– Kaip planuojate atšvęsti vestuves?
– Su man brangiausiu žmogumi Žemėje. Didelės šventės mes kaip ir neplanavome – ji gal kukli, studentiška. Aš pagalvojau, kad dažnai žmonės pasiima paskolą vien tam, kad iškeltų prabangias vestuves, bet, man rodos, 2014-aisiais metais vienas ekonomistų atliktas tyrimas rodo, kad yra tiesioginė koreliacija tarp didesnės sumos, išleistos vestuvėms, ir skyrybų skaičiaus.
Aišku, čia nėra stimulas kuo mažiau išleisti vestuvėms, tiesiog aš suvokiu, kad svarbiau yra kiti dalykai – mes norime pasidaryti tokią mažą, gražią šventę sau, savo draugams, šeimos nariams, artimiesiems, bendrakeleiviams. Na, didžiausia šventė juk yra tas sakramentas, kurį mums suteikia bažnyčioje visų akivaizdoje.
– Ar jums svarbus būtent bažnytinis sakramentas? Ar jums svarbus tikėjimas, ar esate tikintis?
– Atsakydamas į tą klausimą ir apskritai svarstydamas apie religiją – čia atsiveria begalė diskurso – turbūt galėčiau dar atskiras dvi valandas apie tai kalbėti, bet paklaustas apie tuos kontekstus – religinius ir tikėjimo – tiesiog sakau, kad aš tikiu.
Man regis, kad žmoguje yra visko – ir gyvulio, ir Dievo, ir paties žmogaus, ir dulkių, ir stebuklų.
Atsiranda labai didelių problemų, kai man reikia visa tai įžodinti ir tiksliais žodžiais nupasakoti būtent tikėjimo esmę. Man atrodo, kad ta sąvoka yra arčiau veiksmų nei deklaratyvių žodžių. Aš tikiu, bet yra labai daug visokių niuansų, kai kitiems reikia paaiškinti, kuo. Todėl dažniausiai aš stengiuosi per daug neaiškinti ir nekalbėti apie tai ir tiesiog gyvu pavyzdžiu parodyti. Ir jeigu aš susimaunu, jeigu aš pasirodau kaip sumautas žmogus arba niekšas, tai turbūt iliustruoja ir tas vertybes, kuriomis aš tikiu. Aš stengiuosi būti kaip įmanoma geresnis žmogus. Norėčiau pasakyti, kad stengiuosi visada, bet žinau, kad taip nėra.
Man regis, kad žmoguje yra visko – ir gyvulio, ir Dievo, ir paties žmogaus, ir dulkių, ir stebuklų. Tikėjimą man sunku įžodinti. Trumpai tariant – tikiu. Kuo? Jeigu kam nors būtų įdomu, aš pakviesčiau pakalbėti, nes kartais per tokius pokalbius galima net ir susipažinti su pačiu savimi.
– Ar planuojate laikytis vestuvinių tradicijų? O galbūt atvirkščiai – jūsų šventėje tai nebus svarbu?
– Aš iš tiesų galvoju apie tas tradicijas, man jos yra įdomios, ypač kai pasidomi jų istorija. Pavyzdžiui, vienu metu man kilo klausimas, kodėl nuotakos suknelė yra būtent balta. Aš pradėjau domėtis ir supratau, kad tokios suknelės išpopuliarėjo tik 1840-aisiais, kai karalienė Viktorija ištekėjo už princo Alberto, o iki tol suknelės būdavo visokiausios – kartais net heraldika jose atsispindėdavo.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje buvo ir juodų vestuvinių suknelių. Taip pat merginos dažnai buvo ištekinamos į turtingesnę, geresnio statuso šeimą, ir šydai, vualiai buvo tam, kad jaunikis nepakeistų nuomonės dar vykstant pačiai ceremonijai. Vyriausiasis pabrolys būdavo kaip jaunikio sekundantas, kad, jeigu jį kas nors iškviestų į dvikovą, galėtų jaunikį pakeisti.
