Katechumenatas – tai specifinę struktūrą turinti katalikų bažnyčios programa, skirta pasirengimui priimti Krikšto, Sutvirtinimo ir Pirmosios Komunijos sakramentus ir pilnai įsijungti į bažnyčios gyvenimą. Visi, norintys pasikrikštyti remiantis senąja bažnyčios liturgija, devynis mėnesius lanko susitikimus, dalyvauja bendruomenės gyvenime.
Katechumenato metu didelis dėmesys yra skiriamas ugdyti asmenišką ryšį su Dievu, sąmoningai dalyvauti liturginėse apeigose. Poetas Mindaugas Valiukas šiam žingsniui taip pat ruošėsi nuo rugsėjo mėnesio.
„Tai buvo sąmoningas žingsnis, pasirinkimas. Sąmoningumas šiame procese išties yra labai svarbus“, – sako M.Valiukas.
Pasiruošimo laiką vyras drąsiai vadina jo gyvenimą kardinaliai pakeitusiu etapu, tačiau pabrėžia, kad po krikšto yra būtinas nuolatinis mokymasis, įsigilinimas į tikėjimo tiesas.
„Kursų metu manyje įvyko daug praregėjimų – ir širdies, ir smegenų plotmėje. Tai, kas buvo užuomazgos, daigai, po kursų labai stipriai suvešėjo. Tai buvo puikūs tikėjimo gilinimosi darbai, krikščioniškos veiklos, bažnyčios procesų edukacijos“, – priduria poetas.
Iškilminga katechumenato ceremonija rengiama tik vieną kartą metuose – Velykų išvakarėse, o iškilmes yra patikima vesti vyskupams. Mindaugui Valiukui krikštą suteikė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Suaugusiųjų krikšto ceremonija vyksta panašiai kaip ir krikštijant vaiką. Į bažnyčią krikšto sakramentą norintį priimti žmogų lydi būsimieji krikštatėviai, o asmuo gali pats pasirinkti ar nori turėti vieną, ar du krikštatėvius. Rašytojo Mindaugo Valiuko krikšto mama tapo žmonos Valdos Bičkutės sesuo Vaida.
Ceremonijos metu Mindaugui buvo išlietas šventinio vandens ąsotėlis, o kakta patepta šventu aliejumi. Priėmus sakramentą, rašytojui buvo įteiktas krikšto pažymėjimas. Šeštadienio vakarą Katedroje krikštas suteiktas dviem asmenims.
Po sunkių gyvenimo išbandymų krikštą priimti nusprendęs Mindaugas Valiukas juokėsi, kad natūralus jaudulys buvo jaučiamas. Kaip pats sako, tai tikrai yra svarbiausias ir reikšmingiausias metų įvykis.
„Kadangi repeticiją turėjome, galvos dėl pačios procesijos nesukau, šalia visuomet buvo režisieriaus asistentas (turimas omenyje vienas kunigų – red.past.), kuris mums būtų padėjęs susigaudyti. Tokį momentą daug svarbesnės emocijos ir pojūčiai, kurie užplūdo labai stipriai“.
Šį Mindaugo žingsnį stipriai palaikė ir žmona Valda Bičkutė. 2018-ųjų metų rugsėjį Vilniaus arkikatedroje susituokusi pora tąkart gavo vyskupo leidimą tuoktis Mindaugui neturint krikšto, tačiau oficialiai Santuokos sakramentas įsigaliojo vakar. Tad, kaip pabrėžė abu, jiems tai išties labai svarbi akimirka.
„Valda labai džiaugėsi šiuo mano sprendimu, kaip ir visi kiti tikintys mano aplinkos žmonės, kurie žino ir supranta šio žingsnio svarbą. Mano mama ir močiutė taip pat džiugiai priėmė šį sprendimą, o kitų reakcijos man nelabai svarbios. Palaikymo šitoje situacijoje nereikia, nes man klausimų nekyla.
Žinoma, draugai nustemba, nes mane pažinojo kaip labai aršų vyruką, nusiteikusį gana ateistiškai, ir jiems toks mano sprendimas buvo didelė nuostaba. Kai kurie iki šiol negali patikėti, kad taip gali būti.
Mano amžinatilsį tėvas irgi būtų labai nustebęs. Jis nuostabus žmogus, tačiau buvo ateistinės pasaulėžiūrės, todėl jam būtų labai keista, sakytų: „Oho, kaip čia įdomiai sugalvojai. Nesakytų, kad išprotėjau, nesakytų, kad nesąmonę darau, sakytų, kad įdomu“.
Mindaugo Valiuko krikštynų Velyknaktį akimirkos – galerijoje:
Dėl tos pačios priežasties rašytojas kūdikystėje krikšto negavo. Kaip pats pasakoja, augęs tarybinėje Lietuvoje, kur tikėjimas ir bažnyčia nebuvo itin populiarūs, paauglystėje ir jau vyresniame amžiuje taip pat nesvarstė apie krikšto esmę. „Aš augau šeimoje, kurioje socialistinė ir komunistinė pasaulėžiūra buvo stipresnė už religinę“, – pasakoja Mindaugas.
