Rugpjūčio pradžioje Redita Survilaitė savo feisbuko paskyroje išplatino viešą įrašą, kuriame teigė, kad nuo šiol birželio 2 dieną gali vadinti savo antruoju gimtadieniu.
Moteris pasakojo, kad dar viešėdama Turkijoje pasijuto blogai – nebuvo jėgų, sukosi galva, pykino, ji net nualpo. Grįžus į Lietuvą R.Survilaitei buvo iškviesta greitoji pagalba, kuri ją nuvežė į VUL Santaros klinikas. Tačiau Redita teigė į laikiną palatą buvusi paguldyta tik po ilgo laukimo, o ir tuomet tvirtino susidūrusi su personalo nerūpestingumu. Galiausiai, R.Survilaitės teigimu, padarius kraujo tyrimus ir pastačius lašelinę ji buvo išrašyta iš ligoninės, nors jos hemoglobino kiekis buvo žemas ir ji negalėjo pastovėti ant kojų.
Redita pasakojo, kad vėliau jos būklė smarkiai pablogėjo – moteris netgi susidūrė su jausmu, kad jau miršta. Laimei, anot R.Survilaitės, ją išgelbėjo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės komanda. Ten paaiškėjo, kad Reditai – skrandžio opa, prasidėjęs vidinis kraujavimas. Todėl R.Survilaitė tvirtino nesuprantanti, kodėl sunkios būklės buvo išleista iš Santaros klinikų.
Į viešumą iškilus šiai istorijai, portalas Žmonės.lt kreipėsi į Santaros klinikas. Rugpjūčio 12-ąją gavome jų komentarą.
„Informuojame, kad R.S. (toliau – pacientė) viešoje erdvėje išsakyta pretenzija dėl jai 2024 06 01 Santaros klinikose teiktų sveikatos priežiūros paslaugų yra užregistruota ir bus nagrinėjama kaip skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Santaros klinikų generalinio direktoriaus nustatyta tvarka. Pacientė pretenzijos tiesiogiai Santaros klinikoms neteikė, tačiau sutikimą komentuoti žiniasklaidos atstovams bei asmens dokumento kopiją Santaros klinikoms perdavė per žurnalistus. Todėl atsakymą į pretenziją, pacientei pageidaujant, pateiksime jai išnagrinėję skundą.
Santaros klinikos siekia, kad visi darbuotojai savo pareigas atliktų profesionaliai, laikytųsi darbuotojų etikos kodekso ir kokybės politikos vertybinių principų, būtų vykdomas nuolatinis komunikacijos su pacientais ir jų atstovais gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kad dalies pacientų nepasitenkinimas teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis kyla dėl komunikacijos problemų, Santaros klinikose reguliariai organizuojami darbuotojų bendravimo su pacientais, jų atstovais ir kolegomis mokymai. Į mokymų procesą įsitraukia ir Organizacinės kultūros poskyrio darbuotojai, pravedantys individualius savitarpio pagalbos ar atitinkamų darbuotojų grupinius mokymus aktualiomis bendravimo, psichologinio streso valdymo temomis. Įprastai po pokalbių ir mokymų yra stebimas darbuotojų elgesio standarto teigiamas pokytis.
Nuoširdžiai apgailestaujame dėl pacientės patirtų neigiamų emocijų ir galimai nepakankamai kokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, kurias artimiausiu metu įvertinsime. Be abejo, labai norėtųsi, kad tokie atvejai nepasikartotų, kad tarp medikų ir pacientų vyktų sklandus bendradarbiavimas. To norėtume palinkėti tiek savo kolektyvui, tiek pas mus atvykstantiems pacientams ar jų artimiesiems.
Pacientei linkime kuo geriausios sveikatos“, – teigiama Santaros klinikų portalui Žmonės.lt atsiųstame komentare.
Pateikiame ir visą R.Survilaitės įrašą apie šią istoriją:
„Frazė, kurios nepamiršiu niekada: „Agata, čia mano draugė. Visi tyrimai ir greitai“ arba kodėl su gimimo diena mane sveikinti reikia du kartus per metus.
Visada galvojau, kad faina tiems, kurių gimtadienis yra vasarą – gali surinkti draugus bei artimuosius ir varyt prie jūros, gali pacampinti, gali gimtadienio proga varyt į muzikos festivalius, papiknikauti saulei glostant veidą, etc, bet atsargiai su tais norais, taip sakant, mat lygiai prieš du mėnesius, birželio 2 dieną aš įsitaisiau antrą gimtadienį. Arba už gimimą rugsėjo 24 dieną esu dėkinga tėvams, o už gimtadienį birželio 2-ąją – gydytojams. Tiesa, šioje istorijoje yra ir gydytojų blogiečių, bet apie viską nuo pradžių.