Begalės tradicinių niuansų turi gilias istorines šaknis ir, kai pradedu mąstyti, kokių aš noriu savo vestuvių, aš suprantu, kad man yra svarbiausias kitas žmogus ir mūsų priesaika vienas kitam.
Dėl pačių tradicijų – viskas, kas žmogiška, žmogiškai greitai ir praeina. Kai kurie dalykai lieka, ir mes juos vadiname papročiais. Tas tradiciškumas man nėra labai svarbus, juolab kad aš pats nenoriu kurti ką nors iš savęs, kurti kokių nors naujų papročių. Man rodos, kad viskas taip praeina, ir praeinamume yra visas tas gražumas.
– Na, galbūt grįžkime prie žmogaus, kuris, kaip minėjote, yra svarbiausias jums. Kas jūsų mylimoji? Kaip jus suvedė gyvenimas?
– Ji yra Aušra – man mylimiausias žmogus Žemėje. Šiais metais ji baigia aktorystės studijas, kartu su Šarūnu Bartu ji parašė filmo „Sutemos“ scenarijų, čia aš atlikau pagrindinį vaidmenį. Taip pat ji filmavosi Donato Ulvydo filme. Ji aktorė, taip pat rašantis žmogus, publikavo savo knygą „Siera“, pasivadinusi slapyvardžiu Austė Giedra. Taip pat rašo poeziją, publikuojasi kultūrinėje periodikoje, recenzuoja kūrinius.
Ji man artimas žmogus tiek iš teatro pusės, tiek iš literatūros pasaulio. Aš galėčiau dar ilgai pasakoti, kokia ji nuostabi ir kiek daug stebuklų mes atrandame, bet čia turbūt atskira tema, apie kurią kalbėčiau dar dvi valandas (juokiasi).
– Ar skaitote vienas kito kūrybą, ar ją kritikuojate?
– Taip taip, man atrodo, kad mudu vienas kitam esame nuodugniausi kritikai, kurie iš tikrųjų nuoširdžiausiai perskaito kūrybą ir pateikia patarimų, įžvalgų, padrąsinimų ir viso kito. Man mūsų sąjunga ir bendradarbiavimas yra labai didelė dovana.
Kartais iš tikrųjų labai bijau paties gyvenimo. Kartais mirtis man atrodo kaip labai guodžiantis dalykas ir tokia net savotiška atgaiva. Sutikus tokį žmogų aš suprantu, kad šitoje sąjungoje aš turbūt pirmą kartą pajuntu, jog to gyvenimo taip stipriai bijoti nereikia.
– Kalbant apie santykius – kuo mylimųjų santykiai jums skiriasi nuo žmogiškojo ryšio apskritai?
– Jeigu kalbame apie tą eros meilę arba meilę dviejų mylimųjų, kuriuos susaistė erosas, man galbūt gražiausia tai, kad būdamas su tuo žmogumi retomis akimirkomis aš pamatau, kokia didžiulė yra gelmė, į kurią gali skleistis meilė. Būnant su kitu asmeniu jis tau kartais parodo, kiek daug tu dar gali mylėti ir kiek daug tau tokiomis akimirkomis pavyksta mylėti.
Gal man gyvenime teko tokia didžiulė laimė. Aš vertinu motinos meilę, man teko ir didžiulis džiaugsmas patirti draugystės meilę su bičiuliais, kad ir su dabartiniais kursiokais. Nors nežinau, kaip bus vėliau, bet dabar aš galiu džiaugtis bendryste, kad mes bendradvasiai, bendrakeleiviai. Ir tie ryšiai savaip turbūt gali ištirti tas pačias tolimiausias žmogiškumo kerteles.
Vestuvių akimirkos – galerijoje:
Kiek daug mes iš tikrųjų turime tų vadinamųjų supergalių. Kiek daug galima rast dovanų, už kurias nuolat galima dėkoti. Išskiriant būtent šį ryšį, sakykim, tarp manęs ir Aušros, susitikusių tokiai sąjungai, aš matau, kad šiame santykyje yra pasitaikę tokių ryšių, kad aš nebijočiau mirt, paguldyt galvą už tą žmogų. Ir tikrai – daugelis stiprių draugysčių yra tokios, kad, jeigu eisi, tai eisi išvien, ir tai be galo gražu.