Kaip ir minėta, dar prieš metus daugelis poetą žinojo kaip ganėtinai radikaliai pasisakantį ateistinių pažiūrų atstovą. Vis dėlto po gyvenime užklupusių sunkumų įvyko kardinalūs pasikeitimai.
„Aišku, kad gyvenimo įvykiai paskatino keistis. Kai kažkas gyvenime vyksta ne taip, kaip tu nori, ieškai kitokių kelių. Pastaruosius ketverius metus man kilo labai daug klausimų apie tai, ką daryti, kaip tvarkytis su gyvenimu, prie to prisidėjo ir skyrybos. Tokie sukrėtimai ar sunkios situacijos iškelia klausimus ir skatina tave ieškoti atsakymų, kad pačiam būtų geriau. Jaučiu norą išmokti tvarkytis ir valdyti save, atsiverti pasauliui. Bet kokiu atveju tai atėjo iš sudėtingų, sunkių situacijų. Ieškau atsakymų ir toliau“, – sako Mindaugas.
Jis neslepia, kad atradus tikėjimą pasikeitė daugelis gyvenimo aspektų, vienas iš svarbiausių – gyvenime atsiradusi ramybė.
„Pokytis manyje įvyko labai stiprus. Gali juokingai nuskambėti, bet net ir temperamentas pasikeitė – iš choleriko tapau sangviniku. Pastebiu, kad nesu toks greitai užsidegantis, garsus, manyje tikrai atsirado žymiai daugiau ramybės. Nuolatinį nerimą pakeitė suvaldytos mintys. Tai yra vienas iš pagrindinių dalykų – atsiradusi didesnė ramybė“, – sako M.Valiukas.
Permainų jau galima rasti ir Mindaugo Valiuko kūryboje. Vis dėlto rašytojas pabrėžia, kad gyvenime įvykusios permainos jo išskirtinio braižo nepakeis.
„Dieviškas elementas stiprėjo iš knygos į knygą, pavyzdžiui, mano paskutinėje ketvirtojoje knygoje, kuri pasirodė pernai metais, visas skyrius yra skirtas šiuolaikinei interpretacijai Jėzaus šventyklai – „Jėzus supermarkete“. Neseniai parašiau pjesę, kur irgi veikia bibliniai personažai, tačiau aš dėl šio pokyčio gyvenime tikrai neatsisakau savo pagrindinių kūrybos priemonių: paradokso, juodojo humoro ir ironijos. Nemanau, kad ir atsisakysiu, mano įsitikinimai neturėtų riboti kūrybos. Svarbiausia yra intencijos – ką tu nori pasakyti ir ką kalbi“.
15min Vilniaus arkikatedros administratorius Virginijus Česnulevičius sako, kad tradicija suaugusiuosius krikštyti Velykų išvakarėse susiformavo jau labai seniai. „Kristaus prisikėlimas yra mūsų tikėjimo ašis, o Paulius apaštalas sako: „Jeigu Kristus neprisikėlė, tuščias tuomet mūsų tikėjimas“. Anksčiau net nebuvo tradicijos krikštyti vaikus, jie krikštą gaudavo nebent kartu su šeima, bet šiaip krikštydavo tik suaugusiuosius, kurie tokiam žingsniui būdavo apsisprendę, pasiryžę, gerai apgalvoję“, – sako kunigas.
Katedros kunigas pasakoja, kad pirmaisiais amžiais pasiruošimai katechumenatui užtrukdavo dvejus, trejus metus, asmuo turėdavo paliudyti bendruomenei, kad atsisveikina su nuodėmingu, pagonišku gyvenimu, tiki Dievą. Kunigo teigimu, krikšto sakramentas suaugusiesiems nelabai kuo skiriasi kuo kūdikių krikšto, tačiau krikštijami per Velyknaktį turi savo išskirtinumų. Tik per Velyknaktį yra pašventinama nauja ugnis, velykinė žvakė, kuri simbolizuoja, kad Kristus prisikėlė.
„Velyknakčio naktį krikštijami gauna dovaną – ne tik krikštą, bet ir komuniją, Sutvirtinimo sakramentą. Žmogus gauna visų savo gyvenimo nuodėmių atleidimą. Taip pat kviečiami visi tikintieji su savimi atsinešti krikšto žvakes. Kadangi degama pašventinta ugnis, kuri simbolizuoja prisikėlusį Jėzų Kristų, žvakę prisidegusio žmogaus yra klausiama, ar jis atsižada savų nuodėmių, ir taip pradedamas naujas gyvenimas“, – sako Virginijus.
Anot kunigo, krikštijant kūdikį didžiausią atsakomybę prisiima krikšto tėvai, o šiuo atveju suaugęs turi suprasti, kad priėmęs krikštą turi pašventinti gyvenimą tikėjimu. Kunigas pripažįsta, kad norinčių pasikrikštyti suaugusiųjų nėra daug, tačiau šią Velykų naktį Lietuvoje, jo žiniomis, buvo rengiamos dar kelios procesijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Susituokė aktorė V.Bičkutė ir poetas M.Valiukas: iš Katedros – tiesiai į teatrą Gedimino prospektu