Atsikvėpti po intensyvaus TV sezono ir įsikvėpti naujiems darbams gegužės gale su Andrium išvarėm į Turkiją ir paskutinę atostogų dieną pasijutau labai blogai – linko keliai, tiesiog tragiškai nebuvo energijos, sukosi galva, galiausiai nualpau. Tuomet viešbučio gydytojas man pastatė lašalinę – pirminė diagnozė dehidratacija ir saulės smūgis. Deja, po lašalinės pagerėjo labai trumpam – nualpau dar kartą, pradėjo pykinti, tačiau apsisprendėm nevažiuoti į vietinę ligoninę, o skristi į Lietuvą. Tiesa, į lėktuvą Andrius mane jau vežė invalido vežimėlyje, o pagrindinė mano mintis skrydžio metu buvo, kur bus padėtas mano kūnas, jei iki Lietuvos neištempsiu..
Parskridę, tiesiai į oro uostą išsikvietėm greitąją pagalbą ir mane nuvežė į VUL Santaros klinikas. Buvo ankstyvas šeštadienio rytas, maždaug 4 am, bet ir dabar nemanau, kad čia yra priežastis laukti valandą gulint ant grindų (sėdėti negalėjau, vertė nuo kėdės) kol kas nors teiksis apžiūrėti. Ačiū Andriui, kuris ant tų grindų buvo šalia. Galiausiai apsireiškė darbuotoja, kuri matydama mano būklę vis tiek pirma priėmė moterį su makiažu ir perlo auskarais, nes, nu gi jai yra svarbiau...
Anyway, galiausiai buvau paguldyta į kažkokią laikiną palatą, kur verkiau kone non stop, nes tokia neverta rūpesčio nesijaučiau dar niekada gyvenime:
Gal galima pledą? mes čia tokių neturim.
Gal galėčiau atsigerti? va, kriauklė ten.
Gal galima servetėlę išsipūsti nosiai? tuoj. Tas „tuoj“ užtruko velnias žino kiek laiko, nes aš tiesiog gulėjau, raudojau ir pučiau snarglius sau į maikę. Gulėjau, kračiausi nuo šalčio ir pučiau snarglius sau į maikę. Labiau apleista tikrai nesijaučiau niekada gyvenime.
Kraujo tyrimų eilė. Viena seselė subadė visą ranką, nes nerado venos, tada atėjo Marina. Marina gerai užstaugė, kad nustočiau bliaut, nes aš jai trukdau. Sakau, gal galit nerėkti? Kiek norėsiu, tiek ir rėksiu. Ir rėkė. Bet paėmė kraują tyrimams ir pastatė lašalinę.
Galiausiai kaip bomžė pagulėjau iki 11 h, tada atėjo gydytoja ir su 72 hemoglobino mane išrašė iš ligoninės (norma 125), o aš visa sverdėdama ir išėjau. Kai Andrius atvažiavo manęs pasiimti, rado sėdinčią ant bordiūro, nes stovėti aš tiesiog negalėjau.
Grįžus namo, pagal rekomendacijas gėriau rehidroną, daug vandens ir gulėjau lovoj.Kitą dieną Andrius sako, reikia važiuot į ligoninę, nes atrodau vis blogiau, bet aš naivuolė: ne ne, normalu, kad per dieną nepraeis. Už kelių valandų atvažiavo sesė, sako, atrodai tragiškai. Nesiginčijau, nes taip ir jaučiausi, bet paprašiau sesės su Andrium padėt man nusimaudyt. Sutarėm, kad važiuosim į sesės butą, kur yra vonia, bet taip joje ir nepagulėjau, nes nuėjusi į tualetą nualpau ir išvirtau per duris. Toliau gyvenimas sekė žaibiškai. Pamenu, jie mane neša kėdute supyne rankas ir apačioj paguldo ant kelio prie automobilio – Kristė nubėgo į viršų raktelių, o Andrius laiko mano ranką ir vis klausinėja, kalbina – koks mano vardas, paspausk mano ranką, etc – o aš matau tirpstantį dangų, medį ir suprantu, kad atėjo paskutinioji – tą akimirką turbūt mačiau tą šviesą, apie kurią žmonės šneka..
Bet ačiū Dievui, Vakariui Varyginui ir visai VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės komandai (toliau Antakalnio ligoninė), kad ta šviesa nebuvo paskutinis dalykas, kurį mačiau.