Kartais iš tikrųjų labai bijau paties gyvenimo. Kartais mirtis man atrodo kaip labai guodžiantis dalykas ir tokia net savotiška atgaiva. Sutikus tokį žmogų aš suprantu, kad šitoje sąjungoje aš turbūt pirmą kartą pajuntu, jog to gyvenimo taip stipriai bijoti nereikia. Ir kartais jis būna tikrai baisus, jis toks gali būti, tau jis ir bus baisus, bet atsiranda tokios drąsos.
Čia turbūt irgi biblinis simbolis – jeigu išvytų iš Edeno sodo į pačią juodžiausią tamsą, tai tos baimės nebėra. Kita vertus, dabar suprantu – kad ir kokie nuostabūs ryšiai būtų, kad ir koks dėkingas už juos aš jausčiausi, manyje yra labai stiprus savidestrukcijos planas, daug didelės neapykantos sau pačiam, ir nesvarbu, ar tai būtų mano motinos meilė, mano brolio meilė, mano draugų meilė, esmė, kad ta mano dalis lieka su manimi.
Šis santykis yra pirmasis, kai aš stoju į akistatą su tuo, kuris naikina mane patį, ir aš suvokiu, kad aš nenoriu jo. Aš nenoriu, kad jis keltų tiek daug skausmo. Net ne man pačiam. Aš suvokiu, kad tas – galbūt tai mokymasis mylėti save, susitaikyti su tuo, ko negaliu savyje pakeisti, – regis, kol niekas tau neparodo, kaip stipriai gali būti mylimas (už tai aš labai dėkingas Aušrai), tol tu net netiki, kad apskritai esi vertas tos meilės. Tai pabandžiau nupiešti žodžiais.
– Užsiminėte apie gyvenimo dovanas. Artėja tas momentas, kai gausite vieną didžiausių dovanų – sūnelį. Jūsų paties vaikystė, kaip jūs pats dažnai užsimenate, nebuvo viena lengviausių. Pasakojate ir apie savo tėvo figūrą, kuri nuvilia. Dabar tėvu tapsite pats. Ką, kaip būsimas tėvas, galvojate daryti kitaip?
– Aš tikiuosi, kad viską (juokiasi). Negaliu sakyti, kaip viskas bus. Galėčiau pasakyti, kaip norėčiau, kad viskas būtų. Norėčiau būti šalia savo sūnaus, kiek jam to reikės, padėti jam, kaip mokėsiu – o Dieve, net apsiašarojau. Aš nežinau, tiesiog turėti tokios drąsos suprasti, kad bus toks metas, kai aš jam būsiu nereikalingas arba net trukdysiu, ir priimti viską.
Aš anksčiau sakiau, kad norėčiau savo sūnui būti tokiu tėvu, kokio man reikėjo, ir suvokiau, kad tai gražu, bet ne iki galo. Net ne taip turi būti. Aš turiu būti žmogumi, kurio reikia jam. Kad jis nugyventų šitą gyvenimą pilniausiai, kaip tik įmanoma.
Aš galiu prikurti daug scenarijų, kaip viskas bus, bet stipriausias dalykas, kurį noriu pažadėti ir kodėl man svarbi vestuvių ceremonija, tai yra iškilminga priesaika, pasižadėjimas – man tai yra svarbu, tikrai. Aš tikiu, kad tai žmonės gali tai padaryti ir be ceremonijų, jiems nereikia religijų, bet taip pat suvokiu, kad kartu yra ir tas dvasinis pradas, ir nesvarbu, ar mes būtume musulmonai, ar budistai, ar katalikai, ar ateistai, ar newage'o sinkretistai, bet yra tas bendras pripažinimas, kad tai yra daugiau nei vien mes.
Nesakau, kad savo sūnui būsiu kitoks, galbūt tikrovė bus tokia, kad būsiu blogesnis net už savo tėvą. Aš labai tikiuosi, kad to nebus ir to nenoriu, bet aš tiesiog noriu būti šalia ir jam padėti – kaip galėsiu, kaip mokėsiu.
