Moteris iš kelionės grįžo ne tik pailsėjusi, pasisėmusi įspūdžių, bet ir įsimylėjusi šią šalį, nors viešnagės metu teko matyti ten ir lietuviškų liūčių, ir kepino negailestinga saulė.
„Graikija visada buvo viena mėgstamiausių kelionių krypčių. Esu buvusi ir Atėnuose, ir keliose salose, šios šalies grožis ir mistika įkvėpė mane apie Graikiją parašyti ir romanuose, bet šįkart kelionė buvo ypatinga, nes viešėjom ten itin ilgai. Reikalas tas, kad mano abu vaikai yra alergiški lietuviškoms pievoms, kelias vasaras iš eilės po viešnagių kaime pas senelius ir stovyklų miškuose vaikai prakosėdavo visą vasarą, o rudeniop jau tekdavo ir rimtus vaistus naudoti. Mūsų gydytoja alergologė Vilma Valatkienė paaiškino, kad geriausias būdas išvengti kenksmingo pievų žydėjimo poveikio yra birželio mėnesį, kai pievos žydi, išvažiuoti kuo toliau nuo Lietuvos. Bet juk tai tokia prabanga... Prasitariau apie tai savo draugei, daug metų gyvenančiai Atėnuose, ir ji maloniai pakvietė mane paviešėti pas ją nors ir visą vasarą. Aš, žinoma, tokio kvietimo neatsisakiau, taip ir pavyko susiorganizuoti svajonių atostogas, kai joms vos prasidėjus, žinai, kad namo – ne už trijų dienų, o už dviejų savaičių“, – džiaugiasi romanų autorė.
Pirmąsias kelionės dienas Ligita su vaikais apžiūrėjo Atėnus, lipo į Akropolį, vaikštinėjo romantiškame jo papėdėje įsikūrusiame Monasteraki rajone, kur gausu antikos laikų paminklų, liekanų, kavinių, parduotuvėlių, turistų ir ...sukčių.
„Šioje vietoje vos išlipus iš metro prie mūsų priėjo policininkas (beje, jie Atėnuose gražūs kaip Antikos dievai) ir įspėjo, kad saugotume savo krepšius. Milijoniniame Atėnų mieste (pagal įvairius skaičiavimus čia gyvena apie 4-6 milijonų žmonių), Atėnuose vien pabėgėlių ir įvairių nelegalų priskaičiuojama apie milijoną. Aišku, jiems visiems reikia kažkaip gyventi, tad ir sukasi, kas kaip gali. Čigonai gyvena po tiltais, kiti – ant stogų, tiesiog gatvėse. Kai pamačiusi tokius vaizdus nusistebėjau, draugė tik trūktelėjo pečiais ir pasakė -„Jie taip nori, tai ir gyvena, juk čia demokratija“. Ir tikrai, graikai yra laisvi žmonės, orūs, juk tai civilizacijos lopšys, turintys savigarbos, labai darbštūs ir svetingi, tuo įsitikinau savo akimis. Ir primygtinai visiems aiškinu dabar, kad negalima visko plakti į vieną krūvą – jų politikų klaidų ir neatsakingumo painioti su paprastų žmonių gyvenimu ir kasdienybe. Jie dirba nežmoniškame karštyje, sukasi savo smulkiajame versle metų metus ir, aišku, keikia valdžią ir smulkųjį verslą žlugdančius jos sprendimus.“
Viešėdama Atėnuose moteris su vaikais nuolat sulaukdavo komplimentų ir vietinių žmonių geranoriško dėmesio.
„Vos stabtelime metro pažiūrėti į planą, jau kažkas priėjęs klausia, ar padėti. Užsukam į taverną, pavalgom-būtinai nemokamai gaunam deserto, šlakelį ypatingo „Masticha“ likerio, kaip jie sako, „ virškinimui“, ir krūvą komplimentų, kokie esam nuostabūs, gražūs ir ypatingi. Užėjom į galeriją, kol viską apžiūrėjom, Elena jau gavo dovanų auskarą, tad man irgi belieka nusipirkti kažką. Sakysite, taip jie pataikauja turistams? Marketingas? Netiesa, užėjus į parduotuvę, graikai nepuola pirmi sveikintis, kaip mūsų išmuštruotos pardavėjos, darančios taip, nes liepė direktorius, o palaukia, kol susitiks pirkėjo ir prekeivio akys, kol turistas pats pasilabins, o tada jau gali prakalbėti iki ryto-klausinėja, iš kur esi, ką veiki, net išsiskirti nelengva būna, fotografavomės, keitėmės vizitinėmis...“, – juokiasi žurnalistė.
Po kelių dienų Atėnuose Ligita su vaikais išvyko į Ksilokastro kurortą, esantį Peloponeso šiaurėje, Korinto įlankoje.