Pasirodo, kai aš išvirtau po tas tualeto duris, Andrius paskambino mūsų bičiuliui, Antakalnio ligoninės gydytojui Vakariui Varyginui, kuris pasakė, kad skubiai mane vežtų į Antakalnio ligoninę, Kristė tą ir padarė nebaisiai paisydama kelių eismo taisyklių, o prie durų su vežimėliu mus pasitiko pats Vakaris, kuris ir pasakė „Agata, čia mano draugė. Visi tyrimai ir greitai“. Aš nelabai mačiau kas ten vyksta, bet šitą girdėjau ir tikrai prisiminsiu visą gyvenimą. Veiksmas Antakalnio ligoninėj vyko kaip seriale „Ligoninės priimamasis“ – aplink mane zujo gydytojai ir seselės, kurie skubiai atliko kraujo tyrimus ir pamatė, kad per parą mano hemoglobinas nukrito iki 41.. MAN BUVO VIDINIS KRAUJAVIMAS – trūko skrandžio opa, bet Santariškės jo nerado, nes manęs paprasčiausiai netyrė. Aš per daug nesiplėsiu, bet nežinau kiek kartų girdėjau „kaip ją išvis išleido su tokiu hemoglobinu“..
Toliau pamenu tik krūvą prijungtų aparatų, skambų žodį reanimacija, tarpdury stovinčius Andrių ir Kristiną, kuriems vis šnabždėjau, kad juos myliu, o kai Vakaris mane vežė perrengt reanimacijai, spėjau šeimai pasakyti, kad perduotų tėvams, kad juos labai myliu – rašau ir verkiu, nes buvo beprotiškai baisu.. seselės, kuri mane perrenginėjo, paklausiau ar aš mirsiu, bet ji dėdama man sauskelnes pasakė, kad viskas bus gerai, o reanimacijoj šeštam aukšte pro langą atsveria fainas vaizdas. Bet patekau aš į trečią aukštą, kur vaizdas gal ir neypatingas, bet personalas buvo nuostabus – visi iki vieno buvo nerealiai šilti žmonės – nežinau vardų, bet super rūpestingas vyras ilgais žilais plaukais, sanitarė, kuri mane kaip kokią dukrą vis kalbindavo ar man viskas gerai, tokia ultra kieta blondinė daktarė su akinukais, labai gero humoro ir didelio rūpesčio operaciją atlikęs chirurgas J.Činčikas, kito ryto seselė Gabrielė ir visi visi, kurių nepaminėjau – AČIŪ JUMS UŽ IŠGELBĖTĄ GYVYBĘ.
Realiai, kad galėjau mirti, tvirčiausiai suvokiau kitą rytą, nes reanimacijoj šalia manęs gulėjusi moteris to ryto nesulaukė – mirties taip arti dar turbūt nebuvau jutusi... ir šiandien man labai įdomu, ką toji Santariškių gydytoja, kur išleido su vidiniu kraujavimu, būtų pasakiusi mano mamai? Atsiprašau? Nesužiūrėjom? Atvažiavo iš Turkijos ir dar su tatuiruotėm, tai galvojom narkomanė? Ką? Nes mano mirtis būtų reiškusi ne tik faktą, kad aš nesulaukiau 35 metų, juk tai tragedija visai šeimai.. Nuoširdžiai tikiuosi šį atsakymą gauti po pretenzijos Santariškėms pateikimo.
Tačiau, kaip bebūtų, mano dėkingumas ir meilė gyvenimui yra didesni už visas neigiamas emocijas – tikrai iš visos širdies dėkoju bičiuliui ir gydytojui Vakariui Varyginui, Agatai, chirurgui J.Činčikui ir visam man padėjusiam Antakalnio ligoninės personalui, kurių vardų ir pavardžių aš nežinau. Jūs esate angelai.
Ačiū Andriui Vlasovui. Ačiū Kristinai Sur. Jūs man didžiausia gyvenimo dovana.
Ačiū mamai ir tėčiui. Esu beprotiškai laiminga, kad jus turiu ir iš visos širdies branginu.
Ačiū draugėms ir draugams už paramą.
Taip pat esu dėkinga draugams Ferdžiui ir Mehmetui už pagalbą Turkijoje, šalia sėdėjusiems lėktuvo keleiviams – už supratingumą, skrydžio pagalvėlę, vandenį, į oro uostą atskubėjusiam Andriaus draugui Vitalij Zu ir oro uosto apsaugos darbuotojams.
Gyvenimas – didelė dovana, nepriimkime jo kaip savaime suprantamo dalyko“, – rašė R.Survilaitė.