– Ar tai, jūsų nuomone, ir yra idealus tėvas?
– Aš kažkaip to tėvo neturėjau ir iš to, ką girdžiu iš aplinkinių šeimų, beveik visų artimiausių man žmonių tėvai yra išsiskyrę, tos šeimos buvo disfunkcinės. Aš nežinau. Aš tikrai pasimetu. Nesakau, kad dabar žinau teisingą kelią, jo mokau ar kad aš padarysiu geriau. Ne, aš aplinkui save matau, kad niekas nieko nežino ir dėl to mes vieni kitiems turime labai padėti. Turime būti atidūs ir jautrūs. Čia gal skamba labai apokaliptiškai, bet kelias į pražūtį būna labai greitas ir netikėtas, todėl turime saugoti vieni kitus.
– Kokioje aplinkoje, kokioje emocijų apsuptyje norėtumėte auginti sūnų?
– Iš pradžių labai bijojau, turėjau dvejonių, abejonių ir nerimo, sumaišties, o po to atsirado smalsumas, toks dėkingumas ir džiaugsmas. Dabar tas paskutinis trimestras yra tiesiog begalinis džiaugsmas. Toks laukimas, pasiruošimas, kai mes ieškojome ir vežimėlio, ir lovutės, ir visų kitų daiktelių.
Laukimas tapo labai džiaugsmingas.
Mano paties aplinkoje – o gal dėl to, kad teatralai yra labai smagūs žmonės, – visi labai džiugiai tai priėmė, netgi kursiokai labai džiugiai sutinka tą žinią, sako: atnešk sūnų, mes jį prižiūrėsime. Ypač kursiokės palaiko, sako, kad, kai man pačiam jau reikės rodyti savo sceninius darbus, tai jos tikrai pabus auklėmis ir pasaugos tą vaiką (juokiasi).
Aš nežinau, kaip viskas bus, kaip viskas išsirutulios ir viskas keisis, bet kol kas ateina labai daug džiaugsmo, atrodo, kad ateina į šį pasaulį gyvybė ir dar net nepasirodžiusi atneša vitalinės jėgos į kiekvieną aplink. Tas labai gražu.
– O vis dėlto – ar nesikeis gyvenimo rutina, atėjus į pasaulį naujai gyvybei? Ar nesinorės keisti ir darbų, keistis pačiam?
– Net nežinau, svarbiausi dalykai yra turbūt apsibrėžti, įsivardyti. Planuok, jeigu tas planavimas tau kelia kokį nors gyvenimo malonumą. Aš šiaip manau, kad geriausia savyje pasilikti improvizacinių resursų, kad esant bet kokioje situacijoje sugebėtum reaguoti būtent joje, būtent būdamas tuo momentu, čia ir dabar.
Kaip keisis gyvenimas? Nežinau. Nėra taip, kad, kai gims vaikas, sakysiu: va, dabar nebedarysiu to ir to arba pradėsiu daryti tai ir tai. Suvokiu, kad reikės ir gyvenimas pats keisis. Čia kaip ir žmogui bandyti suvokti savo mirtį, kol jos nėra – tai yra absurdiška. Žmogus mirties fenomeno akivaizdoje gali nebent nusijuokti, ir tai vienintelė adekvati reakcija.
Aš suprantu, kad galiu savo galvoje sukurti daug scenarijų, bet aš esu pasiryžęs aukotis dėl savo sūnaus. Nors žodžio „auka“ konotacija yra gal kiek kitokia.
– Ar nesinorės dėti sau savicenzūros štampą, gimus sūnui? Juk jūsų tekstai – gan atviri ir biografiški.
– Kiek tai susiję su rašymu ir manimi pačiu, man nesumažėja tas noras keisti. Aš suvokiu, kad net mano kūryboje man yra aiški linija tarp mano gyvenimo ir kitų žmonių gyvenimo, aš tikrai retai, tik su tam tikrom išlygom leidžiuosi į kito žmogaus gyvenimą. Turiu kažkokį ar išrišimą, ar atleidimą, bet aš ir nenoriu labai ekshumuoti, iš žemės ištraukti kitų pakastų lavonų. Aš savo paties turiu.
