi palikti kūdikio ilgiau nei valandai, nes jis nuolatos verkė. Antra, aš tikėjau, kad galiu pati susitvarkyti, nes jau antrą dieną po problemos suvokimo kažkas pradėjo keistis. Man viduje atėjo atsakymas, kad pirmiausia galiu keisti savo dienotvarkę ir požiūrį. Nustojau gaminti ir laukti vyro su šilta vakariene, tvarkiausi tik tada, kai turėjau jėgų, ir pradėjau savimi rūpintis.
Reguliarus dušas, makiažas, paprašydavau vyro bent trumpam išleisti pasivaikščioti vienai. Tada pradėjau miegoti su kūdikiu, ko nedariau iki to, nes buvau prigąsdinta „močiučių“, kad vaikas uždus ir mirs, jei miegos šalia. Širdis sakė, kad čia nesąmonė, vėliau ir literatūros radau apie tai, kad būtina kūdikį migdyti šalia.
Ar jautėte, kad aplinkiniai žmonės supranta, ką išgyvenate? Kaip jie reagavo?
Tuo metu jaučiausi vieniša su savo būsena ir gal labiau puolama, nes tarsi neturėjau teisės jaustis blogai prieš tas moteris, kurios augino vaikus senesniais laikais. „Šiais laikais, va, poniškai su pampersais auginate“, „mūsų laikais net šilto vandens nebuvo“, „va, aptekę visko, ko skundiesi?“.
Ir nuolatos, kaip lavina plaukė patarimai. O jei neklausydavau patarimo, būdavau persekiojama su replikomis, kad pasigailėsiu, kad kažko nedarau, ką jos sako. Labai ilgai jaučiau spaudimą, kad neduodu kūdikiui vandens ir čiulptuko.
Kokios paramos, jūsų nuomone, trūko labiausiai?
Paprasto žmogiško supratimo ir atjautos, kad kažkas padarytų vakarienę už mane, panešiotų vaiką be priekaištingo žvilgsnio, kad kažką ne taip darau. Vien žodžiai – „tu nuostabi mama“ būtų buvę kaip geriausia dovana. Ir dažnai žmonės kiša savo patarimus net neįsigilinę, ar tikrai būtent to reikia. Verčiau tiesiog paklaustų – „Gal reikia kokios pagalbos, gal atvežti šilto maisto?“.
Juk po mėnesio vyrai išeina į darbus, o mama lieka viena. Ir taip, visi atvejai labai individualūs. Tikrai esu mačiusi pavyzdžių savo aplinkoje, kur vaikeliai būna ramūs ir mamos mėgaujasi pirmu pusmečiu. Bet mano pirmi keturi mėnesiai buvo sudėtingi, nes lydėjo kelios ligos. Kūdikiui buvo nustatyta pieno gelta, tonusų sutrikimai ir disbakteriozė.
Tik kelias valandas per parą jis ramiai miegodavo, visą likusį laiką verkdavo. Labiausiai tuo metu man padėjo žindymo bendruomenė „Pradžių pradžia“. Konsultavausi telefonu dėl uždegimo krūtyse ir dėl pieno geltos. Džiaugiuosi, kad širdis tuo metu vedė paskambinti ir paprašyti pagalbos. Džiaugiuosi, kad ieškojau sprendimo būdų. Tai man suteikė daugiau pasitikėjimo savimi kaip mama.
Blogai jaustis tapus mama yra normalu. Kažko nežinoti yra normalu. Dėl to nesame blogos mamos.
Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyvinę depresiją? Ar nemanote, kad ši tema vis dar laikoma tabu?
Aš visa tai patyriau prieš 14 metų, o tema vis dar skamba kaip iš dinozaurų laikų. Viskas sukyla tik tada, kai įvyksta tragedija. O kol ramu, motinystė toliau idealizuojama ir mamos su bloga savijauta nurašomos į „blogų mamų“ lentyną. Tu negali jaustis blogai, nes tu mama. Ši klišė žudo natūralų motinystės džiaugsmą.
Aš paprastai būnu ten, kur jau viskas įvykę, ir mamos pasimetę ieško atsakymų. Kažkaip natūraliai į mano gyvenimą atėjo noras ir kvietimas dalintis savo patirtimi.
Tačiau niekaip neišeina iš galvos mintis, o ką daryt, kad nereiktų ateiti iki šio taško, ir nuo pradžių leistum sau jaustis visaip motinystėje. Mąstau, kur yra visuomenėje prasilenkimas ir sistemos klaida, kad šitaip iškreipta motinystės natūrali eiga?
Ar neteko patirti visuomenės spaudimo dėl gimdymo, žindymo?
Prieš 14 metų, kaip ir dabar, niekas nepasikeitė dėl žindymo. Ilgai maitinančios mamos vis dar smerkiamos, maitinanti mama viešumoje vis dar keistai nužiūrima. O liūdniausia dalis, kad kai kurie gydytojai ir akušeriai vis dar nepasistūmėjo šioje temoje. Aš kartais iš mamų išgirstu tokių absurdiškų faktų, kad net baugu.
Kaip įmanoma dirbti tokį darbą ir neturėti elementarių žinių apie žindymą, laktacijos procesus ir pan. Juk ką tik pagimdžiusi mama yra vaikščiojantis jautrumo įsikūnijimas, o jos vaikelis yra visas pasaulis. Kaip gali specialistui apsiversti liežuvis numesti frazę: „Per mažai pieno, reiks primaitinti mišinukais, kažką ne taip darai...“. Kuriama įtampa, bet ne pagalba. O kai mama įsitempus, viską perima ir jaučia kūdikis.