„Vila priklauso draugės šeimai, ji labai prabangi, didžiulė, vienu metu čia gali apsistoti 10 žmonių. Namas, kurį graikai vadina tiesiog „kaimu“, buvo įrengtas aštuoniasdešimtųjų stiliumi, tuo metu, kai šeimos verslas klestėjo. Jaučiausi čia lyg kokiam filmavimo paviljone, apsupta antikvarinio stiliaus baldų, paveikslų, juodmedžio... Turėjom visišką privatumą ir nuosavą pliažą kitoje kelio pusėje, vanduo ten krištolinio skaidrumo ir labai šiltas, nes miestelis yra įlankoje. Maudėmės po keturis kartus per dieną, valgėm daug vaisių, o draugės anyta, kuri labai myli vaikus ir yra labai svetinga (kaip ir visi graikai, beje), ilsėjosi kartu ir lepino mus skaniausiais graikiškais valgiais. Šiek tiek piešiau savo malonumui, apžiūrėjom miestelį, jo bažnyčią... Taip prabėgo dvi savaitės, o kelionę užbaigėm vėl Atėnuose.“
Lietuvos ambasada Atėnuose suorganizavo lietuviams susitikimą su Ligita Juknevičiūte, kurio metu moteris Graikijos lietuvėms, dalyvaujančioms bendruomenės gyvenime, pristatė savo romanus „Vestuvių nebus!“ ir „Vestuvės bus!“.
„Atvažiavo ambasadorius Rolandas Kačinskas, jam esu dėkinga už šį sutikimą, susirinko apie dešimt nuolatinių ambasados renginių lankytojų. Susėdom mūsų mažytėje ambasadoje prie apvalaus stalo ir kalbėjomės, aš pasakojau apie savo kūrybą, knygas, paveikslus, o nejučia pokalbis perėjo į diskusiją apie gyvenimo Lietuvoje ir Graikijoje ypatumus. Aišku, kalbėjom ir apie politiką, visi vieningai nusprendėm, kad naujieji valdžios ribojimai dėl alkoholio bus tik į naudą. Graikai beveik išvis negeria, čia nepamatysi girto žmogaus, o štai čia gyvenančioms lietuvaitėms kartais būna gėda, kai atvažiuoja svečiai iš Lietuvos ir, pavyzdžiui, geria visą savaitę, net ir moterys. Per susitikimą prasitariau, kad labai norėčiau nuvykti į Delfus – antikinį Graikų pasididžiavimą, garsėjusį Delfų orakule ir dievo Apolono šventykla. Buvau apie šią vietą girdėjusi, užpernai Rodo saloje gidė minėjo, kad pasaulyje yra penkios stipriausios energetiškai vietos. Viena iš jų Delfai, esantys aukštai kalnuose, Korinto įlankoje. Jau kitą dieną sulaukiau Atėnuose gyvenančios naujos pažįstamos Jūratės skambučio su pasiūlymu nuvežti į tą stebuklingą vietą.
Šokom su vaikais į Jūratės ir jos vyro graiko džipą ir buvom nugabenti į Delfus, esančius už 2 val kelio nuo Atėnų. Tai įspūdinga vieta, ir nors svilino karštis, apėjau visą šlaitą, bandžiau pajusti čia tvyrančią ypatingą aurą. Tiesa, kadaise Delfų orakulė pranašaudavo tūkstančiams piligrimų ir karalių, sėdėdama virš plyšio, iš kurio iš po žemių skverbdavo kažkokios ypatingos haliucinogeninės dujos. Dabar tie plyšiai užsivėrė, laikas,žemės drebėjimai ir karai daug ką sugriovė, bet vistiek Delfai yra neapsakomo grožio ir paslaptingumo vieta. Parsivežiau iš Delfų akmenukų, kad tos vietos jėga tvyrotų ir mano namuose...“
Žurnalistė ir rašytoja prisipažįsta, kad po šios kelionės grįžo įsimylėjusi. „Neįmanoma nepamilti Graikijos, ypač pabuvus čia ilgiau. Nuostabi gamta, jūra, nuoširdūs žmonės, jų atvirumas, draugiškumas pavergia... Nors tai buvo mano gal jau penktoji viešnagė Graikijoje, žinau, kad dar ne kartą norėsiu čia sugrįžti. Puikiai suprantu britus, mylinčius šią šalį, atskrendančius į pamėgtas salas kasmet, kaip mes važiuojam į Palangą ar Nidą. Beje, pavasarį buvau Nidoje kelioms dienoms, teneįsižeidžia tautiečiai, bet mūsų ir graikų aptarnavimo kultūra kartais tokia pribloškiančiai skirtinga. Nidoje restorane, kur jautienos kepsnys kainuoja 25 eurus, prašoma pinigų už vandenį. Apie nemokamus užkandžius ar vaišes net nekalbu. Atėnuose iškart tavernoje gauni vandens, užkandžių prie gėrimo, dažnai vaišina desertu... Siūlyčiau lietuviams ne dejuoti, kad mūsų sezonas trumpas, o sąžiningai sau pasakyti, kas svarbiau-žmogiškumas, patenkintas klientas, ar besąlygiškas pelno troškimas. Tada gal ir klientų padaugės“, – savo viešnagės Graikijoje pasakojimą reziumavo rašytoja.