Mano pasaulis yra mano savasties tam tikri varikliai. Aišku, laikas parodys. O tų spėlionių, spekuliacijų, kaip ir kas gali būti... Gal aš pradėsiu rašyti pasakas vaikams. Bet kol kas tokio vidinio stimulo nėra. Visgi nemanau, kad tėvai turi atsisakyti savo gyvenimo – jie išlieka visaverčiai žmonės. Aišku, tas jų būvis virsta savotiška tarnyste naujai gyvybei. Man tai irgi yra gražu. Tame, man regis, gali būti labai daug gražaus atvirumo. Gali būti ir negražaus – pamatysime, koks jis bus.
– Šiek tiek linksmesnis ir paprastesnis klausimas. Kokias knygas skaitysite sūneliui?
– Aš jam skaitysiu „Trolius Mumius“, dar neseniai „padėvėtų“ knygų knygyne nusipirkau Algimanto Čekuolio parašytas pasakas vaikams – jas skaitysiu, taip pat Janoscho „Panama labai graži“. Gal dar klasikos norėčiau – aišku, Broliai Grimai jau vėlesniam laikui. Dar Christiano Beckerio Dėdulės Petsono knygų serija.
– Ar manote, kad yra vertybių, tam tikro mąstymo, kuriuos reikėtų įdiegti vaikams? Ar pats tai darytumėte?
– Dabar yra prirašyta labai daug literatūros apie vaikų raidos psichologiją. Tarp jų tikrai galima pasimesti – aš tikrai pasimetu. Man yra tekę savanoriauti vaikų stovyklose, yra tekę bendrauti su mažaisiais, o ir Aušra visose mokyklose mokė pradinukus žaisti šachmatais, ir mes ne kartą esame apie tai kalbėję, kad mokymas, doktrina, bandymas žmogų indoktrinuoti yra viskas, kas dažniausiai ateina iš išorės.
Kai aiškiai pamatai vaiką, o tada pamatai jo tėvus, staiga pasidaro viskas aišku, iš kur visa tai. Iš tikrųjų galima auklėt, bandyti ką nors įdiegti, aiškinti, bet jis tiesiog matydamas „nusibeždžioniaus“ tai, ką mes darome, tai, kaip mes elgiamės. Dabar mano paties psichikos mechanizmai, mano emocinė laikysena yra atėję iš vaikystės.
Dabar suprantu, kad vaikas mokosi ne žodžiais. Jis mokosi iš tėvų, kaip reaguoti į pasaulį. Galbūt mes norime pasakyti, kad labai skiriamės nuo savo tėvų, bet tos reakcijos į mus yra labai įaugusios.
Aš stengsiuosi kuo labiau už viską dėkoti, nes tas dėkingumas gali išgelbėti. Taip pat kuo daugiau juoktis.
Kažkada kalbėjome su bičiuliu, su kuriuo studijavome filosofiją. Aš jam sakau: žinai, čia žmonės sako, kad tiesa išgelbės pasaulį, grožis, gėris išgelbės, bet man tai atrodo, kad taip nebus – man atrodo, kad juokas išgelbės pasaulį. Jis man sako: žinai, kai mes suprasime, kad pasaulio niekas neišgelbės, tai juokas mums labai padės. Taigi, ką aš bandau daryti, tai dėkoti ir juoktis.
Geriausia, ką galima žmogui padaryti šiame gyvenime, tai prajuokinti ir jį pamasažuoti, jei jam kur nors skauda. Mumyse yra labai daug įtampos ir ji atsipalaiduoja padarius masažą ar išmokus juoktis.
Savo sūnų aš irgi masažuosiu ir bandysiu prajuokinti, nors mes visi žinome, kokia nešlovę užsitraukę tie tėčio anekdotai. Jeigu stengsiuosi ko nors mokyti savo pavyzdžiu, tai būtent šių dalykų – juoktis ir dėkoti.