Ką norėtumėte pasakyti kitoms moterims, kurios patiria panašius išgyvenimus, jausmus?
Visi šie išgyvenimai nėra nei blogai, nei gerai. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad normalu yra patirti visą jausmų spektrą. Leisti ir priimti. Blogai jaustis tapus mama yra normalu. Kažko nežinoti yra normalu. Juk tai nauja patirtis, naujas etapas. Dėl to nesame blogos mamos.
Kitas svarbus momentas – klausyti savo širdies. Ji yra sujungta su vaikelio širdimi ir ji geriausiai žino, ką reikia daryti. Buvo tiek atvejų, kai dariau priešingai nei sakė gydytoja, bet tai kaip jautė širdis, ir pasitvirtino. Širdis visada žinojo geriau, ko reikia mano vaikui. Labai svarbu sau kartoti – „ir tai praeis“. Bemiegės naktys nesitęs amžinai, vaikelis užaugs ir viskas liks tik prisiminimai.
Net gimus vaikui – tu esi prioritetas. Kita klaida, kurią daro moterys, tai pastato save žemiau vyro ir tampa priklausomos nuo jo. „Ar gali išleisti nusimaudyti? Ar gali pažiūrėti vaikelį, kol darysiu vakarienę?“. Ne, ne, ne. Mes galime tartis, bet neprašyti, lyg jie darytų mums paslaugą. Šeima yra bendruomenė, o ne hierarchija. Nesistenk būti gera mama, būk laimingas žmogus.
Kaip ši patirtis pakeitė jūsų požiūrį į motinystę ir gyvenimą apskritai?
Man motinystė iš esmės pakeitė viską. Nuo pat pradžių manyje iškėlė didžiausius mano skaudulius, baimes ir traumas. Mano vaikai jau dideli, bet iki šiol jie yra mano dvasiniai mokytojai, kurių dėka tapau kitu žmogumi. Gimus vaikams turėjau pasirinkimą, ar juos auklėti ir padaryti panašiais į save, ar pasinaudoti galimybe ir jų dėka mokytis bei tapti savimi. Kaip tai padaryti ir kaip suprasti savo vaikus, dalinuosi savo knygoje – „Kaip stiprinti ryšį su savo vaiku?“.
Kauno apskrities moterų krizių centro psichologės Neringos Martišienės komentaras:
Kristina palietė labai jautrų patyrimą motinystėje – pagalbos ir paramos kūdikį auginančiai mamai svarbą. Tačiau dar vis pamirštame, kad patarimus galima duoti tik tada, kai jų prašo, kad geriausia dovana mamai, pagimdžiusiai vaikelį, ne pliušinis meškinas ar blizgantis nuotraukų albumas, o nuoširdi pagalba ir parama motinystėje.
Norisi priminti, kad motinystė – tai ne tik laimingi veidai šeimos fotosesijose socialiniuose tinkluose, tai ir bemiegės naktys, kūdikio verksmai su ne visada nuspėjama priežastimi, nuovargis ir išsekimas, o kartais ir beviltiškumas, žvelgiant į neplautų indų ir skalbinių krūvas, kurioms įveikti paprasčiausiai neužtenka žmogiškų jėgų...
Todėl labai svarbu suprasti, kad geriausia dovana kūdikį auginančiai mamai gali būti tiesiog pagalba namuose, buityje, atokvėpio suteikimas, perimant kūdikio priežiūrą, išklausymas ir emocijų sutalpinimas. Vis dar tenka girdėti, kai moters klausiama: „Ar vyras padeda auginti vaiką?“
Norisi priminti, kad vyro pareiga ne padėti, o būti lygiaverčiu partneriu tėvystėje su tokiomis pačiomis pareigomis ir atsakomybėmis. Todėl mamai, išgyvenančiai pogimdyminę depresiją, ne tik svarbi neatidėliotina specialistų pagalba, bet ir visų artimųjų įsitraukimas ir atida.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė G.Kondrataitė-Paleckienė dėkoja visoms mamoms, kurios prisidėjo prie šio projekto, ypatingai toms, kurios išdrįso ieškoti pagalbos, kurios rado savyje jėgų pasidalinti itin jautriais išgyvenimais ir taip padrąsino kitas moteris kreiptis pagalbos į specialistus.
Žurnalistė viliasi, kad pasibaigus projektui, skaitydamos kitų mamų istorijas moterys jose atras save, įžvelgs panašias patirtis ir galbūt pastebės tai, apie ką net nebūtų pagalvojusios, o įtardamos pogimdyminę depresiją nuspręs ieškoti pagalbos.
G.Kondrataitė-Paleckienė primena – rūpintis savo emocine sveikata privaloma taip pat, kaip ir fizine. Kreiptis pagalbos – tai drąsos, ne silpnybės ženklas. Tačiau svarbiausia – kalbėtis, įgarsinti savo jausmus ir nebijoti apsilankyti pas specialistus.
Kur kreiptis, jei šiuo metu reikia pagalbos:
- Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt
- Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt
Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją/depresiją, persileidimą/ naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo. Tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt - Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.
- Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.
- Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.
- Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.
- Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba
